Iš mano vaikystės

Mano vaikystė buvo prasidėjus Žagaruose, o nuo rudenio 1940 metų – Vokietijoj, o paskui 4 metus Kreivėnuose (pas mamos tėvų ir brolį – Petrų Uzdzilų, paskui Sakavičų namuose apsistojom, ba Žagaruose da vokietys Erich Klaprot mūs namuose gyveno, o po jo lenkų šaimyna nenorėj inlaisc). Teko basom vis. Ganėm Kreivėnuose su pusbroliais Uzdzilų Jonu ir Onuti. Jiej pamainu su manim ganydavo.

Nu, sakau, tadu tų paukštukų kiek buvo – galybė, tai sukertam, katris daugiau lizdukų ras. Kap katris jau randa, tai šaukia ir kiciem parodo. Nu aš vieno lizduko tai jiem nerodiau, ba žūrau ir paci nevierinu, kap tep galėj susisukc – an paco kraštuko durpinės, cik ko cik neinkrinta in vandenį. Nu, misnu, kap parodzysiu, ais žūrėc, tai da netyča inmes in vandenį – ir po paukštukų. Tai vis iš po cyko paci žūrėjau, kad kas nenubaidzyt. Ir gerai išsitupėjo, ir išėjo aniej paukštukai. Alia, sakau, galybė tų lizdukų ir an krūmelių, ir žolėj, ir an krantukų. Daug, arci 10 ar 20 buvom radį.

Turėjom peilukus, drožėm an neraikalyngų šakutių kokius raštukus, o da prispjaustom žilvico rykštukių, tai iš kambluko acipjaunam ir tep atmušam ir pasukam, kad duotųsi numauc. Tai tėtukas irgi išmokino, kap pasdaryc švilpukų. Nu ne visadu nusdavinėjo, kad gerai švilptų. Alia kap gerai nuskuci šakutį ir inmauni in tų nutrauktų žievį, papuci, jei oras šonais neina, cik in tų vietų, tai gražai švilpė, kap pirktas būtų.

Dziedulį Uzdzilų vadzinom tėtuku. Jis turėjo krukucį. Kap nepaklausom, tai pakelia in viršų ir pabara. O kap sėdos pasilsėc an suolalio, ką buvo padaris prieg stubai – tai vis „o pa pa pa pa“.

Tėtuko priežodzis buvo „vyrai šaštakaliecai, lietuviai tvirtuoliai“. Jis nepaprastas patriotas buvo, gražai pasakojo vis apie Lietuvų, katrų buvo gerai macyc nuo Apšakalnio. Ty an pakrantių gerai augo ir vuogutės.

Nuotrauka iš http://www.pienoukis.lt/

Nuotrauka iš http://www.pienoukis.lt/

Nuo ryto iki vakaro ganėm karves. Jų būdavo 14 ir da veršų, avių pulkucis. Cik anpiet nereikėj, ba reikėj parvaryc karves anpiet, kad sau pieno pasmelžc. Ba ką ryti ir vakari primelžė, tai vežė Punskan – vokiečam reikėj aduoc. O anpiet suvarom daržan karves, kol melža, tai mes pasilsim ir su tėtuku pabūnam. Arba ėjom rinkc vuogų. Kiek suvalgom, tai mūs, o kiek in konservų puškutes prirankam, tai irgi raikėj prūsam aduoc.

Ganėm vis an Šaprono žamės. Ty lenkų šaimyna padedzinėj tam prūsu. Daug jų vaikų, alia kap frontas traukėsi, tai tas vokietys irgi išvažau in Vokietijų. Ir liko tam lenku toj gaspadarka. Tai ir Uzdzilam, ir sau parsivežė ir prašmatnių trijų durų šėpų, vigadnų siečkarnių, kad paci traukė aksalį, kap pjovė, arba lapus.

Sykį, kap ganėm karves, nenužūrėjom ir jos inėjo in rikes, ir jas išvertė. Tai tėtukas su krukucu ėmė ir mani pasgavo, o aniej pabėgo. Aš verkiu ne ciek, kad pamušė, o kiek, kad neunaris, ba pasgavo. O jiej juokiasi ir sako: „Reikėj ir tau pabėgcie“.

Močutė Uzdzilų (Šliaužūtė) – Gendruti vadzino jų – tai, sakė, kap užgimiau, tadu numirė. O mūs tėtės mama Žagaruose, močutė Elžbieta Dapkevičienė (Valukoniūtė iš Lumbių), gerai nugyveno. Ot, mylėjo prieg puodų ir gerai, gardzai valgį ruošė, tai aš ne nuo savo motinos, o prieg močutei išsimokinau visokio gaminimo.

Ir mamos, ir tėtės tėvukai – mano dzieduliai – Petrai abudu. Savo dziedulį, ką Žagaruose, Petrų gerai pamenu. Aukštas, labai bites mylėjo, Krasnagrūdos dvari prižūrėj bitynų ir bitukes, mylėj arklius, važau, tai važau. Vežojo kunigus, kur raikėj. Tep ir savo sūnu rado panelį prieg Pūnsko. Ty sakė, kad abudu suvej su Uzdzilu ir sustarė, ba bijojo, kap Jadvyga Kazlauskaitė, ką mokino Žagaruose vaikus, kad neišvežtų jo in Lietuvų, kap Brazinskų sūnus kad padarė, labai norėj, kad jis liktų gaspadoru. Tai va savo sūnu Kazimieru jo tėvas, o mūs jau paskui dziedulis prirodė, tep kap pripiršo Veronikų (tai buvo mūs motina). Cik per tuos išvežimus ir be namų neilgai buvo jam gyvenc duota. Turėjau 19 metų, kap mirė Žagarų dziedulis, o po metų ir jo sūnus jaunas – mūs tėvas – numirė.

Vokietys kalbino ir mūs tėvus, kad liktų Vokietijoj. Tėtė buvo baigis Sainų „Žiburo“ gimnazijų, gerai mokėjo ir lietuviškai, ir lenkiškai, ir vokiškai, tai gerai susišnekėjo su vokiečais. Pavardė tadu tėvų pasuose buvo Dabkiewidz. Kalbino likc, alia tėviškės labai ilgėjosi ir namų. Pas savus norėjo, ir viskas, joki viliojimai netraukė. Lietuviškai tai mūs tėvas savo šaimynų išmokino ir skaicyc, ir rašyc. Ir kap gyvenom Kreivėnuose, tai ir Linkų vaikus išmokino lietuviško rašymo ir skaicymo. Paskui neacidzaugė, ba ne sykį suscikdzinėjom jau suaugį.

Papasakojo Ona Dapkevičiūtė-Tumelienė

Užrašė Eugenija Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.