Tiems, kurie vardus išsidrožė medžių drevėse

- Jurgio Krikščiūno nepažinojau, – pasakoja Julija Ustach. – Bet Vytautą Prabulį teko pažinti. Vieną vasaros dieną mūsų namo dideliam kambaryje sėdėjo keli partizanai ir mūsų šeimos nariai. Vaišinom juos, kuo tik galėjom. Šalia manęs sėdėjo Vitukas Prabulių. Gražus buvo vyrukas. Aš labai jauna buvau. Vos šešiolikos metų. Per daug in kavalierus dar nežiūrėjau. Na ir Vytautas atsisukęs į mane sako: „Žinai, Julyte, kas man liko?“ Tai pasakęs išsitraukė iš kišenės rožančių. „Tiktai rožančius man liko. Viskas nuvėjo… Nežinau, kur mano broliai. Mama ir sesė išvežtos in Sibirą. Namai sudeginti…“ – pasakojo V. Prabulis. Tuomet man jo labai gaila pasidarė. Tą dieną truputį pasikalbėjom ir viskas tuo baigėsi. Nelaimingi buvo lietuvių partizanai. Sunku įsivaizduoti, kiek jie kentėjo ir kokį žiaurumą matė. Jie buvo apgauti. Tai buvo vargšai, kuriems nebuvo lemta patirti laimės. Ne visi vertino jų pasiaukojimą už tėvynę. Galbūt todėl tiek metų žmonės tylėjo ir apie juos nekalbėjo, siekdami išsaugoti jų amžiną atilsį ir šeimų ramybę.

Šiandien esame laimingi, galėdami garsiai kalbėti apie Lietuvos laisvės kovotojus, iškeitusius sveikatą, šiltą motinų prikūrentą krosnį ir jaunas nerūpestingas dienas į amžinai drėgną, tamsų ir nuo viso pasaulio paslėptą žemėtą bunkerį. Kažin kiek mūsų turėtų drąsos paleisti kumštį tautą smaugiantiems pančiams, bandyti savo rankomis iškelti šimtus tūkstančių lietuvių ir bandyti pernešti per gilesnę už mus jūrą?

Kryžk

Šiandien esame laimingi, galėdami laisvai, be baimės nueiti į mišką ir padėkoti jiems, partizanams, už gyvą girią, kurioje nėra ašarų, ginklų, ilgesingų ir niekada gavėjo nepasiekusių pridegusių laiškų.

Šiandien turime Kryžkalnį Lietuvoje. Iškilusį ir kylantį į viršų. Kęstučio apygardos partizanų memorialą, kuris traukia iš miško šaknų likusių apygardų partizanus. Ir trauks tol, kol pasieks savo tikslą – pastatys laisvės kovotojų atminimo ženklą. Jie sukūrė mums laisvę, tad kodėl mums būtų sunku sukurti jiems memorialą?

Visos šios mintys gimė susipažinus su projektu Kryžkalnyje (Raseinių raj.), kurio tikslas įamžinti 20 000 Lietuvos partizanų atminimą (pagrindinis organizatorius Giedrius Gataveckas). Jam valstybė skiria lėšų, tačiau gana stambiam projektui jų nepakanka. Trūkstamą dalį gali padėti surinkti visi, kuriems rūpi įtvirtinti anam šimtmetyje šnabždėjimais perduodamą Lietuvos istorijos dalį. Galbūt tai idealus momentas padėkoti tiems, kurie vardus išsidrožė medžių drevėse?

Kviečiu plačiau susipažinti su projektu Kryžkalnyje: http://partizanumemorialas.lt/.

„Kiekvienas prisidėjimas prie partizanų didingos kovos įamžinimo, pervedant pinigines lėšas į Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (įm. k. 2907706500) „Swedbank“ sąskaitą Nr. LT32 7300 0101 0944 8557 (Memorialo sąskaita) yra svarbus“ – Angelė Jakavonytė (partizano Jakavonio dukra).

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.