Jurgita Stankauskaitė. Vesailių čėsas

Buvo šaštadienis. Tuoj bus kitas. Kita pora, kici svecai, kitas balius. Vasara pas mus persipina su gražausiom krašto šventėm ir, galima sakyc, kassavaitinėm vesailiom. Balius paskui balių. Ir ne bet koki baliai, kap mūs dzieduliai pasakytų, o toki su šimtu svecų, išsidabinusiom jaunikėm, kap nigdi išblizgytom vyrų lakerkom, balionais, kukardukėm ir visokiom stangutėm išdabytom mašinom. Ne visadu viskas cinka ir gražu, alia tokių dzien viskas visiem atlaidzama… nu, bagi vesailia!

iš-naujienos

Dartės tai ir aplinkiniam Pūncko kaimam šaštadienį jaunavedzai padaro šventį. Daugumoj neapseina be fajerverkų, katriej macyc ir girdėc ne cik per kilometrį ar penkis nutolusių kaimų gyventojam. Kap sykis vienų dzienų, kap per miestelį važavo jaunikiai, mano ausis pasiekė negirdėtos žinios apė sanų čėsų vesailių paprocį, katro maža dalis da neišnyko, ir pas mus da palaikoma.

Pasirodo, kad kažkadu vesailia buvo sciprai susijus su kapinėm. Kokiu prasmi? Ogi buvo tokia mada, kad iš namų išainanci jaunoji per savo vesailių acisveikydavo visus namiškius ir gimines. Ir ne bilia kap. Su baisiom raudom, ašarų pakalnėm. Jeigu giminėj jau būdavo mirį arcimi žmonės, pavyzdžui, tėvai, būtinai abudu jaunikiai važuodavo an kapų ir papoteraudavo, prašydami jų palaimos. Ypač dzūkai savo vesailias gausiai aplaiscydavo ašarom. Jaunikė važuodama in bažnyčų apverkdavo visas pakelas: beržus, akmenis, karves, piemenis, suciktus žmonis, miškus, upes, cyltus, netgum karčamas ar bažnyčos varpus. Pamisnus, toj jaunikė an savo balio sėdėdavo usiverkus, su raudonom akim. Nu alia, kad tį seniau ir būdavo, kad tėvai vaikus žanijo, ba raikia, ba čėsas, ba papuolė bagotas. Dažnai jokios tį jaunikių meilės nebuvo. Arba su čėsu acirasdavo, arba tep ir gyvendavo rozu iki grabo lantai.

iš-ru-clip

Įdomiausia, kad toj važuojanci ir verkianci jaunikė baisius monologus sakydavo, raudodavo. Va, kap beržu pasižėlydavo: „Do beržali, ma žaliasai, do pakelkie tu šakelas, kad pašviestų man saulalė“, o nepažįstamiem žmonėm tep sakydavo: „Nežinomi jūs žmoneliai, pabagaslovykit jūs man kelalį paskucinį, jau daugiau gi nevaikščosiu, mergelėse jau nebūsiu, aš pereinu kitan daiktan“. Tai ne dartės, kad išėjį in marcas ar tep kur gyvenc su vyru, moteriškė cik brūkšč mašinu ir jau pas tėvus sėdzi. Jei nori, tai ir kasdzien apsilanko tėviškėj, ba dartės viskas galima ir niekas nečudna.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.