Iš Popelių šeimos istorijos

Ona Tumelienė pasakojusi: „Labai vienyngas vis Dusnyčos kaimas ir draugiškas buvo, vieni su kitais žanijosi, sakyta vis, kad Dusnyča tai giminių kaimas. Mano iš tynajus jaunystės draugės buvo Onutė ir Genutė Popelių. Genutė išsimokino an kraučkos pas Jakubauskų Jonucį, tai labai gražai siuvė savo giminėm ir man. Daug naujų kraučkų ir kraučų išmokino Jonas Jakubauskas iš Žagarų. Jonuciu vadzinom jį ne kad pažamyc, o kad linksmas ir geras kraučukas buvo. Geras ir žmogus. Jis neturėj savo šaimynos, prieg brolio, o paskui brolio sūnaus šaimynoj likosi gyvenc. Sulaukė sanatvės ir jau mažau siuvė, alia dainuoc tai vis dainau, ir senoviškų dainų daug mokėj.

Aš savo vyrausiai dukterai net Genutės vardų daviau. Misnau: kad mano dukterys būtų tokios siuvėjos kap šita draugė, tai turėtų duonų an viso gyvenimo. Paskui šita gera draugė pardavė man mašinų, tai susiūc turėjau jau kuom, kokių sau paprastų bliuskį ar užvalkalam. Draugė pirko gerasnį mašinų in siuvimų, o paskui jau elektrini siuvamu siuvė.

Popelių mergos labai darbinykės. Visi žinoj. Ot kap Popelių jaunimas išais prieg Galadusio… Palei Dabulius kap sala – daug rinkosi vis jaunimo, tai cik skamba. Ot balsus turėj! Ne tokius kap Radzūcų, alia vis ciek nenuslaisdzinėj. Vieni vienan šoni ažaro, kici kitan. Daug seniau jaunimo ir visi suveidzinėj, linksma buvo vis. In Krasnagrūdos dvarų ėjom an sūpynių pasisupc, tai in vakarėlius. Darbus raikėj pirmiausia, in bažnyčų, o kap cik tėvai laidza, tai suveidzinėjom. Krūvoj buvo smagu, šaimynos visur dzidelės, tai jaunimo buvo daug vis.

Dusnyčoj Popelių vietoj seniau gyveno Bulevičai. Ona Bulevičūtė ištekėjo už Juozo Popelio iš Berznyko, jis atėj in žantus. Buvo lenkas, alia apsižanijis išsimokino lietuviškai, o jo žmona lenkiškai. Onai ir Juozu Popeliam gimė 6 vaikai: Juozas (mirė mažas), Genutė, Onutė, Adelė, Vacius, Stasė.

Ištekėjo Genutė kaimyniniam Krasnagrūdos kaimi už Boleslovo Čeropsko. Seniau daug Čeropskų gyveno. Genutė ištekėjus gyveno pas tėvus ar kur, paskui statėsi Sainuose, tai pats pyrmas namas prieg miško palei ligoninį. Onutė ištekėj in Žagarus už Stasio Jakubausko. Jauniausias iš vaikiščų Vacius kap suaugo, vedė ir liko tėviškėj. Saugoja po tėvo Popelių pavardį ir ūkį.

Genutė Popelių kraučka gera, – visi tep sakydavo. Darbo jai niekadu netrūko…“

Pati Genutė sakiusi: „Jei prižadu kam, tai stengiuos kad ir per nakcį tep pasiūc ar susiūc, kad būt patenkytas. Labai brokau ne cik siūlo, alia ir medžagų. Gerai, kad turėjom dzvi tetas Ameriki, viena iš jų Kanadoj, kita Čikagoj, tai siuntė mumi pokelius su skarom. Kas ciko, tai nešojom, o kas ne, tai ardėm ir siuviau, kam ko raikėj – tai dėdei kurtkutį, o pirmiausia sau bliuskutį pasisiuviau su padabinimais ir skolinau kap katrom, paskui draugėm tepgi pasiuviau. O seniau tai škadavoj, kad nesupaškudzyc. Tokias vienas mūs dėdė ir norėt, ir bijosi. Sakau: „Dėdu nesiųsiu.“ Alia prašo jau: „Siūk. Vierinu, kad bus gerai.“ Tai atnešė sanoviškų jesionkį iš storos milo medžagos. Aš su centimetru ir mieruki mieruoju ir sukirpus kiek siuvu. Ir pasiuviau gražų ir patogių kurtkutį, tai ylgus metus nešoj ir negalėj acidzaugc, ir kvolino… Ankscau ir da 1970 metais labai brokau siūlų ir medžagų. Tai net iš maišų teko siūc.“

Anelė Dabulytė-Glinskienė kalbėjusi: „Mudzvi puspusesarės, ba mūs abiejų mamos – mano ir Genės – tai pusesarės. O mes beveik da ir kaimynės buvom. Tai pamenu, kap ji gražai siuvė, kap iš žurnalo. Ogi tadu kas laikraščus matė? Žūrėj, kad pavalgyc ir apsirangc kožnas turėt. Burnų kožnoj šaimynoj daug.

Genutė Popelių kraučka gera, suknelas, bliuskutes kap iš laikraščo siuvė. Primislydavo, kap papuošc net, pridėdavo papuošimo – tai kvietkucį, tai gražų lopkucį dadeda. O jau jei kam prižadėj, tai sėdėj pernakc, kad cik pabeigc… Išmokino jinai siūc Stasį Jasinskų.“

Prieš 28 metus Genutė išvyko į Ameriką. Jai vis labai rūpėjo ta tolima ir prabangi šalis. Genutė pasakojusi: „Nei kalbos, nei ko, alia rūpėj, kad tynajus nor an biskio. Turėjom tetų – mamos sesuoj gyveno Kanadoj, katrį mumiem padėj nemažai, siuntė vis pokelius su skarom. Alia paskui jau sana buvo ir rašė: „Negalėsiu iškviesc, ba per sana.“ Alia turėjau draugį, tai toj ir pakvietė. Nu tadu jau tį kap perėj ūpas ir gal beveik cielus metus gulėj tas draugės parsiųstas kvietimas. Cik prisminus rudenį nuvažavau vizos. Varšuvoj ambasadoj nebuvo sunku, ko raikėj, ko klausė – atsakiau, man paspaudė rankų, pasveikino, kad galiu važuoc. Pasakė: „Sveikinam.“ O aš apsiverkiau, ba pasmetiau, jau nežinojau, ar noru. Gal labiau išsigandau, kad jau raikės… O turėjau nesveikų dukterį. Ne tep paprasta išvažuoc, alia pirmiausia buvau pusė metų, dzyrbau restorani prie plovimo, bosienė gera kap giminė, laido ir prieg stalukų patarnauc, o tynajus nuog kožno po vienų dolierį. Aš kap visadu smagi, ba viecinės tai lėtos. Apė mani sakė: „Kap vėjas, kap viesulas, cin inlakia ir jau tvarka, ot graita ir smarki vis…“

namasKap šita pirma mano bosė išvažau in Floridų ir pardavė kitai restoranų, toj nauja nebuvo gera. Buvau susirgus ir tris dzienas neatėjau in darbų, tai mani palaisvino. Alia pamatė, kad kitos neduoda rodos, tai mani aciprašė, sakė: „Ena, ateik, bus gerai, tu raikalynga labai.“ Paci pasdarė gerasnė. Aš visadu buvau graita, tode pacikau jiem.

Nei rašyc, nei skaicyc angliškai. Advokato žmonai po darbo tai susiūc, tai pasiūc teko. O ji buvo lenkė, tai man daug padėj. Paskui da kursus ėjau ir jau buvo langviau, nor tynajus tuoj draugių gerų acirado, o aš jom nelikau skolynga irgi, daugiausia prireikė siūc.

Buvau paci penkis metus be vyro. Vyras Bolesius laimėjo žalių kortų ir atvyko in JAV po penkių metų. Vienų vakarų mus pakvietė in tokį šokių konkursų. Abudu nuog jaunystės labai mylėjom dainuoc, giedoc ir gerai šokom. Po kiek tai dzienų man draugė sako: „Ar matėt savi laikraščin?“ O mes kap nemokėjom kalbos, tai net neėmėm tų angliškų laikraščų. Tai ji atnešė ir parodė mūs nuotraukų pirman puslapin, ba tadu užėmėm gerausių – pyrmų vietų. Turu ir dabar šitų laikrašcį. Da toj draugė pasakė: „Aš gimus canajus ir niekad nebuvau laikrašcin, o jūs iš sykio.“

Mus labai mylėj ir abudu vis turėjom darbus. Tep tynajus daug lenkų, cik jiej cinginiai, norėt daug pinigų, o mažai darbo, kad kuo mažau cik dzyrbc. O aš vė negaliu be darbo… Kap tynajus nenusikalsci, tai gerai, kap turi žalių kortų, tai emeritūra priguli ir gera. Vyras išdzyrbo 10 metų, o aš 28 metus.

Aš cik po 7 metų gavau žalių kortų ir ėjau mokyklon. Gerausia, kap šnekiesi su visais, tai insidedzi ir acimeni, kap sakyc… Buvo ir egzaminas, išlaikiau žodzu – iš šnekėjimo užskaitė, o rašybos – ne, ir tode negavau pilietybės. Po 8 metų vė sudėjau popierus, gal 50 puslapių visko reikėj. Jau galva neneša, o man vis rūpi, kad gauc pilietybį, vaikam būt langviau Amerikoj, ba dabar mūs vietoj jauniausias sūnus su šaimynu. Vasario 9 dzien turėjau, gavau šaukimų in pokalbį, alia aš ca, tai prašau, kad perdėtų. Tai an kovo 12 turu prisistacyc. Jau suspokavau ir skrisiu vė. Nesbijau lėktuvo, nor ilga kelionė. Kas pusė metų vis raikia būc, kad nepaimt žalios kortos. O jei turėtau pilietybį, tai nereikėt pilniavocis.

Siūc pamokino kaimyninio Žagarų kaimo kraučus ir daininykas Jonas Jakubauskas. Jis siuvė viskų: ailias, paltus, jesionkes, kelnes ir moterom, ir vyram, kas ko norėj. Jam ir šposų nebrokau. Mes abudu ir dainavom, ir siuvėm. Nereikėj kvarmos. Cik neseniai mėginau pagal kvarmas. Gerausia buvo pamieruoc žmogų centimetru ir pagal išmieras sukirpc, fastriguoc, primierkų padaryc ir susiūc po primierkai. Pas savo šitų mokytojų labai gerai išlaikiau egzaminų, labai gerai jis mani pamokino. Jis ir kitų daug išmokino, o aš paskui tai cik vienų išmokinau – Jasinskų niemkutį.

Tynajus, užjūrin, daug siuviau, dzyrbau siuvykloj, vienuolėm habitus, kamžas siuvėm. Man toj balta stulukė sunkiai ėjos. Tep jei kas atneša suskylėtų drapanų, tai mokėjau gražai susiūc, kad atėjis pasimc žmogus sakydavo: „Alia parodzyk, katroj ca vietoj buvo toj skylė.“ Buvo nežym. Tep stengiaus gražai susiūc, kad nežymu buvo.

O dar man Sainuosa gerausia. Pabuvau pusį metų. Visa gatvė lietuviai, daug giminių aplanko, tai atneša ko pirkto sutaisyc, tai palankc, tai susiūc. Myliu šitų darbų. Turu jau naujoviškų siuvamų. Brolis, sasuoj tankiai užaina, neliūdna. Mylėjau ir myliu šokc, dainuoc, giedoc. Alia dabar kojos skaudancos, akes ne visadu klauso. Da inveru in adatos skylukį siūlų, tai da gerai, dzaugiuos. Kairėn akin jaskra, injekcijų daug priėmiau. Kita akis „užsičėdzinus“, tai nesugedo. O anoj kap darbingesnė – kiek tai sugedus, su geltonu plėmuku.

Vyras Bolesius mirė 2010 metais.“

G. Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.