Iš Onos Raginskaitės-Makauskienės užrašų. In Lietuvų

(Tęsinys. Pirma dalis

Kap atej įstatymas repatrijuoc lietuvius žmones in Lietuvų, nebuvo kito išėjimo, visi vienas paskui kitų važau. Insakymas buvo, kad iš po vienos nakcies visus kryžius nugrauc, pakelėse kur cik buvo, stovėj kryžius, padaryc turėj Paliūnų vokiečai. Vokiečus apgyvendino mūs, lietuvių, geruose ūkiuosa. Sumaišė lietuvius.

Išvažavom in Lietuvų 1941 metais kovan. In mūs namus atvažau iš Paliūnų vokiečai, paėmė bačkas visokių gerų, reikalingų daiktų. Gėlės buvo gražos ir dzidelės, tai sako: „Susinaikis, kol grįšit. Kap grįšit, tai aduosim.“ Viskų paskui nusavino ir tep. Stovai audzimo geri liko, mama daug ir labai stropiai vis audė divonus, rankšluoščus. Buvo gera audėja. In mūs namus atkėlė lenkus Lepkowski, Lepkovičius – vyras su žmonu ir sana močutė.

Išvažavom mūs trimi arkliais ir Bronius Paransevičius dau gerausių kumelį Kastantu, dzviem vežimais, kas svarbiausia – pasiėmėm. Bronių Paransevičių vokiečai iškėlė in Žukauskų Tamošio ūkį Būrbiškiuosa, Paransevičio ūkėj inkėlė vokietį. Sankūruose ūkiuosa atkėlė lenkus. In Durtonų ūkį acikėlė gyvenc iš Paliūnų vokietys Žiedaitis.

Kap da buvom neišvažavį, tai cielus metus stovėjo vokieciai. Lietuvos rubežo pilniavoj lietuviai. Tadu mes gerokai angliavojom per rubežų, per ažarų ladu pasilaisdavom. Ėj per rubežų J. ir Kastantas Paransavičiai, A. Tumelis, V. Gibas. Pas mus visi suveidavo ir iš mūs ėj per rubežį. Lietuviai kariškiai pralaisdzinėj, o vokiečai mažai kadu pilniavoj rubežo. Vingrėnuose pas mano pusbrolį Ažuką suveinam, o jis turėj gerus arklius, susisodzina mus visus vežiman ir pavežėdavo vis in Lazdzijus. O ca nusperkam, ko raikia, da pabaliavojam. O cik už rubežo Paransevičius Bronius (ką Žukauskų namuosa buvo atkeltas), tai jis duoda mumiem žanklų, kadu nėr vokiečų, ir tadu ainam atgal namo. Pas Bronių Paransevičių tankiai vokiečai užaidzinėj, tai Bronius juos pavaišina šnapsu, prigyrdo, o mes tuomčės grįžtam pro juos namo. Kitųdzien traukiniu važavom in Suvalkus, tynajus parsiduodam ir nuperkam ciem iš Lietuvos žmonėm, kas ko prašė. Tai tokių drabėzgų priperkam: odinių pirščinių, batam tepalų, siūlo, muilo ir da kitokių dalykų. Aš, belandzodama su vyrais, o daugumoj tai paskui juos, aidama sykį per ažarų nakcu pro krūmus insiplentojau in šakas, ir tep usikabino koja, puoliau ir pasisukiau, kad paskui mani kap cik nuvedė pas pusbrolį, o tas pavežėj in Lazdzijus, palydėj pas daktarį. Tynajus daktaris truktelėj ir tep patraukė kojų, pašmarau, apvynioj bandažu ir liepė cielų savaitį pagulėc. Skaudėj tai labai net. Raikėj gulėc, ba skaudulys neapsakytas, negalėjau primync. Kastantas pranešė tėvam, kas pasidarė, aciciko.

Guliu, tai guliu, alia vis ciek rūpi namai, neramu. Atėj Kastantas nakcu ir sako: „Aik namo, kap nor paraisi vis ciek. Ba buvo atėjį vokieciai ir klausinėj.“ O jiej mani žinoj. Nėr išaities kitos, raikia aic. O graži tadu, pamenu, dziena buvo. Lazda rankoj ir ainu, o ca pacys pietai, acisveikinau su pusbroliu ir jo šaimynu. Padėkavojau jiem, aciprašau ir išėjau. Laimyngai perėjau rubežį per ažarų pro stulpus, ainu toliau ir matau, kad guli grabėj du vokieciai. Jau misnu – dar tai man bus, alia nenusgandau. Ir mano laimė… Aiškinu, kad paklydau. Liepė aic toliau. Cik parėjau namo, nugi ateina du kici vokieciai. „Kur buvai?“ Sakau: „Pas kaimynų.“ „Nu mes žinom, kur buvai.“ Alia vis ciek išsigyniau… „Šmugel, ateisi žąsų pešc, gut.“ Alia bet gerai viskas beigėsi.

1941 m. kap liepė, nuvažavom in Lazdzijus. Lazdzijuosa pernakvojom. Kitųdzien skyrstė, kam kur gyvenc. Mus su Kastantu atvežė in Skardupius. Ir paliko, o neramu, maža trobelė, langai pusiau skylėci, tušča, nieko nebuvo. Išėjom ieškoc, kurgi mūs tėvai. Ėjom ėjom, pavargom, alkani, žarna žarnų ryja… Suradom Meškuičių kaimi – prie Turgialaukio stoties. Tynajus žūrom – stovi atvaryci arkliai su vežimais ir da kokia tai šaimyna iš mūs krašto. Pasklausėm, tai buvo Gylių šaimyna – penki žmonės. Ir mus priskyrė, ir juos in Kalvaicio dzidelį ūkį. Vokiecio dzideli budynkai. Šulnys an kiemo dzidelis su svarsčiu. Dzidelis šuoj vilkinis. Pasdalinom kambarais, vyrtuvės buvo dzvi, tai abiem šaimynom atskirai. Namai visi medziniai. Arci Avikilų kaimi gyveno vokiecio dzidelėj ūkėj Juozas Paransavičius iš Paliūnų. Paskui dažinojom da, kad dzvi šaimynos gyvena Turgialaukin, daug pažįstamų da gyveno Liudvinavi. Kas nedėlia ėjom arba važavom in bažnyčų. In Marijampolį buvo du ir pusė kilometro, tai važavom traukiniu. In Liudvinavų turėjom virš vieno kilometro, tai ėjom pėsci. Apsipratom, sustarėm, trys šaimynos dzyrbom daug, visko auginom, vyrai arė, buvo net šaši arkliai. Žamės daug, o žamė labai gera – juodžamis. Linus sėj, kviecai kap gerai užaugo.

Kap jau tynajus gyvenom, tai už pusės metų, 1941 m. rugsėjo 1 dzienų, vokieciai grįžo in Lietuvų, puolė rusus netikėtai – užpuolė miegancus. Marijampolėj rusų kareiviai bėgo cik su apacinėm kelnėm. Vokieciai laisvai, langvai užpuolė Marijampolį. Tadu saulė netekėjus, visus an kojų sukėlė lėktuvų ūžėsys, išgirdom šaudymus. O mūs kaimynai neciki, kad karas grįžo, sako: „O gal cik pratimai, ne jokias karas.“ Kastantas su Gyliu buvo išvažavį ar išjojį su visais arkliais in ganyklas an nakcies – nakcigonėn. Grįžį pasakoj: kap pradėj aidami vokieciai šaudzyc, tai mūs vyrai palindo po vežimu, isigando, o kap praėj karuomenė, tadu kiek langviau jiej aciduso. Alia parvažavį sakė, kad karas. Nugi žūrom, kad dega Marijampolė, lėktuvai kap bitės cik šnira, vieni kitus bombarduoja. Vokiecių karuomenė an motorų suvažau in mūs, kur gyvenom – Kalvaicio kiemų. Kiemas labai dzidelis, prieg namų nemažas sodas ir miškelis, gera vieta karuomenei pasikavoc. Priešpiet atvažau vyrtuvė su dzviem pakinkytais derešais arkliais. Tokių arklių niekur ankscau nebuvom matį, baisiai atrodė dzideli, ne toki kap mūs paprasci. Pastatė vyrtuvį, virė pacys kareiviai. Dzvi dzienas ir dzvi nakcis laikės rusai Marijampolėj. Karuomenė vokiecių vieni išvažuoja in frontų, tai kici užvažuoja. Mumi pavojus, per dzvi nakcis nemigom, viskų iš stubos an kiemo išnešėm, guolius surišo, šoni padėjom, jei koks pavojus ar ugnis kiltų. Vokieciai liepė.

Dzienų ir nakcį šūviai aidėj be pertraukos ir ugnis pylėsi. Kapinėsa rusai ilgai laikėsi, išversci kapai tai jiem kap apkasai. Kavocis gerai ciko. Dėdį Juozų išnešdavom irgi an vidurio kiemo, jei namai degtų. Sykį rusų lėktuvas taikė an vokiecių karuomenės, cik mūs laimė, kad ne in namus, o netoli namų – in kelias vietas numetė bombas, langai sutrūkinėj, cik žamė sudrabėj. Kareiviai sulindo miškelin, aš su Kastanto seseru Maryti ainu, net savaimi parkritom nuo to tranksmo. O dėdė Juozas šaukia: „Nepalikit manį… Ar jūs gyvi?“ Su ašarom šaukė.

Vietinės moterys – mūs kaimynės ėj su kvietkais ir sveikino vokiecių karuomenį, ir sakė, kad išlaisvis nuog ruso. Mokėj šnekėc lankiškai, švarūs, kultūringi vyrai, tuoj gavo žinių važuoc toliau in frontų. Sumušė visai Marijampolį. Pirmiau išvažau vyrtuvė, pasdarė cyku, ramu, kareiviai suvej ir čeverykus blizgino, dabinosi – skepetukes an kaklų rišos. Paskuciniai buvo raiteliai – an arklių raici, arkliai gražūs, ba prausė prūdi. Prūdas dzidelis – gali kiemo, pacys da kojas savo pamirkė kiek. Buvo gerų vyrų, ba ir mus acisveikino kap katriej, ir tadu cik išjojo. Išjojo, visko paliko miškelin, kur sėdėj ir valgė: konservus, duonos, dešros, dėžes riebalų, peiliai, šakutės. Gylienė acivožino ir nuvėjus parinko, parnešė daug gerų daiktų. Po to da ilgai buvo girdėc šūviai.

Kap frontas pastraukė, vis ciek buvo neramu. Gerai buvo macyc, kap vokieciai traukiniu vežė rusus belaisvius. Buvo gerai macyc, kap prie Turgialaukio stotelės kareiviai iššoko in pakelas, lįsdavo kur in javų laukus, nakcu beldėsi, kad adaryc, vos gyvi ateidavo, prašė čajaus – arbatos be cukro, mažai katriej prašė valgyc. Susirgį buvo, dejau, ba vaikė viduravimas, prašėsi ir nakvynės. Pas mus jų daug nakvoj, o juos laikyc buvo uždrausta, nu alia rizikavom. Duris užsirakydavo. Sykį atėj keturiesa, pernakvoj, o ryti cik išaj – pamatė kaimynas, inskūndė, tai tris paėmė, o kecvirtas pakeliui numirė. Tardė ir mus lenkas Stankiewicz.

Tankiai klaidzoj pabėgėliai. Marijampolėj lauki buvo užtverta spygliuota tvora su akscinuotu dratu belaisviam, vokiecių sargybiniai saugoj. Sunku buvo paduot duonos ar ko tep, iš badaus jiej mirė. Kap tadu matėm, tai negaliu pamiršc… Baisus vaizdas, kiek stroko pergyvenom.

Kap gyvenom Lietuvoj, visadu galvojom, ar kadu nor lais namo paraic. Karavo, atrodė, kad 1944 metais rusai pralošė. Jau matom, kap vokieciai cikri savo laimėjimo povali iš Vokietijos grįždzinėja in Lietuvų – in savo ūkius. Saltyšius atėj ir pas mus, surašė viskų, gyvus daiktus – gyvulius, paukščus, net vištas. Pasakė, kad po trijų dzienų parvažuos in canaj Kalvaitis su dzviem dukrom ir žmonu. Mano vyras Kastantas nakcu nedaug ką užkavojis išvežė in savo gimines – Bubnius, 17 žąsų ir karvį. Galvojom, kad atgausim paskiau. Parvažau tuoj pyrmas pats Kalvaitis, apžūrėj viskų, susrašė, apskaičau. Surašis sako: „Dabar viskas ca mano, ne jūs… Neturit jokios teisės nor kų iš ca paimc.“ Iš ryto vė anksci kėlės ir skaičau, o buvo daug vištų ir žąsų. Žąsys buvo sykiu ir Gylių, alia kas jam rūpėj… Nerūpėj, kad ca mūs, o ca ne mūs. Samia – kap ir dabar matau – grūdus iš svirno ir pila iškrikiai an viduro kiemo, kad gerai būt galima macyc ir suskaičuoc.

Nežinojom, kas padaryc. Tokia moteris Marijampolėj mezgė megztukų, aš kalta jai už darbų, neturėsiu kuom užmokėc… Misnu ir negaliu prost miegoc. Nepamigau, anksci iš lovos strykc, anksci acikėliau, an laktukės dzvi vištas pasgavus susrišau. Nuvėjau, isilyginom su tuom moteri, pasiėmiau švedarukų ir parėjau. Tį kap nesibijojau, misnau – vis ciek mano augyta, tegu cik pamėgina acimc… Kitųdzien labai piktas jis, alia kap apsiramino ir klausė: „Prispažykit gražuoju, katrį iš jūs paėmėt dzvi vištas?“ Nusdavė išsigync, sakėm, kiba vanagas nunešė, ne kitap. Tųdzien vyram Kalvaicis prisakė, kad nuvežtų in Marijampolį sėmenis linų ir kad prispaustų du blekonus aliejaus. Tep vyrai padarė. Rūpėj, kas su mumi bus. Daug tadu linų vis sėta. Prieg jo, to vokieco, prirovė daug linų mano mama su sasari Gylieni ir jos dukterimi. Aš usispyriau ir nėjau rauc linų tadu. O jis gražiai prašė ir net pyko. Ba gi norėj, kad graicau sutvarkyc viskų. Insimetiau, kad nesveika, nežinau, kode aš tadu tep padarau.

Kap tai graita to aliejaus parvežė, padalino kožnai šaimynai atskirai. Da kviecų pripikliavoj, myltus padalino. Da ką tai davė, alia neprismenu. Tep davė, kad nor an vieno mėnasio užtektų.

Genutė Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.