Jurgita Stankauskaitė. Lelijų kvapas

Švelniai nušluostė rasą. Lauke pastatytas nykštukas nuo savaitės laukė Kristinos rankų. Baisiai jau buvo murzinas ir dulkėtas. Nelijo geras dvi savaites. Kasmet sulaukia sausros ir kiekvieną kartą dejuoja dėl džiūstančių numylėtų lelijų. Neprisišauks kritulių.

lempaLaiptai. Ak, kokie gražūs akmeniniai laiptai. Kristina norėtų ant jų pasėdėti ir pakvėpuoti šermenimis atsiduodančiomis lelijomis. Deja. Ant jų gali tik kiaušinį išsikepti. Perbraukusi savo žilus plaukus, nueina į svečių kambarį. Atsistoja tarpdury, užsideda rankas ant klubų ir akimis perbraukia visą senos sekcijos turtą. Bus ką veikti. Atsidūsta ir pasiėmusi drėgną šluostuką, imasi darbo. Neskuba. Dulkės nemėgsta staigių judesių. Pirmasis ant delno atsigula porcelianinis drambliukas. Vienas iš keliasdešimties mažų augintinių. Straublys iškeltas į viršų. Kristina kitokių nepriima. Nenori prisišaukti nelaimės. Norėtų turėti tik septynis drambliukus, bet juk visų kitų neišmes. Gaila. Geriau palėpėje bus suguldyti dėžėje, bet niekam jų neatiduos. Gal dar kam nors prireiks. Nublizginusi mažą nugarytę padeda į vietą. Paima žvakę. Ir ta dulkelėmis nusėta. Lengvai perbraukia skudurėlio kampu ir paėmusi degtukus, uždega dagtį. Tuoj viskas rožėmis prakvips. Jaunystėje negalėjo pakęsti šio kvapo, tačiau laikui bėgant viskas pasikeitė. Žiūrėjo į liepsną, o šalia ąžuolinis laikrodis skaičiavo laiką. Tik tak, tik tak. Kristina stovėjo nudelbusi akis į ugnį. Nejaugi pradės raganauti? Garsūs laikrodžio dūžiai padėjo moteriai atsipeikėti. Sunkiai nurijusi seilę, paskubomis griebė lėkštutę ir nespėjusi jos tvirtai suspausti, nuslydo žemyn. Tyliai atsitrenkė į lentomis nuklotą grindinį ir sudužo į kelias dalis. Neliko paskutinio sutuoktuvių dienos atminimo. Kristina pasijautė labai vieniša. Tai buvo tik daiktas, bet moteris nemokėjo gyventi be jų. Visas jos didelis namas buvo prikimštas daiktų, kurie siejosi su prisiminimais. Jų buvo daug per daug. Sekcija lūžo nuo figūrėlių, daikčiukų ir knygų pertekliaus. Kristina kaupė daiktus, daiktai dulkes, dulkės negaliojančio laiko kvapą. Gyveno niekam neįdomaus jos gyvenimo muziejuje. Niekada neprileido minties, kad vaikams nereikės jos turtų. Ak, tas protą dumiantis kaupimo įprotis.

Kristina vis stipriau jautė žiedadulkių kvapą. Stebėjosi, kad senatvėje jos pojūčiai gali sujautrėti, kai tuo pačiu metu kūnas dažniau atsisako jėgų. Netikėjo tokiu ryškiu likimo kontrastu. Kristinai reikėjo atsisėsti. Rankoje laikė lėkštutės šukę, o akys šokinėjo nuo vienos lentynos prie kitos. Daiktai. Pilna daiktų. Vietoje jų Kristiną galėjo supti žmonės, tačiau jai geriau buvo krauti, kaupti, kolekcionuoti. Taip ir liko viena sėdėti su sudužusiais prisiminimais. Kristina nepakilo nuo fotelio, o drambliukas neskubėdamas siuvosi šiltą dulkių patalą.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.