Iš Onos Raginskaitės-Makauskienės užrašų. Jaunystė

Ona Raginskaitė-Makauskienė gimė 1919 m. spalio 10 d. Sankūruose. Jos tėvai Stanislovas Raginskas ir Ona Durtonaitė. Užaugo su sesėm Izabele Sutrinavičiene, Stefa Žukauskiene ir Irena Žiurinskiene. 1940 m. ištekėjo už Kastanto Paransevičiaus, kuris buvo nušautas Paliūnuose 1945-08-14. Našlavo trejus metus. 1948 m. ištekėjo už Petro Makausko iš Kampuočių. Mirė 2017 m. balandžio 13 d.

 ***

 Stanislovas Raginskas turėj 3 brolius (Juozas, Kazys, Bronius) ir sasarį Oną, katrį ištekėj už Valukonio Sainuosa. Stanislovas Raginskas turėj 16 ha ir 16 arų žamės.

Sasuoj Ona labai norėj pusė žamės paimc iš brolio kap dalykų, alia Stasys usispyrė nedalyc žamės, o prižadėj išmokėc jai dalykų. Ilgai bylinėjos, byla traukėsi per du metus, in teismus Suvalkuose važinėj dvejus metus. Buvo piktumų. Stasys labai pergyveno, neturėj pinigų, tai skolinosi dolierius pas žydų Sainuosa, žydai neėmė procento. Da skolinosi iš tokio sano Pečiulio iš Būdos kaimo. Jis ėmė procentus. Povali Stasys (mano tėvas) išmokėj dalykus ir sasarai, ir broliam. Sunku buvo, skolos raikėj aduoc, kad procentai per daug neaugtų. Žydas laukė pusentrų metų. Mano tėvas sunkiai šitų žamelį išpirko. Buvo be galo taupus, mylėjo tvarkų, tokias buvo mano brangus tėtė.

J. Kaluškevičiaus namas

J. Kaluškevičiaus namas

Baudzavos laikais Stasys Raginskas turėj aic dzvi dzienas savaitėj ir dzyrbc Dzeviciškės dvari ponu. Raikėj anksci ateic dvaran, ba jei kas pasivėlino, tai mušė – riekė 10 rykštių – botagu. Stasys in dvarų ėjo anksci priskėlis, kad cik nepasvėlytų, ir vis pėscas.

Mano proprodziedulis buvo bajoras lenkas Antanas Raginskas, o paskui rašėsi lietuviškai. Antanas Raginskas buvo du sykius žanotas, turėj daug vaikų. Antano ir jo pirmos žmonos visi keturi vaikai liko ir gyveno Lietuvoj. Viena ištekėj ir pavardė jos buvo Kinetienė, gyveno Kauni. O trys jos broliai nežinau, kur. Stasys Raginskas tai jau buvo Antano ir antros jo žmonos iš Žlobino Veronikos – jų sūnus. Iš antros santuokos Antano ir Veronikos Raginskų buvo: Stasys, Juozus, Bronius, Kazys ir sasuoj Ona.

Stasys rašėsi lietuviškai ir skaitėsi lietuviu, šeima, broliai namie šnekėj lietuviškai. Stasys vedė lietuvaitę Oną Durtonaitę. Šita Ona pasakius buvo: „Jei lenkiškai šnekėsi, tai už tavį neisiu.“ Nuo tadu visi šnekėj lietuviškai, ba visi gerai mokėj lietuviškai, kap aš acimenu, mūs namuose Sankūruose kitap ir nešnekėj.

Acimenu, pakol maža buvau, laikė tarnus bernus ir mergų – tarnaitį. Sulaukiau 14 metų, beigiau pradinį mokyklų. Turėjau būc tarnaiti mergu darbinyki pas kitus, alia jau neėmė, ba nebuvo mados. Tai daugiausia su tėti pjoviau malkas rankom pielu. Tvartus man reikėj mėžt ir laukuose mėšlų krėsc, linus mync, rugius griebc. Linų mynimas man kiba aršausias buvo, ba dulkėse perdzien. Vakarais talkos, linus mync, brukc. Visur prašydavo in talkas, vakarojom iki 12 val. nakcies, ilgiau nevalia, kad nesivaidytų ir kas kelio namo nepastotų. Seniau labai vierino, kad po pusnakco piktos dvasios, dūšios landzoja. Nuo sunkaus darbo burna man ne sykį apcinus buvo, skaudulys neapsakytas, tode turėjau pagulėc, kad pereitų. Paskui kojos sucinė. Mani Punsko vaistinykas Romanas išgydė, laido kokius tai zastikus. Po to niekadu nepasikartojo man.

Va kap ėjau in mokyklų, tai labai akis skaudėj. Tai važinėjau in Sainus pas akių daktarį Golubų. Golubas tai sakyta, kad jis žydas, alia bet gerai gydė. Kap skaudėj akis, tai daugiau namie nei mokykloj buvau. Tėtė pašnekėj su mokytojais, tai aš sėdėjau namie su aprištom akim. Kap cik dabeigiau keturis skyrius. In mokyklų ėjau pas Marcinkevičius Būrbiškiuosa, lietuviškai.

O da ankscau, kap turėjau šašis metus, tai ganiau žąsis. Ba mama vis patupdo tupikį vištų arba indikį ir išaina an pavasaro ir vištukų, ir žąsukų. Mama išvaro an kalno – piliakalnio mūs žąsis ir man liepia ganyc. O tynajus pūdzymas, gryna, pora rapukų nuskabo ir toliau aina, pakrinka, aš verkiu, ganyc iki pietų, parvaro namo, o popiet vė lig vakaro ganymas laukė. Pavakarų jau man atneša duonos su sviestu, o laukiu nesulaukiu. Kap gardu viskas laukuosa ir, atrodo, vis alkis nesibeigia.

Ėjau jau in mokyklų, tai anksci kėlė, kad da tamsiai, prietemoj išgyc karves ir miški priganyc. Buvo trys karvės, o kėlė, kap da saulutė netekėjus, tamsu. Apgraibom apsirangiu, išvarau iš tvarto visas tris karves miškan, o miški žolės norbi su dalgi pjauk, daug ir ilga. Seniau kitap gaspadoravo, ba pusė laukų palikdzinėj pūdzymais, kad nebi žamė pasilsėtų. Raikė da ir an kraisų, ir pakelėsa ganyc, kur cik žolės buvo. Kap ateina toj valanda, kad jau mokyklon aic, tai ateina kas ir padeda parvaryc namo karves. O kap iš mokyklos parainu, tai pamokos daryc liepia vėliau, o dabar aik vė karvių ganyc. Vė in miškų, cik dabar dzaugiuos, ba ne viena, o sykiu aina ir mano pusbrolis, parėjis tepgi iš mokyklos – Durtonų Bronius tuoj atgina savo karves. Tode ganėm daugiausia abudu, jis da ir kiaulas ganė. Pamenu, kap jo kiaulėm buvo virvi parištas pagalys tarp sprando ir kojų. Tode negalėj graita bėgc. Kiaulės vis bėgo namo. Vakare išskyrstom savus gyvulius ir abudu varom in savus namus. Ir tep per pora gražų vasarų mes abudu ganėm. Jis darė, ir mani pamokino, iš medzo šakos žievės dūdukes. O aš saugojau gyvulius, kad javan neitų. Suskuram ugnį iš susneštų šakų, acinešam bulvių, paskepam, o gardumas – liežuvį gali nuryc.

Sykiu ėjom ir in mokyklų. Ėjau su Broniu ir jo dzviem sasarim: sasaru Zabeli ir Mikasi, ką paskui išvyko ir likosi Toronti. Bronius, Zabelė, Ona, Anelė Durtonai – visi mirė jau ankscau už mani. O Durtoniškė tai mano mamos Onos Durtonaitės tėviškė. Aš iš jos gavau ir vardų. Mano mamos Onos šaimoj buvo penkios sasarys ir brolis: Rožė, Marcelė, Ieva, Veronika, Ona ir brolis Paulius.

Priaugo mūs kaimi, Sankūruosa, gražaus jaunimo. Buvo visokių pramogų, buvo ir gerų veikėjų, švento Kazimiero draugijoj mūs kaimi gerai veikė Juozas Paransevičius, jis daug ką ir beveik viską organizavo. Iš Bubelių Puniškis sutvėrė Sankūruosa gražų chorų. Organizavo ir vaidinimus, o po jų šokius. Žinau, kad važinėj in Suvalkus užmelduoc. Vaidinimai būdavo pas Durtonus kluoni. Kluoni scena inrangta, nešėm iš namų austus divonus, kad papuošc scenų. Darėm, ko cik raikėj, o po vaidinimo ligi ryto dzaugėmės ir baliavojom iš dzaugsmo, kad nusdavė. Važinėjom in šokius ir in Agurkių kaimų: Krikščiūnas Antanas ir Bronius Durtonas duoda po kumelei, inkinko in katro vežimų ir suranka jaunimo. Tai ir mani paima, ir da mano dzvi pusesaras paima, ir tep važavom. Turėjom pagarbų ir niekur nepaliko, kur važau, ir neacilikom.

Nedeliom kap ainam bažnyčion, tai irgi sustaram visas jaunimas. In bažnyčių sykiu smagiau, o po bažnyčiai sustaram ir miški darėm šokius. Groj akordionu, kici lošė futbolų ligi saulėlydzo. Nebuvo laisva, o mūs nemažai tadu buvo, ba 10 berniščių ir 11 mergiščių. Usislėpį darėm šokius, kad bile ne prieg kelio, ba jei būt pamatį kareiviai, tai išvaikytų. Ba ne sykį jei apeina, suvuodza kareiviai, tai išvaiko tuoj, ir po šokių ir balių mūs… Teko ir man Paliūnėliuose, už tai nubaudė, nuvarė, liepė merginom išainamos langų plauc, o vaikinam malkų pjauc. O palaido cik pirmadienį priešpiecu. Mani da ir tėvai barė, turėdavau labai sciprai prašyc, kad laistų in šokį – vakarėlį. Bet mes nepasidavėm, veikėm, linksma buvo.

Kap prasdėjo karas lenkų su vokiecais 1939 metais, tai jaunus mūs apylinkės vyrus ėmė in karuomenį. Sankūrų ir Paliūnų vyrukai išbėgo in Lietuvų. Išbėgo ir mano vyras Kastantas su dėdi Juozu. Labai rūpėj, kad jiem laimingai eitųsi. Karas graita pasbeigė. Visi laimyngai sugrįžo namo. Tėtį mano tepgi buvo paėmį ir Grabliauskų su arkliais prieg karuomenei paėmė. Augustavo miški stovėjo, jautė, kad gali žūc, tamsi nakcis, tai jiej palindo po savais vežimais, o kareiviai buvo sumigį. Tėtė, Grabliauskas, iš Būdos Pečiulis parėj. O Grabliauskas paliko vežimų ir arklius, cik botagų rankoj parsinešė. Svarbu, kad visi liko gyvi. Namo jiej ėjo Augustavo mišku dzvi paras. Stroko buvo daug, alia bet daug nenukentėjo. Dar mūs dzvi telyčas paėmė dėl karuomenės.

Karas pasbaigė 1945 metais vokiečų su lenkais. Užėj vokiečų karuomenė, apsistoj Borisuvkos stražnicoj. Nebuvo ramu. Mūs kaimi, Sankūruosa, buvo gerausi arkliai, ateidavo kieman vokiečai ir liepdavo gaspadoru juos vežc. Nebuvo, kad kas pasakytų – ne, vežė kožnas, kur jiem cik raikėj. Beveik kasdzien žiemų buvo pusniai, daug sniego. Sniegas raikėj rankom ir lopetom kasc, numesc in pakelį. O jei pakelėj pylna sniego pusnių, tai arimu važau, arba kelių nulygyc vis ciek kap nor raikėj. Mūs tėtį irgi vokiečų kareiviai menčino, ir arklius, rogėsa kap insėda toki nemenki vyrai po virš 100 kilių, tai arkliai beveik rogių nepatempia, nepatraukia. Kas šaštadienis ateidinėj ir insakinėj, kad reikia vežc in Pelalius juos an šokio. Reikėj tėtei per nakcį išsėdėt šalcin. Arkliai nenustovi vietoj, ba dzidelis šalcis. O jei da prisigera, tai baisu buvo. Parubežu ėj sargyboj. Pabeldza nakcu ir raikėj adaryc, insilaisc. Prasėdzi šiltai troboj cielas valandas ir išaina pro rytų. Raikėj patarnauc. Žąsų prisperka, liepė ir ėjau su draugi jų pešc. Ėjom, kapgi neisi, duodavo žibalo, o jo nebuvo pirkc ir brangus, pinigų tai neturėjom. Nebuvo jau toki blogi, negeri. Apsibrydo jiem kepc jaknas, kepenis, tai sumisno kiaušinius žalius gerc, ansyk vienas pajėgė išgerc 10 žalių kiaušinių.

(Bus daugiau)

Genutė Pakutkienė, punskas.pl

 

Komentavimas negalimas.