Jurgita Stankauskaitė. Škiur skyrum

Ką tik atšventėme rudens lygiadienį ir… atsisveikinome su vasara. Šiemet kaip pieštuku pažymėta – rugsėjo 22 dienos oras leido suprasti, kad štai paskutinis šilumos atodūsis. Taip ir buvo. Dar apie pietus visai maloni saulytė, o jai nusileidus per kalną atėjo auksiniai raudoną skraistę užsimovęs ruduo. Iš paskos atsivijo laukinis vėjas su vėtomais ir mėtomais lapais ant uodegos. Žiūrėk, tuoj ir debesys prakiuro. Lijo ir lijo. Kartais smarkiau, kartais purtėsi kiauliniu lietumi.

Valdo Žilionio nuotrauka

Valdo Žilionio nuotrauka

Lijo, bet kiaulių nesulijo. Jau niekur jų nematyti. Nei lauke, nei tvarte. Tokie laikai atėjo. Šiandien sakoma: „Gerai, kad mūs dziedukai nemato, kokia dar politika, ba kiba už galvų susiimtų.“ Kiaulės liko sausos, bet užtat gyvuliams neblogai lietus davė į šonus. Gaila vargšelių, kai pats sėdi šiltuose namuose, o jie šąla ant šaltos ir įmirkusios žolės. Norėtųsi juos pašaukti „škiur skyrum“, bet, pasirodo, ne visus gyvulėlius šiais žodžiais galima prisišaukti. Remiantis Juozo Vainos užrašais, jo teta aveles šaukdavo „škiur skyrum“. Vaikas būdamas nesuprato, ką tai reiškia. Tik suaugęs ir prisiminęs vaikystę kaime, atkūrė kelis vaizdelius. „Dar tai man aišku, – rašė J. Vaina, – škiur tai kreipinys in ėrukus, o skyrum, kad jiej ait in atskirų uždarinį tvarti, aciskyrį no avių. Nakcu avių tiašmianysa pribrinksta pieno, ėrukai niapriaina ir niaišžinda, o ryti ima kas jas ir išmialža.“

Kiek žinia, seniau žmonės maistą gamindavo pagal metų laikus, pavyzdžiui, atėjus rudeniui keptuvėse šokinėdavo spirgantys grybai su svogūnais. Kadangi pas mus beveik niekas jau avių neaugina, todėl apie jas mažai težinome. J. Vaina yra rašęs, kad po Žolinių, rudeniop kaimuose prasidėdavo avių pjovimas. „Avienų ca dažniausia valgydavo sutrupytų šmotukais karštoj sruboj, kol niasuscingis lajus ir niasvialia burnoj ar an liežuvio (…).“ Teko girdėti, kad ne vieną atbaidė „avienčienos lajus“. Kažin ar šiuolaikinis jaunimas bent žino ar įsivaizduoja, ką reiškia valgyti karštą lajuotą avieną su bulvėmis. Vyresni yra pasakoję, kad gyvenime būta dienų, kai eidami „pas žmonis in darbų“ per visą savaitę valgė tą pačią avieną su lajumi. „Nepasakysi, kad neskanu ar nenori. Po darbo alkanas, valgyc nori. Tai ir valgai, kad pilvų pasocyc.“ Jeigu jau papjaudavo avį, tai ir maitindavo šviežia mėsa visus pagalbininkus ūkyje. Kaip tai mano senelis būtų pasakęs: „Ir visi sveiki ir gyvi likom, niekas nekenkė. Pavalgį, sotūs, ir gerai.“ Ir gerai, kad šiandien ant mūsų stalų negaruoja panašūs patiekalai. Bet gal ir gerai būtų kartais paragauti to pačio lajaus, kad suprastume, jog per gerai turim.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.