Jėzaus gundymas

  Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas.

Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. 

    Matas

Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: ‘Žmogus gyvas ne vien duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų’ “.
    Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: ‘Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenis’ “.
Jėzus jam atsako: „Taipogi parašyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo’ “.
    Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didingumą, taria: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei, parpuolęs ant žemės, pagarbinsi mane“.
    Tada Jėzus atsako: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!’ “
Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo. Evangelija Mt 4, 1–11 

***

Kodėl mums reikalinga gavėnia?

„Krikščionybės didybė yra ta, kad

ji ieško ne dieviškų vaistų nuo kančios,

o dieviškojo jos reikalingumo.“

Simone Weil

Evangelijoje pagal Matą pasakojama istorija:

Paskui Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“ Bet Jėzus atsakė: „Parašyta:

Žmogus gyvas ne viena duona,

bet ir kiekvienu žodžiu,

kuris išeina iš Dievo lūpų“ (Mt 4, 1–4).

Toliau pasakojama apie tai, kaip velnias neketino liautis provokuoti Jėzų. Velnias žūtbūt siekė priversti nusilpusį Jėzų išduoti Tėvą ir paklusti jam, jį garbinti bei priimti jo šėtonišką galią. Pagražinta melu, kad kančios pasibaigs, ši galia gali atrodyti labai viliojanti. Jėzus atsakė velniui, parodydamas mums, kaip gelbėtis nuo blogio: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!“ Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo“ (Mt 4, 10–11).

Ši istorija pasakoja, kodėl mums reikalinga gavėnia. Kai susivienijame su Jėzumi Jo kovoje prieš šėtoną, Jo išgyventa gavėnia atveria mūsų kentėjimo priežasties paslaptį. Per Jėzaus išmėginimus dykumoje ir pergalę prieš šėtoną matome, kad mūsų kentėjimai yra ne baisus išbandymas, o gyvenimo realybė, kad Jėzaus pergalė gali būti drauge ir mūsų pergalė. Jėzaus guosti prisiartinę angelai yra ženklas mums, kad Dievas viską žino ir jaudinasi dėl mūsų. Dievas mūsų neapleis.

Kiekvienas tai atranda savaip per asmeninius gyvenimo įvykius. Išgyventos skyrybos ir vienišos vyresniojo įvaikinto sūnaus bei šešių mažų vaikų motinos patirtis privertė mane iš naujo nepaprastai kruopščiai ir atidžiai įvertinti savo vertybes, tikėjimą ir dvasingumo reikšmę mano gyvenime. Įsitraukę į problemas, nesibaigiančius darbus, kasdienę akistatą su žalingais ir skausmą sukeliančiais veiksniais, mes iš tikrųjų nepailsime, kartais negalime netgi melstis, kol nepasiekiame šiek tiek daugiau aiškumo, kodėl gyvenimas yra būtent toks.

Po skyrybų mano gyvenimas paniro į tamsą. Man nuolatos išsprūsdavo dejonė: „Kam reikia visų šių pastangų ir kančių?“ Bet kuris giliai kenčiantis žmogus gali lengvai prarasti tikėjimą pačiu gyvenimu, nes kenčiant gyvenimo paslaptis pernelyg dažnai gaubia tamsa. Sudėtingais ir skausmingais gyvenimo laikotarpiais sunku patikėti religinio tikėjimo skelbiamos Gerosios Naujienos teisingumu.

Tuo metu sakydavau sau: „Dabar yra gavėnios laikotarpis, ilgos tamsiosios naktys dykumoje.“ Kartais norėdavau šauktis išlaisvinimo. Bet tas išlaisvinimas būtų buvęs arba Velykos ir naujas gyvenimas, arba, kad ir kaip tai būtų sunkiai suprantama ir liūdna, amžinas Didysis penktadienis, išlaisvinantis iš sąmoningumo ir skausmo. Be atvangos šaukiausi Viešpaties pagalbos ir supratau, kad vienintelė vieta, kur galiu surasti viltį, yra dykuma. Toje vietoje sutinkame Kristų, drąsiai pasitinkantį savo paties skausmingą lemtį.

Nenoriu pasakyti, kad aš ar kas nors kitas iš tikrųjų gali atsakyti į žemiškojo skausmo ir netekties diktuojamą „Kodėl?“

Sutikę Jėzų dykumoje, galime su Juo pasidalyti savo sumaištimi. Stovėdami šalia Sūnaus, tikimės Dievo supratimo. Jėzaus artumas leidžia mums priimti savo kryžių, kaip priėmė Jis, ir nelaukti atsakymų į klausimus dėl gyvenime pralietų ašarų. Juk mūsų laukia kažkas nepalyginamai geresnio – amžinasis gyvenimas.

Dykumoje sutinkame savąjį Dievą, pasirodantį žmogaus pavidalu. Susiduriame su blogiu. Mums duodamas išbandymas priimti kryžių arba jo išsižadėti. Jėzus skelbė: „Jei kas nori eiti paskui mane, teišsižada pats savęs, tepasiima savo kryžių ir teseka manimi“ (Mt 16, 24). Vadinasi, kaip rašė amžiną atilsį kunigas Ralphas W. Sockmanas, „tik nešdami vienas kito naštą, vykdome Jo įstatymą“. Autorius paaiškina plačiau:

Jūs pakeliate savo kryžių, kai keliaujate antrąją mylią anapus taip elgtis vertusios pareigos ir geros elgsenos. Jūs pakeliate savo kryžių, kai kenčiate dėl aukštesniųjų idealų, nors žemesnės normos nuo kančios būtų išvadavusios. Jūs pakeliate savo kryžių, kai paaukojate savo patogumą tam, kad galėtumėte tarnauti savo artimui, arba, rizikuodami būti nepopuliarūs, kovojate už kitų teises…

Turėdami Kristaus užuojautos pavyzdį, negalime vadintis Jo sekėjais, jei mūsų širdys neatsiveria pasaulio kenčiantiesiems…

Gavėnios laikas byloja, jog turime nešti savo kryžių, o ne tai, kad turime imtis dirbtinių „sunkumų“ ar susitelkti į save. Šis metas reiškia mūsų susijungimą su Jėzumi taip artimai, kad atsiranda troškimas tapti „kitu Kristumi“, idant niekada nenutrūktų Jo Tėvo žodžio skelbimas. Gavėnia yra dovana, užtikrinanti mus, kad niekada nesame vieniši, jei besąlygiškai pasikliaujame Kristumi ir gyvename pagal Jo mokymą.

Dykumoje Jėzus ištarė: „Eik šalin, šėtone!“ Mano manymu, tai yra galingiausi kada nors ištarti žodžiai. Jis žinojo, kad privalo priimti ištarmę „Aš tam esu gimęs“, net jei tai pareikalautų ištverti siaubingą kančią ir mirtį. Bet prieš tai Jis turėjo atlikti užduotį: visiems kada nors gimusiems ir dar užgimsiantiems atnešti meilę – savo Tėvo meilę – ir amžinojo gyvenimo pažadą.

Gavėnia – tos keturiasdešimt dienų dykumoje – buvo pradžia. Kitus trejus metus Jėzus paskyrė tam, kad parodytų, kaip stipriai Jis mus myli ir koks didis džiaugsmas mūsų laukia, jei ištikimai gyvensime pagal Jo mokymą – Jo Tėvo tiesos žodžius.

Gavėnią prasidėjęs procesas per trejus metus išsiplėtė ir pasiekė šlovingą pabaigą. Apie tai vaizdingai rašė katalikybę priėmęs britų rašytojas G. K. Chestertonas:

Trečios dienos rytą atėję Kristaus draugai rado nuverstą akmenį ir tuščią kapą. Jie suvokė išvydę stebuklą, bet net ir jie vargu ar suprato, kad tą naktį pasaulis mirė. Tai, į ką jie žvelgė, buvo pirmoji naujo pasaulio su nauju rojumi ir nauju pragaru diena, o Dievas tarsi sodininkas vėl vaikštinėjo po sodą, gaubiamas ne vakaro, o aušros vėsumos.

Supratau, kad gavėnia yra tiltas tarp dviejų žemiškųjų pasaulių. Mes trokštame patogumo, saugumo, pripažinimo; siekiame būti patrauklūs, sveiki ir išmanantys. Bet – kartais arba nuolatos – susiduriame su vienatve, liga, tragiškais įvykiais, pykčiu, baime, nuoboduliu ir netikėtomis nesėkmėmis. Galime pasiklysti šiame „žemiškumo“ labirinte, susidurdami su kas dieną siūloma nesuskaičiuojama gausybe savijautą gerinančių piliulių, kurios žada išsigelbėjimą nuo slegiančios tikrovės. Gavėnia per Dievo Sūnaus asmenį parodo mums vienintelę reikšmingą tikrovę – Dievo meilės tiesą.

Savo valia pasitraukęs melstis ir pasninkauti į dykumą, Jėzus matė, kas Jo laukia ateityje. Tėvo paklaustas, ar galės eiti tuo keliu, Jėzus atsakė „Taip.“ Noriai prisiimdamas pasaulio kančias – nuodėmes, Jis įrodė, kad kartu su Tėvu vienijasi su mumis visais. Tai reiškia, kad negalime kaltinti Viešpaties abejingumu mūsų skausmui, kad ir koks jis būtų – Jis išgyvena mūsų skausmą drauge su mumis. Jis netgi paliko kelio į dangų gaires: patvirtinimą, kad Tėvo meilė niekada nesibaigia.

Bet štai mus apninka sumaištis. Baisi sumaištis, kurią sukelia į nenusakomo aštrumo skausmą panardinantys netikėti sukrėtimai: mylimo žmogaus mirtis, kūną suluošinęs nelaimingas atsitikimas, protą pažeidusi smegenų liga ar šeimos namus išdraskęs viesulas. Galėčiau vardyti toliau, bet neverta. Skausmas nepasigaili nė vieno.

Didžiausia man tekusi kančia buvo trijų sūnų netektis.

Mano jauniausiam sūnui Peteriui buvo diagnozuotas stiprus smegenų cheminės veiklos nepakankamumas. Beveik vienuolika metų jis sirgo šizofrenija. Dvidešimt septynerių Peteris nusižudė. Jis rašė, kad daugiau nebepakelia skausmo ir trokšta „grįžti namo“, cituodamas C. S. Lewisą: „Žemė nėra mūsų nuolatiniai namai.“ Po dvejų metų mano sūnus Džonas su žmona Nancy buvo nužudyti miegantys savo ką tik įsigytuose namuose Montanoje. Ir štai neseniai, jau rašant šią knygą, dėl nepavykusio širdies ir inkstų persodinimo mirė mano sūnus Sterlingas.

Labai dažnai susimąstydavau apie Jėzaus motiną Mariją, kuri turėjo užduoti tokį patį klausimą, koks kildavo man po kiekvieno vaiko mirties: „Kodėl mano sūnus turėjo mirti?“ Manau, kad Dievas taip pat kankinosi žvelgdamas į savo mirštantį Sūnų.

Buvau girdėjusi sakant, kad vaiko netektis yra „nepakeliamas skausmas“. Ir iš tiesų mano sūnų gyvenimams taip tragiškai nutrūkus, išgyvenau didžiausias kančias. Jie buvo puikūs žmonės ir dar tiek daug galėjo duoti pasauliui. Buvau prislėgta, kad nesuvaldžiau to, kas nutiko mano sūnums. Nuolatos saugojau ir prižiūrėjau juos augindama, bet nesugebėjau jų apginti nuo tragiškos lemties. Jaučiausi niekam tikusi. Bet dar sunkiau nei savo kaltę išgyvenau jų nebūtį. Aš taip jų ilgėjausi ir tebesiilgiu! Beprotiškai trokštu vėl juos apkabinti. Galvodama apie juos jaučiu užliejantį pažįstamą silpnumą – mano siela kraujuoja, mane apleidžia gyvybė.

Kiekvienas didžiai kentėjęs negali likti „nepakeistas“. Skausmas gali mus priartinti prie Dievo arba visiškai nuo Jo nutolinti. Sutinku su amžiną atilsį rašytojos ir Kongreso narės Clare Booth Luces žodžiais, kuriais ji apmąsto savo gyvenimą prieš tapdama katalike:

Sielvartas turi apvalančiąją vertę. Juk Dievas negali pripildyti sielos, jei ši pirmiau nėra išvalyta nuo menkaverčių rūpesčių. O didis sielvartas yra tarsi milžiniškas visą gyvenimo šlamštą sudeginantis laužas. … Sielvartas žmogui suteikia galimybę padovanoti Dievui Jobo dovaną – pasitikėjimą aukščiausiuoju gėriu, nors atrodytų, žmogus yra tapęs blogio auka.

Iš tiesų manasis skausmas ištirpdė mano „menkaverčius rūpesčius“, o mano tikėjimas sustiprėjo, nors neradau atsakymų, kodėl gyvendami turime iškęsti tiek daug skausmo, nedorybių, blogio, liūdesio ir nesėkmių. Supratau, kad galiu būti stipri savo tikėjimu, kol stipriai laikausi Jėzaus rankos. Pats Jėzus ne visuomet iš karto turėjęs atsakymus, kaip liudija Jo šauksmas „Mano Dieve, kodėl mane apleidai?“

Po kiekvienos tragedijos tiesiog susitaikydavau su tuo, kad tikėjimas yra slėpinys, o viltis – neapibrėžtumas. Juk aš turėjau tai, kas tikra, – meilę. Niekas negalėjo iš manęs atimti meilės, kuri man buvo duota kartu su gyvybe ir kuria buvau apdovanota per visus savo sutiktus žmones. Man tapo visiškai aišku, kad meilė niekada nemiršta. Jėzus tai užtikrino. Supratau, kad tik laikas mane skiria nuo mylimų žmonių. Nors jie yra amžinybėje, o aš gyvenu laikrodžiams tiksint, mes visada esame kartu. Ir vieną dieną vėl visi susitiksime anapus.

Dvasinės kančios skausmas manęs nenutolino nuo Dievo turbūt todėl, kad į gavėnios kelionę, liudijančią meilės pergalę prieš mirtį, išsirengiau kartu su Jėzumi. Man buvo netikėta, kad prisiminimuose apie sūnus liūdesį visada pakeisdavo džiaugsmas. Buvau tikra, kad šio džiaugsmo išgyvenimas mane sieja su kažkuo didingesniu už gyvenimą, su absoliučia didybe – Dievu.

Pamenu, vieną dieną melsdamasi kalbėjausi su sūneliu Peteriu. Paklausiau jo, kodėl mūsų gyvenime turi būti tiek daug skausmo. Išgirdau jo atsakymą: „Nes ir Dieve yra skausmo.“ Niekuomet nemąsčiau apie kenčiantį Dievą. Argi Jis ne visagalis? Tiesa, visada žinojau, kad Dievo Sūnus Jėzus kentėjo. Bet ši nauja įžvalga mane sujaudino, aš vėlei išgirdau atokiai sode raudantį Jėzų, maldaujantį savo Tėvą atimti iš Jo kančios taurę. Tą akimirką supratau, kad tai buvo Kosminio Kristaus rauda. Vienintelis Jėzus galėjo taip stipriai maldauti, nes tobulai suprasdamas visa, kas sukurta šiapus dangaus, Jis buvo tiltas tarp Dievo ir visatos. Jis sutiko vykdyti savo Tėvo prašymą ir Jo rauda ėmė mus vesti į mūsų atgimimą danguje.

Supratau, kad kančia turi nepaprastą savybę: jei į savo kentėjimą žvelgiame kaip į Jėzaus, tai kartu su Juo dalyvaujame pasaulio atkūrime. Kai taip mąstome, kančia nebetrukdo mums kvėpuoti ir augti. Tampame Jėzaus mokymo sukurtais naujaisiais žmonėmis. Tampame tokie kaip Jis – gailiaširdžiai ir mylintys Dievo vaikai.

Kančioje jaučiu paguodą, nes per savo kartu su Jėzumi gavėnios kelionę supratau, kad mes niekuomet nesame vieni. Dar labai seniai Izaijas pranašavo, kad ateis, atiduodamas save mirčiai, prisiimti „daugelio nuodėmes“ (plg. Iz 53, 1–12) ir atvers mums vartus į Tėvo Karalystę. Vieni tiki, jog šioje ištraukoje kalbama apie kenčiančio asmens atperkančią mirtį, kiti mano, kad kalbama apie žydus – „kenčiančią grupę“. Rašytojas Joelis Marcusas savo knygoje „Jėzus ir holokaustas“ (Jesus and the Holocaust), apmąstydamas kančios ir vilties temą, pasiūlo įdomią interpretaciją. Jo požiūriu, Izaijo žodžiai (Iz 53, 1–12) „yra nepaprastos Jėzaus galios įveikti klaidingą žmogiškąjį supratimą ir, atsikračius išankstinių žmogiškųjų nuostatų, kiekvienai kartai pateikti save naujai liudijimas“.

bernardinai.lt

Komentavimas negalimas.