Ieškau iššūkių ir išbandymų

Varšuvoje  gyvenantį  literatą, „Varšuvos poezijos džiamas“ renginio organizatorių, roko grupės „Call The Wolf“ dalyvį Joną Jankauską kalbina portalo punskas.pl redaktorius Sigitas Birgelis.

Sigitas Birgelis: Gimei Suvalkų krašte, lietuvių šeimoje. Kodėl baigęs Punsko Dariaus ir Girėno pagrindinę mokyklą ir gimnaziją pasirinkai Vilniaus lietuvių namus? Ar tai buvo Tavo, ar tėvų sprendimas? Ar niekada nesigailėjai?

viliaus-mJonas Jankauskas: Taip, gimiau lietuviškoje, patriotiškoje šeimoje. Tėvai, pamenu, tikrai kalbino mane likti Punske, tęsti mokslus Kovo 11-osios licėjuje. Dabar gan sunku tiksliai prisiminti, kas privertė mane išvykti. Pamenu tik, kad giliai savyje jaučiau norą išvykti, ieškoti iššūkių, išbandyti save. Galbūt buvo smalsu, kas manęs gali laukti baigus licėjų, bet, matyt, buvau nekantrus. Nuo to laiko, kai įstojau į Lietuvių namų vidurinę mokyklą (dabar gimnazija) ir ją baigiau, praėjo nemažai laiko. Tiesą sakant, nepakeičiau savo nuomonės, kad tai buvo vienas iš geriausių mano gyvenimo pasirinkimų.

Papasakok apie gyvenimą ir mokslą Vilniaus lietuvių namuose. Iš kokių šalių ten mokosi moksleiviai, kokia kalba tarpusavy bendrauja? Ar buvo ir daugiau mūsų kraštiečių?

Kartu su manim į Vilnių atvyko keli mano pažįstami bendraamžiai, ten mus pasitiko dar keli kraštiečiai. Tiksliai nepamenu, bet tuo metu mūsų buvo nemažai, galbūt daugiau nei ankstesniais metais. O mokinių atvykdavo iš viso pasaulio. Aišku, gausiausiai plūsdavo iš rytinių kaimyninių šalių, tačiau pasitaikydavo žmonių iš Urugvajaus, Kanados, Makedonijos. Mano klasėje buvo vaikinas, atvykęs iš Izraelio. Mokiniai dažniausiai buvo kilę iš mišrių šeimų, kalbėjo rusiškai. Tačiau tai nebuvo jokia sąlyga. Galiausiai tie, kurie nemokėjo lietuviškai, baigę išlyginamąją klasę, tarpusavy galėjo kalbėtis ir šia kalba. Taigi įdomūs bei savotiški žmonės atvykdavo į Vilniaus lietuvių namus. Nors gyvenimas galėjo atrodyti monotoniškas: pamokos, bendrabutis, pamokų ruoša – viskas kasdien kartodavosi, bet kiekvienas tik panorėjęs galėjo pasinaudoti sostinės ypatumais. Nuo manęs paties priklausė, ar man pakaks to, ką turiu – to monotoniško gyvenimo, ar bandysiu įgyvendinti savo svajones, užsiimti kuo nors įdomiu. Paaugliui, manau, tai buvo puiki savęs pažinimo mokykla. Pradžioje gal kamuoja namų ilgesys, bet laikui bėgant apsipranti. Visa tai padėjo daugiau pasikliauti, pasitikėt savimi. Galiausiai palikus Vilnių buvo daug lengviau atsirasti naujose erdvėse, tarp naujų, nepažįstamų žmonių.

 Kodėl, baigęs Vilniaus vidurinę mokyklą, pradėjai studijuoti baltistiką Varšuvos universitete? Galėjai studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą Vilniuje ar Kaune.

dziamu-organizatoriai

„Varšuvos poezijos džiamas“ renginio organizatoriai

Taip, galėjau bandyti, tačiau viskas susiklostė kitaip. Atėjus laikui rinktis studijų kryptį, pirmiausia pasirinkau japonų kalbą (arba su ja susijusią specialybę). Be to, rodos, Vilniaus universitetui pateikiau dokumentus studijuoti filosofiją. Mano artimas draugas, kuris tuo metu jau žinojo, kad kelsis gyventi į Varšuvą, kur studijavo būtent baltistiką, patarė pabandyti stoti į Varšuvos universitetą, siųsti ten dokumentus. Viskas pasibaigė tuo, jog po stojamųjų egzaminų paaiškėjo, kad įstojau į orientalistiką, japonų kalbos dienines, nemokamas studijas. Tai lėmė mano tolesnį likimą. Persikėliau į Varšuvą. Studijavau pusantrų metų ir studijas nutraukiau. Japonų kultūra, kalba buvo dalykai, kuriais mokykloje domėjausi labiausiai. Savarankiškai mokiausi ženklų. Tačiau kai hobis virto rutina, tapo nepakenčiamas. Matyt, vien hobio buvo per mažai, kad skirtum visą laiką. Dabar man jau lengviau nuspręsti, kam skirti daugiau laiko ir savęs, o kuo tik domėtis, kad to visiškai neprarastum. Leidau sau klysti. Pasitraukiau iš studijų.

Į baltistiką mane pastūmėjo mano dėstytoja Agnieszka Rembiałkowska, su kuria susipažinau būdamas savanoris nemokamame internetiniame radijuje, laidoje apie Lietuvą, kurioje epizodiškai pasakojau apie lietuvišką alternatyviosios muzikos sceną. Ji buvo žmogus, paskatinęs mane stoti į baltistiką, dėl ko esu jai labai dėkingas. Tuo pačiu kažkaip, kai dar gyvenau Vilniuje, pamėgau lietuvių literatūrą. Mano gyvenime didelį ženklą paliko bendrabučio auklėtojas, poetas Robertas Danys. Jo dėka pradėjau suprasti, ką reiškia kokybiškas teatras, kinas, muzika, kokią vertę turi kultūrinis gyvenimas.

koncertas_JJ

Jonas Jankauskas – roko grupės „Call The Wolf“ dalyvis 

Grįžti į Lietuvą studijuoti lietuvių kalbą pasirodė pernelyg sudėtinga – dėl materialinių galimybių ir dėl to, kad drąsiai įsiliejau į Varšuvos kultūrinį gyvenimą. Nuo 2012 m. su draugu sėkmingai organizavom poezijos vakarus pavadinimu „Varšuvos poezijos džiamas“ (Warszawski Jam Poetycki), pradėjau groti roko grupėje „Call The Wolf“. Visa tai sustabdyti buvo pernelyg gaila. Galiausiai baltistika buvo (yra) mano vėlyvų sprendimų atpirkėja. Laimė, kad man dėstė puikūs specialistai, galėjau išnaudoti antrą šansą, išmokti vertimų meno ir įgyti literatūros istorijos žinių. Gal dar gyvenimas nuves atgal į Lietuvą, gal dar išbandysiu save, studijuodamas lietuvių kalbą. Įdomu, kas bus toliau, bet atrodo, kad visas šis kelias buvo pažadėtas.

Domiesi lietuvių literatūra, pats rašai eilėraščius. Ar jie buvo publikuojami? Kur? Kokie Tavo mėgstamiausi lietuvių poetai?

Mano eilėraščiai buvo publikuojami 2011 m. laikraštyje „Šaltinis“. Tai buvo laikas, kai tik pradėjau rašyti, domėtis poezija. Dabar eilės pasikeitusios stipriai arba net neatpažįstamai. Aišku, norėčiau išleisti poezijos rinkinį, bet kol kas nėra pakankamo skaičiaus vertų paskelbti eilėraščių. Kadangi rašau mūsų grupei dainų tekstus, nukenčia eilėraščių kūrimas. Tikiu, kad viskas dar prieš akis. Mėgstamiausi poetai, be jokių abejonių: Rimvydas Stankevičius, Robertas Danys, Gintaras Bleizgys, T. S. Eliot ir būtinai Kęstutis Navakas bei iš jaunų poetų – Dovilė Kuzminskaitė.

Lenkijoje yra ruošiama „Lietuvių XX a. poezijos antologija“ lenkų kalba. Esi vienas iš vertėjų. Kokius poetus verti?

Didelis malonumas ir privilegija dirbti šiame projekte, ypač kad turiu galimybę dirbti su geriausiais vertėjais, o svarbiausia – tai didis darbas lietuvių poezijos populiarinimui bei abiejų šalių kultūrinių ryšių gerinimas. Verčiu Rimvydo Stankevičiaus, Kęstučio Navako ir Daivos Čepauskaitės eilėraščius.

Papasakok apie VU baltistikos mokslininkų būrelį, kuriam vadovauji.

Baltistikos mokslo būrelis užsiima ne vien akademine veikla, kaip antai kalendorinių ar universiteto švenčių šventimas, dalyvavimas universiteto šventėse. Baltistai populiarina Lietuvos ir Latvijos vardus bei abiejų šalių kultūrą ir mokslą. Man esant būrelio pirmininku, rengėme lietuvių filmų seansus (vertimus ruošė patys studentai). Bet pats didžiausias pasiekimas, manau, buvo Poezijos pavasario suorganizavimas. Be tradicinių paskaitų per Polonistikos dienas, mūsų būrelis, katedros dėstytojams, Lietuvos rašytojų sąjungai bei gerb. Sigitui Birgeliui padedant, galėjo pasikviesti dviem dienom poetus. Manau, tai buvo laukiamiausias visų mokslo metų renginys. Dabar kiti yra būrelio nariai ir pirmininkas, bet žinau, kad ir šiemet vyks Poezijos pavasaris. Tad džiugu, kad tai tapo tradicija, kuri, tikiuosi, ilgai neišnyks. Išliko ir filmų seansai bei visi mums svarbūs minėjimai. Planuojama sukurti baltistikos reklaminį klipą. Tad manau, kad studentai siekia vis aukščiau ir daugiau, kas džiugina. Ir visa ši veikla turi daugiau vertės ir galios, nei mums gali atrodyti.

 

 Vienoje Varšuvos kavinių kartą per mėnesį vyksta Tavo organizuojami poezijos vakarai. Papasakok apie juos.

Iki 2015 metų su draugu Lukašu organizavome poezijos vakarus „Varšuvos poezijos džiamas“. Viskas prasidėjo nuo mūsų pažinties viename iš Varšuvos barų, kur vyko poetinis slemas. Tada dažnai juose dalyvavau kaip skaitovas. Vieną vakarą po skaitymų priėjo prie manęs barzdotas vyras. Pasakė, kad jam patiko mano poezija ir kad mums būtinai reikia susitikti.

jankauskas5

Poezijos pavasaris Varšuvoje. Pirmas iš dešinės Jonas Jankauskas

Mums ne iki galo patiko slemo forma, tad nusprendėme, kad rengsime kitokius poezijos susitikimus. Taip ir gimė džiamai. Pridursiu, kad džiamai turi muzikinę konotaciją, tačiau nusprendėme ją panaudoti ir poezijos skaityme. Tuo galima vadovautis įsivaizduojant renginio formą. Nors ta forma šiek tiek apibrėžiama, tačiau skaitovas turi visišką laisvę improvizuoti ar tiesiog skaityti.

Renginius pradėdavom trumpu koncertu, performansu arba pristatydavom poetą (dažniausiai debiutuojantį). Tuo pačiu stengėmės, kiek buvo įmanoma, visa tai reklamuoti. Kiekvienas džiamas turėjo temą, bet kiekvienas ją galėjo interpretuoti, kaip tik norėjo, kaip tik įsivaizdavo. Gražu matyti, kaip poezija išlaisvina žmonių vaizduotę. Barmenai, kol nepažino mūsų, su poezija neturėjo nieko bendro, bet labai noriai atbėgdavo perskaityti vieną kitą eilėraštį, prieš pačiupdami tuščius indus ar butelius. Ilgainiui džiamų forma kristalizavosi. Dabar galbūt reikėtų dar ją šiek tiek patobulinti, bet reikia tai gerai apgalvoti.

jankauskas6

Poezijos pavasario Varšuvoje dalyviai

Renginiai kol kas nevyksta. Mat Lukašui gimė sūnus, aš nemažai koncertavau su grupe, todėl nenorėjome organizuoti susitikimų nepasiruošę. Jei pasiseks, galbūt šių metų rudenį pradėsime jau reguliariai juos rengti. Galbūt pavasarį suorganizuosime vieną džiamą, taip duodami visiems žinią, kad netrukus sugrįšime. Tai dar paaiškės.

Svarbu paminėti, kad renginius organizuoja poetinė grupė, kurios slapyvardis „Zdziwieni ludzie za oknem“ (Nustebę žmonės už lango). Pavadinimą išrinko pirmojo džiamo dalyviai. Oficialiai grupę sudaro du žmonės, Lukašas ir aš, tačiau prie renginių prisideda daugiau asmenų. Tai muzikantai, dalyviai, „grafiniu pavidalu“ besirūpinantis mano draugas Vilius Marcinkevičius. Todėl jausmas, jog darome kažką svarbaus, yra didelis. Labai džiaugiuosi, kad pas mus viešėjo mūsų krašto poetė Jolanta Malinauskaitė, jos poezijos skaitymams akompanavo Arnoldas Vaznelis. Tad ir mano kraštiečiai vienaip ar kitaip prisideda prie renginio augimo, dėl ko man džiugu. Tikiuosi, kad laikui bėgant susitikimai plėsis.

dziamas-1

Iš kairės: Arnoldas Vaznelis, Jonas Jankauskas, Jolanta Malinauskaitė-Vektorienė

Dėkoju už pokalbį.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Komentavimas negalimas.