Iš Seinų krašto praeities (2 dalis)

Ona Dapkevičiūtė-Tumelienė pasakoja:

– Pas mus siuvė tai iš Lietuvos kraučkutė. Būdavo, dziedulis kap parsiveš kokiai nedėliai ar ir ilgiau, tai tep priprantam, kap savo šaimynos ji būtų. Alia va, kiek žinau ir matiau, labai seniau žmonės mylėjo kraučus. O kiek Žagarų Jonas Jakubauskas, Jonuciu vadzytas, išmokino šito amato. Vienos graita pramoko, kitos visai neišmoko. O jis mylėj ir padainuoc, ir šposų pakrėsc, pabaic.

Siuvėjas liaudyje dažnai buvo vadinamas kriaučiumi. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje šalia kitų specialybių dvaro žmonių buvo žinomi ir siuvėjai, kurių pagrindinis darbas buvo siūti valdovo dvare. Jau I Lietuvos Statutas (1529 m.) numatė už siuvėjo, kaip ir už kito specializuoto amatininko, nužudymą 12 rublių baudą.

XVI a. inventoriai rodo, kad siuvėjo, arba kriaučiaus, amatas Lietuvos miestuose ir miesteliuose jau buvo gerokai išplitęs. Štai 1571 m. Tauragėje ir 1592 m. Kražiuose buvo du siuvėjai, Naujojoje Valioje (Virbalyje) 1561 m. buvo net aštuoni siuvėjai. Kai kurie iš jų dar laikė smukles ar turėjo savo pievų, ganiava leido naudotis kaimyno karvutei už mokestį.

Tarp negausių Lietuvos kaimo amatininkų siuvėjas buvo pats garbingiausias jau nuo XIX a. vidurio. Todėl siuvėjo amato mokydavo savo vaikus ne tik mažažemiai, bet ir vienas kitas gausios šeimos ūkininkas. Kriaučius buvo dažnas svečias valstiečio namuose. Apsilankydavo kiekvienais metais ir stambesnio valstiečio ūkyje, išbūdavo nuo dviejų iki šešių savaičių, kol apsiūdavo visą šeimyną. Pagal paprotį samdiniai kiekvienais metais išsiderėdavo sau po milo kostiumą.

XIX a. pradžioje Lietuvos kaime siuvėjas tebebuvo labai retas svečias, nes ūkininkas pats siūdavosi kailinius ir rudinę bei kitus viršutinius drabužius. Vaikus ir paauglius paprastai apsiūdavo pati motina ar kita moteriškė. Išeiginius tuomet siūdinosi tik vadinamasis činšininkas ar kitas turtingas ūkininkas. Vienas geresnis siuvėjas apsiūdavo gana didelę apylinkę.

Geresnis apylinkės siuvėjas buvo grobstomas. Kartais tekdavo jo laukti po gerą pusmetį. Šiaip apylinkes apsiūdavo jau menkesni siuvėjai – mažiau kaip dvejus metus pasimokę pas geresnį siuvėją, kurie dažnai patys, maišelin susidėję žirkles, mastą bei laidynę, keliaudavo ieškodamiesi darbo. XIX a. pabaigoje geresni siuvėjai įsigijo siuvamąsias rankines, o vėliau ir kojines siuvimo mašinas.

Siuvėjai pas ūkininkus buvo laukiami svečiai. Juos valgydino geresniu maistu, pavyzdžiui, kiaušiniais, dešromis, sviestu. Ypač buvo svetinami dukterų turinčiuose namuose, nes siuvėjai buvo patys geriausi piršliai.

Apskritai visi siuvėjai, sako, buvo dideli išdaigininkai ir geri pasakotojai. Jų pasiklausyti vakarais susirinkdavo viso kaimo vyrai. Be to, jie dažnai mokėdavo groti smuiku ar kitu instrumentu, tad grodavo jaunimo pasilinksminimuose.
Jie taip pat turėjo didelės įtakos mūsų tautiniam atgimimui. Daugelis siuvėjų turėjo įsigiję draudžiamosios spaudos ir ją dažnai platindavo. Keliaujantys siuvėjai susilaukė ne vieno rašytojo dėmesio. Pavyzdžiui, vyskupo Motiejaus Valančiaus knygos personažas – keliaujantis siuvėjas Palangos Juzė – pasakoja apie žemaičius ir Lietuvą. Šis kūrinys tapo svarbiu lietuvių tautotyros šaltiniu.

– Seniau, tai ne dabar žiemos, – prisimena Ona Tumelienė. – Sniego arkliam iki pilvo, sunku išbrisc, tai važavom, kur neužpuscyta. Žiemų kap ladas, tai ciesiai per užšalusį Galadusio ažarų, o jei ladas nelaiko, tai aplinkui važavo in Sainų turgų ir pardavinėjo tai sviestų, tai sūrį…

Tolokas kelias. Išvažuoja 3 val. nakcies, o kad nešaltų kojos, tai insivynioja kojas kailiniu guntu. Kap nuvažuoja in miestelį ir sustoja, tai an arklių kupros užmeta guncių, tai irgi arkliu šilcau.

Kelias per mišką. S. Birgelio nuotr.

Kelias per mišką. S. Birgelio nuotr.

Savo žemės ūkio produktus ūkininkai veždavę į Suvalkų ir Seinų turgus. Seinuose produktų kainos buvo mažesnės, todėl, nors ir toliau (27 km), važiavo į Suvalkus. Žiemą įsidėdavo ir pakaitintų plytų, kad nešaltų kojos. Jei vis vien būdavo šalta – pabėgėdavo paskui roges.

– Rudenį po bulviakasio, – porina Onutė Tumelienė, – kaimi kūldavo javus. Gerau po šalcų, tai sakydavo, kad sausesni grūdai neacilaidį ir gerau nusikuls. Teko ir maniežu. O kap palangvėj, kap acirado targankė, buvo madoj, o paskui jau kuliamas turėj kap kas ir samdė (Giluišgirin tai Pijus Kolys). In kūlimo talkas ėjo vieni pas kitus.

Ūkininkai visi kuliamosios mašinos neturėjo. Ją būdavo nusipirkęs koks prasigyvenęs, sumanesnis mažažemis. Jis važiavo per kiemus kuldamas ir imdamas dienos atlyginimą už savo mašiną. Tokių mašinų nebuvo daug, tad darbo joms visą rudenį pakakdavę. Ūkininkas iš anksto užsiprašydavo mašiną ir stodavo į laukiančiųjų eilę. Jam pasakydavo, kurią dieną ją gaus, todėl tai dienai susivadindavo talkininkus. Pats ūkininkas turėjo parsivežti mašiną iš ten, kur ji ką tik buvo baigusi kulti. Svarbiausias asmuo buvo mašinistas, o po jo tas vyras, kuris leisdavo pėdus į kuliamąją. Jį ir mašinistą samdydavo ir valgius jiems geresnius gamino. Visi kiti talkininkai valgydavo valgomajame prie didelio stalo. Valgydindavo keturis kartus per dieną. Pabaigtuvėms palikdavo ką nors skanaus (cepelinus ar kotletus, giros ir pyrago). Kūlė tęsdavosi 1–3 dienas, priklausomai nuo derliaus.

Jaunimas mėgdavo šias talkas, nes po jų pašokdavo, padainuodavo, pabaigus darbus, būtinai atsirasdavo armonika ir visi šokdavo iki aušros.

(Bus daugiau)

Eugenija Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.