Iš Seinų krašto praeities (3 dalis)

Žiemą, kai visi kiti darbai būdavo jau atlikti, prasidėdavo linų mynimas – „mynė“.

Marijona Klimasarienė pasakojusi:

– Linus nusiveždavo pas ūkinykus, kur buvo pircys ir būdavo dzidelės krosnys, ba gi raikėj išdžovyc, kad spaliai nuog valakno nubyrėtų langviau. Mindavo vieni pas kitus, paskui raikėj atmync. Pečų raikėj gerai mokėc ir atsargiai kūryc, ba bile sykterėjo linų kraštukų, ir jau degė, o kiek medzinių pircų su pakrautais linais sudegė… Galybė. Paskui susmisno molines daryc ir kad vienas kūrikas būtų, katris mokėt dažūrėc ir papilniavoc.

Darbą pradėdavo apie 3 val. ryto. Vieni kitiems padėdavo, rengdavo talkas ir maitindavo tas ūkininkas, kurio linus mindavo. Dirbdami dainuodavo, sekdavo pasakas, kalbėdavo apie vaiduoklius bei apie būtus ir nebūtus dalykus. Nedainuodavo tik tada, jei būdavo adventas ar gavėnia.

Tris kartus per metus vykdavo didysis skalbimas. Skalbdavo sodybų tvenkiniuose: žiemą prakirsdavo didelę eketę, skalbinius mirkė savo gamybos muilo šarme su beržo persijotais pelenais. Paskui virino katile, vežė arba nešė prie upės ar ežero lieptuko. Atsinešdavo dar karštus, ištrintus ir išvirintus pelenų šarme skalbinius. Paskalbia vandeny, sunkia, ir vėl į vandenį. Nesunktus dėjo ant medinių suolų ir mušdavo specialiomis medinėmis kultuvėmis, o po to eketėje gerai išskalaudavo. Šaldavo rankos, tai tekdavo atšildyti jas šarme. Po to džiovindavo lauke ar jaujoje, vėliau lininius kočiodavo mediniais kočėlais, pirktinius lygindavo angliniais lygintuvais.

– Vėliau vežė in Sainus, kur Malinauskiūtėm kas tai padarė maglius (prietaisus skalbiniam lygyc), už katruos raikėj mokėc, – sakiusi Marijona Klimasarienė. – Vasarų skalbinius vežė Dusnyčon prie Rubežankos, da vadzytos Dusnyčos upi, skalbė an medzinės ar vėliau metalinės tokios kap tarkos tekancan vandenin. Pakrantėj jiej išdžūdavo. Moterys maudzydavosi, ilsėjosi ir išdžūvusius skalbinius vakari veždavosi namo.

Ties Žagarių kaimu. S. Birgelio  nuotr.

Ties Žagarių kaimu. S. Birgelio nuotr.

Pakrantėj kap Galadusis prieg Rubežankos, netoli Skripkų žamės, buvo pastacytas uslanas ilgas su instacytom kojom (ilgas suolas). Jis buvo padarytas iš placos ir ilgos lantos, an ilgų kojų. Išvirina beržinių šakalių pelanuose žlugtų, jį aciveža prie upės. Būna, kad cielas vežimas ir savų, ir kaimynų, tai smagiau būna krūvoj skalbc, velėc. Atneša, instato uslanų in vandenį ir su medzinėm kultuvėm žlugtų gerai iškulia. Skalbc kelios moteros sustara „in taktų – tik taku“.

Vasaroj, jau kap šilcau, prieš vylnų kirpimų upėj ir avis maudė, ir jom vylnų prausė. Pasgauna avį, insiveda in vandenį, plauna vylnų, pamuiluoja, patrina ažaro pieštuki. Cik raikėj saugoc, kad in avių ausis nepriaitų vandenio, ba aves galėj susirgc ar net gaišc. Tep pac arkliam pilniavoj, kad in ausis vandenio nepriait, jei juos maudė. Ištrintų avių vylna būna šlapia, alia jos išbėga iš vandenio, nusipūrto ir tuoj išdžūsta, būna švari vylna in kirpimų.

Dusnyčoj tos pacos upės vanduoj sukė Andriejo Makausko malūnų. Gal veikė iki Antro karo malūnas ir lentpjūvė. Vanduoj in malūnų patekdavo kanalu, katris ėjo in kairį pusį nuog upės, ir vė inplaukdavo in upį. Mokėj padaryc ir užtvankų. Malūnykas kirto alksnius, karklus ir iš tų medzų suklodavo storų klodų, viršūnėm prieš vandenį. Užpila su kitų pamači žvyro, akmenų. Tarpu storgalių tankiai sukala storus kuolus ir karklų šakom išpina tokių kap tvorukį, tai gerai laikė, jei ir potvynis an pavasaro pasdaro. Tynajus buvo ir medzinis cyltas per upį, ir siauras lieptukas.

Malūnas buvo labai garsus, malė grūdus in kruopas, grucį, myltus. Kiba daugiausia darbo buvo rudenį, ba kožnas norėj sumalc sausus grūdus. Buvo pilni malūnai žmonių ir Sainuose, ir Smalėnuose prieg Murovany Most, pono Baravičo buvo tynajus malūnas, da Krasnapolin, Rūdelėj – prieg Vižainės, ba visur žmonės vežė. Sainuose netoli kapinių vienas irgi an vandenio, o kitas malūnas toliau, tynajus Draudvilų kadais dvaralis buvo, paskui kap jų vienturcis sūnus Vitas numirė jaunas, tai jiej pardavė Griškam kiba iš Klevų. Cik tas pradzoj gerai gaspadorau, o paskiau ty kap daug mylėj gerc ir pralaido tep per gerklį. Prieg malūnų stovėj arkliai su vežimais maišų nuog anksto ryto, tekdavo laukc ilgas valandas. O jei pasitaikydavo sausas ruduoj ir mažai upėj vandenio, raikėj laukcie lietų, kad suktųsi gyrnos.

Kici tai malė grūdus ir namuose rankinėm gyrnom an dvejų akmenų. Grūdus išdziovina an duonkepės mašinos. Kap kas tai pacys kūlė da spragilais ir malėsi savom gyrnom.

Ona Tumelienė prisimenanti:

– Po karo ciej malūnai ir aplinkui žamė liko valdzai. Sainuose buvo du malūnai, netoli vieno cylto ir kito. Malūnas vienas tep kap vienoj upės pusėj, o kitas – kitoj Sainos upės pusėj, priešais Griškų, o ankscau buvusį Draudvilų dvaralio ūkį. Bet tynajus kelalis sausas, apdzūsta cik po pavasaro. Buvo invažavimas cik vasaros metu, kap upės vanduoj nuplaukia, ba labai užliedavo aplinkui. Kap išsilieja upė vis, laukė žmonės, kol nusanka, ir malė paskiau grūdus cik gyvuliam. Tegu ciej sunkūs laikai negrįžta…

(Pabaiga)

Eugenija Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.