„Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“

MorkusPas Jėzų atėjo raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jeigu nori, gali mane padaryti švarų“. Jėzus, pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu, būk švarus!“ Tuojau pat raupsai pranyko, ir jis tapo švarus.

Jėzus liepė jam tuojau pasišalinti ir smarkiai prigrasino: „Žiūrėk, kad niekam nieko nesakytum! Eik, pasirodyk kunigui ir už pasveikimą paaukok Mozės įsakytą atnašą jiems paliudyti“.

O šis bekeliaudamas pradėjo taip plačiai skelbti ir skleisti įvykį, jog Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose, bet žmonės iš visur rinkosi pas jį.

Evangelija (Mk 1, 40–45)

 

 Evangelijos skaitinį komentuoja br. kun. Ramūnas Mizgiris OFM

 Jėzaus laikais raupsuotasis nebuvo toks pat ligonis kaip kiti. Raupsuotasis buvo ištremtas arba, tiksliau pasakius, ekskomunikuotas. Tai reiškia, kad jis negalėjo eiti ne tik į šventyklą, bet ir pasirodyti gyvenamosiose vietose. Jis turėjo gyventi dykumoje ir pats savimi rūpintis. Pagal rabinų tradiciją, tai liga, kuri padaro gyvenimą nebevertą gyventi. Raupsai atskirdavo ne tik nuo bendrystės su žmonėmis, bet ir su Dievu, nes raupsuotasis buvo laikomas nešvariu žmogumi, nutolęs nuo Dievo šventumo, gyvenantis nuodėmėje. Manyta, kad sudarkytas kūnas atspindi širdies sutepimą. Taigi raupsuotasis turėdavo gyventi visuomenės ir religijos užribyje.

Vis dėlto Jėzus išdrįsta išgydyti pas Jį atėjusį raupsuotąjį. Evangelistas Morkus štai taip aprašo šį įvykį: „Jėzus pasigailėjęs jo, ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: Noriu, būk švarus!“. Pasigailėti reiškia leisti žmogui įžengti į kito gyvenimą, pasidalyti jo patirtimi ir jausmais, šiuo atveju – liūdesiu ir skausmu. Šis Jėzaus pasigailėjimas išreiškiamas konkrečiu gestu – Jis ištiesė ranką ir jį palietė. Jėzus paliečia nepaliečiamąjį. Evangelija tai pabrėžia, nes Jėzus galėjo ramiausiai jį išgydyti ir per atstumą, kaip išgydė šimtininko tarną. Tačiau Jėzus ištiesė ranką ir palietė jį. Padaro tai, kas žydų įstatyme yra uždrausta: raupsuotojo, kaip ir mirusiojo, palietimas sutepa. Raupsuotasis tam tikra prasme yra mirties sferoje. Jėzaus dėka raupsais sergantis žmogus grįžta į gyvenimą, į bendrystę su kitais ir su Dievu. Žydams raupsuotojo išgydymas prilygo mirusiojo prikėlimui.

Šis gestas „ištiesti ranką“ mums primena Senojo Testamento ištraukas, kai Dievas ištiesdamas ranką gelbėdavo savo tautą. Jėzus yra Dievo ranka, kuri paliečia ir gelbsti, padrąsina ir paguodžia. Viešpaties atliktas gestas kviečia ir mus būti Jo gailestingumo ranka. Rūpintis ligoniais, kenčiančiaisiais, atstumtaisiais yra sakramentinis veiksmas, kuris labiausiai mus priartina prie Dievo.

Pabaigoje evangelistas Morkus pažymi, kad išgydęs raupsuotąjį „Jėzus nebegalėjo viešai pasirodyti mieste. Jis laikėsi už miesto, negyvenamose vietose“. Jėzus tam tikra prasme tapo raupsuotuoju. Tai Jis, Jėzus, yra atstumtasis: miršta, kaip, beje, ir gimsta, už miesto vartų. Kristus, kentėdamas ir mirdamas ant kryžiaus, prisiėmė mūsų nuodėmę ir vienatvę, tam, kad mus išgydytų. Išganymas, kurį atliko Jėzus, nėra lengvas ir pigus, bet kainavo mūsų Viešpačiui atstūmimą, kančią, baimę, prakeikimą ir, galiausiai, mirtį.

Tačiau šio nusižeminimo rezultatas gana akivaizdus. Evangelistas Morkus pasakojimą apie raupsuotojo išgydymą užbaigia žodžiais: „… bet žmonės iš visur rinkosi pas Jį“. Būtent Atstumtasis daugeliui tampa susibūrimo ir bendrystės vieta. Dabar kiti, išgydyto raupsuotojo padrąsinti, pasitraukia į nuošalią vietą ir skubinasi ateiti pas Jį, nes išganymas įsikuria atviroje erdvėje, neapribotoje išankstinių nuostatų ir madų.

 Bernardinai.lt

Komentavimas negalimas.