Iš Marytės Klimasarienės prisiminimų

Apie linus

 Nuo 15 metų Marytė Klimasarienė ėjo į talkas minti linų. Linamynis vyko po sėjos ir bulviakasio, kai klojimas kluone tuščias (nuo rugsėjo pabaigos–spalio pradžios iki gruodžio, Kūčių; jei kur nesuspėja, tai po Kalėdų vėl eina į talkas minti linų).

Linų pėdelius suguldydavo klojime dviem eilėmis, galvutėmis į vidų, ir iš abiejų šonų apkuldavo. Vyrai pirmiausia iškuldavo spragilais. Kūlė į taktą – tik tiku, tak taku. Moterys pataisydavo kultuvėmis – perkuldavo. Šitos kultuvės buvo išdrožtos iš medžio, didesnės negu baltiniams skalbti. Bet naudota ir anas. Moterys dirbo klojimo kampuose. Kiekvieną pėdelį perkuldavo. Po to pėdus išleisdavo ir klodavo pievoje, kur jie pragulėdavo net 5–6 savaites, kad atšustų, atšoktų pluošto viršutinis sluoksnis – šiaudas, kuris po mynimo virsiantis spaliais.

linai

– Paskui dzovino pircyse, – pasakojo Marytė Klimasarienė. – Moterys paduoda nuo grecų, vyrai iškraca ir an laužtuvų, pralauža ir duoda moterai mync. Pakara an šatros, paskui šukuoja, braukia. Vyrai paima, suriša in pundų. Ikipiet kokius 2 arba 3 pundus.

Jei atveža in pircį 40 kūlių, tai talkose buvo 4 vyrai ir 7 moterys, bet ir mažau. Priklausė, kiek kūlių. Kūlin 20 saujų. Linus rovė seniau, ne pjovė pjautuvais. Rovė linus, kap nunoksta, po rugių nuėmimo ir naujo žiemkencų pasėjimo, net po bulviakasio. Mūs sėta vis po gorco linų, tai per tris dzienas reikėjo nurauc.

Man mintuvus darė Vincas Maksimavičus (vadzytas Paulanka) iš Aradnykų. Kap pabeigiam mync, patraukiam mintuvus po laktukėm prie sienai.

Dusnyčoj buvo dzvi medzinės pircys. Pas Pinkevičus degė pora sykių. Vienų sykį tai Popelių buvo suvežta dzovyc visa pircis linų, ir kap užsikūrė, ba siekė kur nuo pečo – supliesnojo visi linai. Da pas Dabulius buvo pircis, tai Dabulių dziedulis niekam nedavė kūryc akmeninio pečo. Visadu pats, ir niekadu neužsidegė.

Pas Klimasarus pirties nebuvo, bet kaimynystėje, Krasnagrūdos dvare, buvusi molinė. Ir Žagariuose, prie Galadusio ežero, prie Dapkevičių, stovėjusi molinė pirtis. Kaimynai atveždavo savo linus čia į pirtį ir minti. Reikėdavo užsiimti eilę, krosniai iškūrenti privežti savo beržinių ar alksninių malkų ir durpių.

Klevų kaime su 54 ūkiais viena pirtis buvo netoli Izidoriaus Sidario sodybos. Kita stovėjo netoli Antano Marazo sodybos, prie Plaskio ežero, einant į Ramoniškes.

Pirtis buvo molinėm arba medinėm sienom, o lubos lentų, apipiltos žemėmis arba spaliais. Mažas pastatėlis (2 x 2 m). Turėjo dvi patalpas: pirtį ir priepirtį. Pirtyje buvo truputį įleista į žemę akmenų krosnis. Dažnai užsidegdavo, nes pro akmenis skverbėsi liepsna, tad akmenys buvo apdrėbiami moliu. Tik vėl negerai, nes linai ne taip gerai džiūdavo.

Pirties kūrenimas – tai šeimininko darbas. Arba kas atveždavo linus minti, tai ir malkos atsiveždavo, ir pats kūrendavo. Džiaunamus linus sudėdavo ant grėdų. Juos darė iš kartelių tokiam aukštyje, kad linų viršūnės siektų lubas. Vakare sudžiaudavo linus ir iškūrendavo krosnį. Apie pusiaunaktį arba anksti rytą krosnį dar kartą pakurdavo. Jei linų nedaug – jie retai grėdose sudėti, užtekdavo vieno kūrenimo. Minti pradėdavo auštant kitą dieną.

Iki Pirmojo pasaulinio karo už pirties naudojimą buvo mokama 15 kapeikų už parą, vėliau 1 zl. Kartais būdavo sutariama, kad bus atlyginta linų pluoštu arba įsijungimu į talką minant linus. Jei linų daugiau, tai ir didesnė talka, per 2 arba 3 dienas galima išminti. Laužė 4 laužikai ir mynė 6 mynėjos. Mintuvai buvo dvejopi: vyrų laužtuvai, moterų mintuvai ar brauktuvai (lengvesni, jų lentelės arčiau suglaustos). Mintuvai panašūs – daryti iš dvišakio medžio.

– Pircin karštai inkaicina akmeninį pečų linam dzovyc, paskui mina, – tęsė ponia Marytė. – Vyrai sulanksto – pralauža. Paskui jau buvo targankos, tai indeda saujų in targankų, kultuvi cik pataiso, kur nenukulta. Iškrato, paguli, riša in kūlius ir in pircį veža. Po trijų dzienų ar ir dzviejų – mynimas talkom, jei daug linų, o jei mažau, tai sava šaimyna mina.

Audeklus ciesė an balos. Kap apdzūsta – kultuvi pavelėja ir vėl laiko prieš saulį an balos, kad išbaltų. Buvo ir užvalkalai ausci, ba krautuvėse nebuvo pirkc. Labai raikalingi buvo kraučai, siuvėjos.

 Apie duoną

 Duona – pagrindinis maistas nuo gyvenimo pradžios iki pabaigos. Seniau ji labiau gerbta.

Kai dėdavo parvežtą vežimą rugių šalinėn, tai tarp eilių pėdukų ištiesdavo kopūsto lapų. Tai kuliant jau jie lygiai būdavo nudžiūvę. Ant tokių kopūsto lapų (lakštų) uždėta skani ir kvapni iškepdavo duonelė.

Duoną kepdavo kaimynė su kaimyne. Vieną savaitę viena kepa ir pasidalina dviem ar vienu kepalu duonos. Kai suvalgoma, kitą savaitgalį kepa kita kaimynė ir vėl pasidalina savais šviežiais kepalais. Bulviniai blynai ant lakštų iškūrentoj krosny taip pat greit iškepdavo.

duonoskepimas_2hKD546g

Už stalo susėdus gausiai šeimai pietų gale, garbingoj vietoj, sėdintis vyriausias šeimos vyras (ar senelis, ar tėvas) peržegnojęs atriekdavo kiekvienam po riekelę duonos. Mano pašnekovė sakiusi, kad seniau raugas būdavo paliekamas duonkubily iki kito minkymo (užbertas miltais). Kad duonkubilis nepabyrėtų, buvo merkiamas vandenyje (pripylus statinėn vandens) arba laikomas kamaroj. O jei pripelijo – plaunamas pripylus šulinio vandens ir įmetus kelis įkaitintus akmenis. Sienelės iš vidaus trinamos kmynais (nuskintais stiebais be sėklų).

Duona vartota nuo kūdikystės. Štai mama, tėvas ar močiutė sugurina (arba pakramto) duonos minkštimo, sumaišo su cukrum, įberia į lininę skiautelę, suriša ir pavilgiusi į vandenį duoda vaikui čiulpti, tai tas nerėkia ir ji gali eiti prie darbų. Jei didelis rėksnys, tai sena močiutė paverda kokias tris aguonų galvutes (prieš tai iškrėtusi aguonas) ir duoda gerti tokio, kaip vadinta, aguonpienio, vaikas pageria, apsiramina ir užmiega.

Seniau senas žmogus buvo mylimas ir gerbiamas. Užtekdavo jam vietos ir kieme, ir laukuose, ir namuose, nors žymiai didesnės šeimos buvo, visur pilna vaikų. Gimusį vaikelį suvynioja (buvo specialiai audžiamas „pavijočius“ – ilga, pusės metro pločio lino juosta, užbaigta dviem juostom), paguldo ir kaimo bobelė sako: „Jei Dievui skirtas, tai pasiims, o jei gyvenimui – tai gyvens. Duonos visiem užteks. Jei Dievas davė burną, tai duos ir kuo ją maitint.“

– O visokių metų taikės, – sakė Marytė Klimasarienė. – Čėsais gerai užaugdavo javai, bet taikės, kad ir prastas grūdas, ir menkai byra. Tadu būdavo inmaišoma bulvių ar atorubių daugiau, ir vis iki kitų, naujų rugių kad cik užtektų…

Vis dažniau vėl auginami rugiai, sumalus kepama naminė duona su kmynais, linų sėmenimis, ant ajerų. Raugo, kaip ir seniau, skolinasi kaimynė iš kaimynės.

 Eugenija Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.