Išlydėjome nenuilstamą pasakotoją (2 d.)

(Tęsinys)

„Adventi ir gavėnioj plunksnas plėšėm suvėjį vieni pas kitus. Dainavom, tai giedojom, bainom, – pasakojo Marytė. – Nebuvo elektros. Uždega balanų ir instato kap pleiškį aukštai virtuvės kampi. Ir švieca, kol sudenga. Balanų priskaldo miški iš alksnio. Jei liepsna syktelėjo kuodelį, tai ir sudenga. Vėliau buvo žibintuvai, garstyčnykais vadzino, tai prisuka kap trūbukį kanapių ar linų valaknų, ne siūlo, inmirko žibalan, indeda in bonkutį nuo rašalo ir žiebia knatukų. Paskui buvo lempos, cik labai sciklai susimušdavo.

Iki Antro pasaulinio karo šaimynos da kuldavo spragilais – pacys arba kviesdavo talkas. Jaunimas labai laukdavo linų kūlimo ir mynimo talkų, ba šaimynos dzidelės, visur skurdas, o per talkas nor skaniai pavalgydavo. Būdavo, primerkia žirnių, o paskui iškepa pečun po duonos kepimo. Tėvas tankiai pro mus plaukiancoj upėj čerpoku aukšlių prisigaudzydavo. Pasūdo ir su pipirais, ir po duonos in pečų. Iškepa – tai gerau už saldainius. Raugė cviklinius burokus su grybukais, o pas mus ir su dzovytom žuvukėm.

Nuo mažumės mėgom klausyc močutės Teresės Čepulionytės-Petruškevičienės (paėjo iš Lietuvos Giraitėlių, nugyveno 76 metus) pasakojimų. Ji kap prisės verpc, tai pasakos kap poterkos byrėjo. Klausom išsižojį. O jei poteravo, tai mes paskui, ir tuoj išmokom.

Prieš Kalėdas ir prieš Velykas skersdavo kiaulį, kad lašiniai pasišalvėtų, juos storus sūdė su bogužu, pipirais medzo išskaptuotam lovin. Ir lašinių palcis laikė an aukšto krasnyki (skrynioj tokioj medzinėj).

klimasariene2

Marytė Klimasarienė su vyru

Kap ir kitus javus, linus, kanapes kūlė spragilais. Pircin karštai inkaicina akmeninį pečų, linus dzovina, paskui mina. Vyrai sulanksto – pralauža, pameta moterai minc. Paskui jau buvo targankos, tai inlaidza saujų in targankų, kultuvi cik pataiso, kur nenukulta. Iškrato, paguli, riša in kūlius ir in pircį veža. Po trijų dzienų ar ir dzviejų – mynimas talkom, jei daug linų, o jei mažau, tai cik sava šaimyna mina.

Išmintus linus moterys užmesdavo priepirtėj an šatros, išbraukia ir šukuoja medziniais šapecais retesniais (lantoj iš sukaltų penkiacolių cvekų) ir tankesniais. Iškrato pakulas. Verpė ploniem audeklam ir siuvimu – kad inverc in adatų, o iš pakratų – maišam storesnį siūlų verpė, vijo pirmiau an tolkų.“

Marytė Klimasarienė daug kartų linus mynusi, daug verpusi, audusi, mezgusi… Ji pasakojusi, kaip dažė siūlus ir balino audinius: „Dėl spalvos ir kad nuo saulės nenušustų (sciprai laikytųsi spalva, nenubluktų) – kacilan vandenin sumeta surūdzijusių gelažų, ąžuolo žievės ir palaiko kokių nedėlių, nukoša arba išmeta gelažis, o vietoj gelažų inmerkia tolkų valaknų (siūlų) an keturų dzienų, paverda, išima iš vandenio, iškabina an tvoros, kad išdžūtų. Paskui suveja an kamuolio, tai gražūs raudoni arba juodzi siūlai buvo.

Kad slidesnis siūlas būtų, tai saulėtų dzienų mama priverda linų sėmenų ir išnešus laukan užpila tuom kliju siūlų tolkas, ir muša tep an stalo lauki, kad nesuliptų, ir slidesni siūlai buvo, tai nesipašė.

Kap išaudza drobes (kap dvejose, tai per keturas dzienas nuaudzam divono vienų pusį; dzviem ausc buvo graicau: viena paranka, kita užaudza), iš vienų audzinių siuvė išsyk, o kitus audeklus dažė arba mirkė tokiam šarmi. Šarmas audzinio balinimu darytas iš beržinių ir alksninių pelanų. Iškūrytas malkas nusijoja per skietų, o pelanus subera in dzidelį puodų, užpila vandeniu ir verda, pavirį palieka nusistovėc, skyscimų nukoša per tankesnį sietų, supila in geldų ir skalauna.

Audzinius ciesė an balos, kap apdzūsta – kultuvi pavelėja, ir vėl laiko prieš saulį an balos, kad pabaltų.

Buvo ir užvalkalai ausci, ba krautuvėse nebuvo pirkc. Labai raikalingi buvo kraučai, siuvėjos. Išmokau ir aš, ir jaunesnė sesuoj verpc, ausc, siūc. Labai gražai in keturis kvoldukus kirpo Jono Dabulių mama – Anelė (Armanavičūtė) Dabulienė, tai su jos siūtu sukneli in vakarėlius ėjau ir bažnyčon. Toj Anelė Dabulienė mokėjo ir kortų mesc. Ir pildėsi.“

Per adventą ir gavėnią verpė, audė, žaidė: „Susukdavo iššukuotus linus in žąsukes kap kasukes, tai nesivelia. Skubėdavo verpc linų arba vilnų kuodelius, kad cik iki šventių pabeigc kuodelis.

Per adventų ir da gavėnioj tepgi lieka verpimo, tai apgriebi savo vindelį po pažastim ir nuo ankscyvo ryto in talkų pas susiedus Rėkus arba Peciukonius, arba pas mus – Petruškevičus su savais kuodeliais, ir cik sukasi rateliai – kap smagu sykiu verpc buvo. Kap cik priverpiam, prisukam, tai vė vakarais su virbalais ir kamuoliu siūlo ėjom vienos pas kitas megzc kojinių, pirščinių. Giedojom advento, paskui ir gavėnios giesmes sau megzdamos. Šventom dzienom daugiausia pas mus suveidzinėjo jaunimo, ba mūs dzidelė medzinė stuba buvo, suolai ir uslanai pasieniais stovėjo (ilgi uslanai). Ėjom „Susiedo“, tai žiedo dalinimo, mįslių minimo, kitokio spėjimo. Po Kalėdų už vokiečų pas mus daryta ir vakarėliai. Ir dainavom šokdami „Ausim, sesulės, abrūsus, siųsim in prūsus, ba prūsai brangiai moka, ba ausc jiej nemoka“, tai „Bitutį“. Armoniku (net ir užsimerkis) graino garsus apylinkėj muzikantas Vincas Vitkauskas (jo tėvai lietuviai, mama iš Lietuvos). Jis graic išmokino mano pusbrolį Juozų Antanavičų. Jam tėvas nupirko akordeonų, tai net stacas graino. Da kitas geras senas muzikantas smuiku graino – tai Dabulių Stasys (Prano pradziedulis). O Būdava Andrus su savo sūnum Marcynu (gimį Dusnyčoj) ne cik geri abudu šaučai, bet ir smuikais graino vestuvėse, ėjo iš vienos in kitų. Marcynas Būdava buvo savanoru, už tarnavimų gavo žamės Avižancuose. Ir Lazdzijuose vargonavo. Kiek pagyvenis išsikėlė in Druskininkus. Ilgai buvo vargonyku.

Po karo mūs namuose buvo Aradnykų valsčaus bibliotekos filijalas ir svetainė, aš vedėja, tai vėl suveidzinėjo ir maži, ir dzideli, ir sani.“

„Kap Kalėdom, tep Velykom ištvarko trobų, išvalo, – dar kitokiais prisiminimais dalijusis Marytė. – Mūs molinė asla buvo, tai iššluoja, išvalo ir laukia. Kanapes valgė, avižinį kisielių, aguonpienį su prėskucais. Daug sodzino kopūstų, tai raugė ir cielom galvom, ir siečkavotų, indeda spalgenų. Iš Sainų tėvas cukraus, silkių parneša, mama prišucina bulvių.

Pamenu, kad visadu kiemi buvo gaidzys. Labai reikalingas kap sargas buvo nuo vanagų ir kokių šunų. Ryti kap užgieda – reikėj kelcis. Kas tį tadu dziegorus turėj? Cik bagotesni. O prasci an saulės, an gaidzo spėliojo.

Su gaidzu arba vištu tai pamenu viena. Pas mus tai višta dėjo kiaušinius ir giedojo kap gaidzys. Močutė sakė: raikia kirsc galva, kad kokios nelaimės neprišauktų, nor gailėjo dėl kiaušinių. Tai, sako, raikia versc. Ir vertė tep vištų nuog viščinyko iki trobos slanksco. Jei būtų mieruojanc slankscį pasiekus vuodegu – būtų palikį gyvenc, o išėjo galvu – tai cik kaukšč, ir nėr.

Jei an smercies, tai šunes nakcimi staugė. Mūs tėvas labai mylėjo gyvulius ir šėrė juos vis, tai kap numirė, vežė iš namų grabų – tvarti karvės labai baubė.“

Marytė Klimasarienė sakydavo: „Viskas žmogu gerai. Ir bėda žmogu gerai. Cik vieniem padeda, kiciem ne.“

Lai lengva bus Jums, gerbiama Maryte, Seinų žemelė, kurią taip mylėjote. Dėkoju Jums už gerumą. Ačiū Marytės šeimai. Nuoširdžiai užjaučiu.

Eugenija Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.