Išlydėjome nenuilstamą pasakotoją (1 d.)

Nuo kovo pradžios šiltėjo, bet lietus ir vėjas nesiliovė. Jie tarytum lenktyniavo, kas kurį įveiks. Tačiau kovo 22 d., kai laidota Marytę Klimasarienę, danguje sušvito šilta ir skaisti saulutė. Mūsų krašto pasakotoja, audėja ir mezgėja mirė kovo 18 d.

Pas gerbiamą Marytę lankydavosi daug studentų ir mokslininkų, lietuvių kalbos tyrinėtojų. Ji niekam negailėjo savo patirties, pasakojo, ką prisimena. Vos užklausta sekė praeity numintais takais, porino gražia dzūkų tarme…

Marijona Petruškevičiūtė-Klimasarienė gimė 1919 m. gruodžio 8 d. Dusnyčioje. Jos tėvas Adomas Petruškevičius kilęs iš Lietuvos Giraitėlių (už žmoną 13 metų vyresnis, mirė sulaukęs 73 m.), mama – Liudva Raudonavičiūtė iš Zoleckų, krikštyta Kučiūnuose. Marytė buvo vyriausia, turėjo sesę Anelę ir brolį Joną. Vis sakydavo: „Savo vardų acinešau.“ Gimimo diena atnešė jai vardą, nes seniau gruodžio 8-ąją Seinuose dideli Švč. Mergelės Marijos nekalto prasidėjimo atlaidai buvę. Taigi mergaitę pakrikštyta Marijona. O vadino ir Mare, ir Marute, ir kitaip.

Marytė Klimasarienė

Marytė Klimasarienė

Marytė džiaugėsi, kad ją tėvas išmokė daug darbų: minti linus, dirbti žemę arkliais ir kt. Ji, kaip vyriausia iš vaikų, tėvui talkino visuose lauko darbuose. Žemės buvo 10 hektarų. „Susrišu visus tris arklius (ciek vis laikė tėvas), užsėdu an vieno jų ir parjoju. Pirmiau labai vogė arklius. Tėvas padaris buvo apkaustus iš gelažies, tai sukausto arklių pirmagalines kojas ir užrakina. O dzienų ganėm – trys arkliai, trys karvės, ėrukų ir avių (katras vėliau jau laikė visadu). Vėl vilkų labai buvo – tvartan an nakcies suvarydavo avis. Avis kirpo du sykius per metus: gegužin ir prieš rudenį – kad iki žiemos paaugtų vilna, kad nebūtų avelei žiemai šalta, nor žiemon laikė jas troboj. Atneša leitarį, užtvera kampi, tai ir apsiėruoja, ir iki pavasaro troboj. Paskui tai tvarti avinyčų acitvėrė ir laikė avis.“

Žiemą mama išmokė ir ją, ir sesę verpimo, audimo, siuvimo, o mezgimo mokykloj mokė. Tėvas mylėjo žemę, išeidamas į laukus pirmiausia jai nusilenkdavo, dėkojo Dievui už gerą orą, užaugusį derlių, sakydavo, kad žemė tai motina, visa ko augintoja, mūsų maitintoja. Pagarbiai elgėsi su žeme, jos gėrybėmis. Mylėjo mišką, sodino medžius, kad būtų užuovėja, sakė, kad nereiktų kirsti be reikalo krūmų ir medžių.

Kai Marytė paaugo, reikėjo ganyti. Nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens būdavo basa. Sakydavo: „Garnys ropių prirovė“ (kai vakare raudonas kojas tepė sviestu ar taukais, kad neperštėtų).

Marytė daug pasakojusi apie senovės gydymą žolelėmis, kokias naudojo jos mama, ji ir kitos moterėlės Dusnyčios kaime. „O kap šilta jau, tai ir nusiprausc norėjosi, tai prisiskinam nuo zolagų tokių prie pac žamės žolynėlių (geltoni smulkūs žiedukai), putočais ar kap juos vadzino, ir pavilgom du akmenis, ir pamušam, tai geras muilas – putojosi net. Juom prausėm kojas, rankas, net baltos buvo. Vis basi… Po Stracuškės (prie vieškelio nuo Krasnagrūdos in Dusnyčų) balas su viksvom ir krūmais ir Skruzdėlinėj (prie Prano Dabulių) ganyc teko. Reikėjo pilniavoc, kad gyvuliai neinaitų in javus ar daržus. Ganėm, kol pašąla, iš šaltakšnio šakelių prisidrožam peiliu raštuotų margų lazdelių – gal nuo tadu man ir raštai tep in galvų ėjo, ba audziniam paci išgalvodavau visokius raštus.“

Kad Marytė turėtų kuo apsiauti eidama į Seinų bažnyčią, tėvas padarė jai iš alksnio medžiokus (vėliau daryti išmokė ir Marytės vyrą). Odos pirko iš žydo. Tėvas mokėjo ištąsyti odą ir gražius medžiokus darė. Dar ir kitus, gražesnius, padirbo – tai tiko eiti į vakarėlius. Marytė labai mėgo šokti. Daugiausia šoko su Vitu Vižlensku iš savo Dusnyčios kaimo. Batukų padas buvo perskeltas ir per sulenkimą oda prikalta, tai gerai lankstėsi. Toks batsiuvys Grinevičius darė „trepliukus“, kuriais apsiavus buvo lengva šokti. Eidami į Seinų bažnyčią batus įsivyniodavo į popierių ir paskui upėje nusimazgoję kojas apsiaudavo. Vyresni iš karnų pynė „tapkutes“. Martynas Kundzelis pynė iš šiaudų „karbijas“ javams supilti ir mažesnes pintines. „O žiemai tėvas priveldavo vailokų (an kurpalio sudrėkina vilnų ir tep po sluoksnelio vis velia), tai in medzokus insimauni. O kol nebuvo, tai prisami medzokus, paaini, iškraci sniegų ir vėl brendzi per gilų sniegų“, – pasakojusi Marytė.

Ji mielai dalinusis įvairiais praeities prisiminimais: „Pas mus, nor ne per daug žamės buvo, bet kanapių daug sėjo. Kap cik atšyla, išakėja žamį, išdrapokuoja ir vėl akėja. Sėjo grūdeles ir pleiskanes kanapes. Sėtuvį kanapių ir gorčų linų vis sėjo. Kap užauga, o geros užaugdavo, tai raikia nurauc. Kap rauni, net rankos kraujais pasrūva. Pleiskanes (plonesnis jų audzinys) pirmiau išrauna saujom ir in pėdelius, o paskui grūdeles rauna. Jau labai jas puldavo žvirbliai – tai rovėm, rišom in pėdus, statom in kūgius, o an viršaus uždedam tokių kepurį iš šaudų (kad nedziubentų paukščai). Kap pastovi (nušunta) – nukrinta lapai. An kuolų pakabina šatrų ir an jos sukabina pėdus, o apacoj paciesia paklodį, kiek da apdzūsta ir muša pagaliais iš abiejų pusių, ir tep iškulia. Išsijoja per sietų, nupuca pelus, subera in lininius maišelius ir pakabina an cveko svirni aukštai, kad pelės nesiektų ir neėstų. Per adventų ir gavėnių kanapių grūdelius malėm kočėlu čėrpėj ir valgėm su prėskucais mirkytais arba slidzikais. Da prideda svogūno, išmaišo su vandeniu, ir skanu gardu su šucytom bulvėm.

Paskui nukultas kanapes nuima nuo šatros, merkia balon, durpinėn, užspaudza šatru ir akmeniu, kad neišplauktų. Išmirkytas vėl dzovino an pabalio, o vėliau sugalvota ciesc an rugienos. Išriša iš ryšų, pakrato, kur sulipį, išskleidza, kap padzūsta, verca in kitų pusį, iškraigo, kad nesulipį išdzūtų gražai. Po to kanapes an klojimo ir mina mintuvais.

Gavėnioj prišucina bulvių ir su žirniais keptais, da daug kanapių, žirnių, lįšių, aguonų naudojom, ba jų daug sėta. Galvas nuskabo ir pasistovėjus iškraca, čerpėj mala po biskio, ir valgė per pasnykus, Kūcų. O sciebus aguonų suriša in pėdukus ir naudojo kap vaistam.

Mano tėvas nepaėjo, jau cik su lazduki, tai kokia moteris iš Lazdzijų užrodė, kad in bačkų (dzidelį nuo kopūstų) pridėc aguonų sciebų ir galvukių iškrėstų, užpilc vandeniu. Ir inmeta raudonus inkaitusius akmenis, ir kap inkaista vanduoj – lipo ir mirkinosi. Tep perėjo tėvu kojų sąnarų skausmas ir reumatizmas, ir galėjo paaic.“

Kiti sodžiaus vyrai ir Marytės tėvas darė bučius, „čerpokus“ iš kanapių siūlo. Sugaudavo vasarą aukšlių savo griovy arba žiemą upėje ešeriukų. Žuvis džiovino iškepę duoną krosnyje, paskui valgė su raugintais burokais, bulvėm.

(Bus daugiau)

Eugenija Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.