„Joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje“

lukasJėzus pradėjo jiems kalbėti: „Šiandien išsipildė ką tik jūsų girdėti Rašto žodžiai“. Visi jam pritarė ir stebėjosi maloningais žodžiais, sklindančiais iš jo lūpų. Ir jie klausė: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“

O Jėzus prabilo: „Jūs, be abejo, man priminsite patarlę: ‘Gydytojau, pats pasigydyk’ – padaryk ir čia, savo tėviškėje, darbų, kokių girdėjome buvus Kafarnaume“. Jis dar pridūrė:

„Iš tiesų sakau jums: joks pranašas nepriimamas savo tėviškėje. Tikrą tiesą sakau jums: daug našlių buvo Izraelyje Elijo dienomis, kai dangus buvo uždarytas trejus metus ir šešis mėnesius ir baisus badas ištiko visą kraštą. Bet nė pas vieną iš jų nebuvo siųstas Elijas, tik pas našlę Sidonijos mieste, Sareptoje. Taip pat pranašo Eliziejaus laikais daug buvo raupsuotųjų, bet nė vienas iš jų nebuvo pagydytas, tik siras Naamanas“.

    Tai išgirdę, visi, kurie buvo sinagogoje, labai užsirūstino; jie pakilę išsivarė jį iš miesto, iki pakriūtės to kalno, ant kurio pastatytas jų miestas, ir norėjo nustumti jį žemyn. Bet Jėzus praėjo tarp jų ir pasišalino. Evangelija (Lk 4, 21–30)

Evangelijos skaitinio komentaras

Išvystame Kristų, kuris pradeda savo viešąją veiklą. Tai gana įspūdingas reginys. Kristus grįžta į savo gimtąjį kraštą ir, kaip sako Lk 4, 14, „visame krašte pasklido apie jį garsas“. Po laiko, praleisto dykumoje, šiais žingsniais prasideda Mokytojo susitikimas su Izraelio tauta, tai vyksta gimtajame krašte. Kaip matome, viskas natūralu. Jokio forsavimo. Išganytojas tiesiog eina pas  žmones, pradėdamas nuo tų, kuriuos geriausiai pažįsta, būtent – savo krašto žmonių. Įdomus jo kraštiečių nustebimo akcentas: „Argi jis ne Juozapo sūnus?“. Iš tikrųjų, Jėzus buvo pažįstamas ir laikomas staliaus Juozapo sūnumi. Visuomenės akyse jis buvo toks – vienas iš jų pačių. Bet labiausiai krenta į akis Jėzaus ėjimo pas savuosius rezultatas: „…jie pakilę išsivarė jį iš miesto… ir norėjo nustumti jį žemyn“ (Lk 4, 29). Taigi skandalas yra pirmasis Kristaus misijos ženklas. Ar nebus tai niūrus būsimos Kristaus kančios ženklas?

Šis biblinio teksto turinys iškelia mums aitriai pažįstamą tiesą – ne visada gėrio pranašai yra priimami, dažnai atmetami ir savųjų nepripažįstami. Ši skaudi tikrovė atranda atitikmenis ir visų laikų bei vietų žmonijoje. Atmetimo momentas, kad ir kokiomis dimensijomis būtų pagrįstas, kartojasi ir šventųjų, ir kai kurių visuomenės veikėjų biografijose. Istorijoje matome daugybę žmonių, kurie, norėdami įgyvendinti vadinamąją gėrio programą, susidurdavo su aršiu, kartais naikinančiu pasipriešinimu. Kodėl? Situacija verčia ieškoti priežasčių?

Pirmiausia vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Kristus pateikia savo misiją cituojamais pranašo Izaijo žodžiais (Lk 4, 18 – 19). Taigi jis kalba izraelitų kultūros kalba. Neįmanoma teigti, kad buvęs nesuprastas dėl nesusikalbėjimo. Taigi šio konflikto šaknys slypi giliau.

Pripažindami, kad Jėzus veikė I a. laikų Izraelio visuomenėje, negalime ignoruoti to, kad Jo veikla ir apskritai Jo žinios turinys rezonuoja ir įvairių per 2000 metų Jam atstovavusių krikščionių veikloje. Stebėdami šį procesą, išvystame ištisą konfliktų grandinę. Štai pirminės Bažnyčios susidūrimas su priešiška Romos imperija, paskui su islamo pasauliu, viduramžių prieštaravimai, reformacijos – kontrreformacijos epocha, galop sudėtingas ir prieštaringas Bažnyčios santykis su moderniuoju pasauliu. Atrodo, kad evangelinė meilės žinia dažnai sukeldavo priešingą rezultatą. Šie sambūvio tarp skirtingų žmonijos grupių principai yra tarsi nuoroda į tai, kad čia slypi gilesnė ir subtilesnė konflikto logika, besiremianti į gilius ir subtilius etinės problematikos klausimus.

Ši Evangelijos ištrauka galiausiai yra gyvas ir skausmingas klausimas, kiek žmogus šiandien yra pasiruošęs priimti Evangelijos žinią, Bažnyčios skelbimą ir gėrio buvimą apskritai. Kaip dažnai drįstame apsispręsti už Kristų, įvairiausiais kanalais nešantį į mūsų pasaulį gyvybę ir džiaugsmą, o kiek laimi mūsų pačių žmogiškasis ribotumas ir egoizmas. Kartu tai ir ženklas Evangelijos skelbėjams, skatinantis nesitikėti tik priėmimo ir tolerancijos, bet pasirengti  susidūrimams, kuriuose reikės ir stiprybės, ir ištikimybės.

 O Bažnyčia, šiandien minėdama šv. Grigalių Didįjį (590 – 604) – popiežių, įvedusį krikščionių bendriją į viduramžių pasaulį, vėl klausia: ar esame pasiryžę priimti Kristų, kuris, Benedikto XVI žodžiais tariant, „nieko neatima, bet viską duoda“?

Bernardinai.lt

Komentavimas negalimas.