Jurgita Stankauskaitė. Eglė liudininkė

Stebint Kauno eglės įžiebimo koncerto įrašus televizijoje, atsidarė mano patirčių stalčiukas. Tarp jų galiu atkapstyti pačius maloniausius arba nepatogius prisiminimus. Šį kartą vienu metu atsivėrė du skirtingi paveikslai, surišti viename gyvenimo periode. Tai studijų metai, kurie padovanojo galimybę šešerius metus mėgautis miesto erdvėmis. Būta visko, bet dabar sugrįšiu į žiemos laikotarpį ir nerašytas istorijas po eglėmis.

eglute-vKauno eglių įžiebimo dienų neatsimenu, nes dažniausiai jose nedalyvaudavau. Turbūt tik kartą teko trepsėti įžiebimo koncerte. Egle grožėtis eidavau po visų ceremonijų. Turbūt todėl, kad gyvendama tame mieste nelabai domėjausi Kauno įvykiais. Neturėjau televizoriaus, o internetas man tarnavo daugiausia mokslo tikslams. Neskaičiau miesto naujienų, nesidomėjau žiniomis. Eglę lankydavau ne vieną ir ne du kartus. Dažnai eidavau pabūti prie jos, po ja ar joje. Kauno eglių projektai kiekvienais metais stebino – tiek kičinės, tiek tos pačios jaukiausios. Ir niekada jai nemojavau pati. Visuomet buvo draugai, tad jų dėka visos eglės būdavo keistų pokalbių ir įvykių liudininkės.

Vienus metus nusprendžiau draugus pasikviesti Naujųjų metų šventei pas save – į Vidugirius. Pirmasis pasimatymas vyko Lazdijuose. Prie eglės. Tada pirmą kartą išvydau Lazdijų išpuoštą centrą. Nustebau, kad toks nedidelis miestelis, o Kalėdų laikotarpiu turi kuo didžiuotis. Tai buvo labai graži žaliaskarė. Patraukėm Lenkijos link. Namuose nuo ankstyvo vakaro pradėjome puotą su draugais ir tėvais. Susitarėme, kad vakarą vainikuosime Punske prie eglės. Tą dieną jos neįžiebėme, bet įspūdžių buvau daugiau, nei tikėjomės mes ir jie. Jie tikėjosi, kad neblogą kelio atkarpą nuvažiavę į lietuvių centrą bus nustebinti. Nustebinome dviem nesuderinamais dalykais – egle ir žmonėmis. Galbūt kam nors pasirodys, kad begėdiškai kritikuoju Punsko eglę, bet nematau prasmės pudruoti tiesos ir fakto. Mes tą vakarą galėjome didžiuotis bet kuo, tik ne egle, kurią išvydę tautiečiai rimtu veidu paklausė: „Čia yra jūsų eglė? Ta šluota?“, o aš, būdama euforijoje, atsakiau: „Taip!“ Tik po geros valandos man užsidegė suvokimas, kad tikrai ne kažką ta mūsų eglė… Tuo pačiu metu kritiką užstojo draugų nesuvokiamas džiaugsmas, kad lietuviai, nors ir neturi miestelio puošmenos, nepaprastai malonią aurą skleidžia. Visą kelionę atgal į Vidugirius analizavo patirtį, kuri šokiruodama davė nemažai supratimo. Jie savo akimis įsitikino, kad nereikia išleisti tūkstančių eglei ir puošmenoms, kad žmonėse įsižiebtų draugiškumas ir vienybė. Vairuodama automobilį jaučiau du nesuderinamus dalykus – gėdą ir kažkokius šiltus jausmus, kuriems apibūdinti niekaip nerandu žodžių net ir šiandien. O praėjo gražūs keleri metai…

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

2 koment. Jurgita Stankauskaitė. Eglė liudininkė

  1. Irena sako:

    Labai pritariu Viktorui. Lygiai tie patys jausmai apėmė atsitiktinai per LRT internetu stebint eglės įžiebimą Kaune. (Punskas tik atkartoja tai, kas vyksta Lietuvoje, idealistiškai mylėdamas Lietuvą ir manydamas, kad viskas Lietuvos kultūroje yra tik gera). Buvo kartojama, kad į Kauną atėjo „tikros“ Kalėdos. Ar tikrai Kaune, garsėjusiame ir lietuviškumu ir krikščioniškumu, nežino, kas yra Kalėdos? Jei švenčiamas amerikietiškas „Kalėdinis laikas“, tai gal nereikėtų sakyti „tikros Kalėdos“. Internete švystelėjo informacija apie kitų miestų egles, bet jau nesinorėjo žiūrėti. Informacijoje apie eglės įžiebimą Šiauliuose minimas mitinis asmuo Kalėda, kurio vardas išliko krikščioniškos Kristaus gimimo švenės pavadinimt. Matyt, galima padaryti šią šventę ne amerikonišką, o lietuvišką, jeigu jau ne krikščionišką, tai ikikrikščionišką, Senais laikais galbūt tokiu metu ir prasidėdavo žiemos / metų pabaigos ir pradžios šventė. O kas švenčiama dabar? Gal būtų užtekę pasakyt, kad prasideda Adventas ir jau būtų įprasminta. Kodėl visi skuba atšvęst šventes prieš šventes. Juk būdavo antra ir trečia Kalėdų diena, Velykos ir Atvelykis. Kas pasidarė, kad dabar šventės diena žymi ne šventės pradžią, o veikiau pabaigą? Gal kas žinot? (O eglės įžiebimą gal reikėtų laikyti tiesiog nauja miesto švente, siekiančia praskaidrinti žiemos tamsybes,

  2. Viktoras sako:

    Šių metų Kalėdinės eglės įžiebimo iškilmėse Kaune ,manau, buvo daug patoso,bet visa tai neatspindėjo krikščionybės esmės.Tiesiog tai buvo įžiebta kosmopolitinė šventinė eglė neturinti lietuviškų tradicinių papuošalų ir jokių krikščioniškų atributų,be to šių iškilmių metu nebuvo atlikta ne viena lietuviška kalėdinė giesmė,daugiausia vyravo anglomaniška,deja, vokalinė muzika.Vis dėlto pageidautina ir Kalėdinės eglės pašventinimo.Apie Kalėdines egles Punske ir jų įžiebimo šventę neturiu nuomonės,nes jų nestebėjau ir nemačiau.