Iš Angelės Šliaužienės dienoraščio

(…) redakcijoje ant mano darbo stalo gulėjo paprastas sąsiuvinis mėlynais nublukusiais viršeliais, pageltusiais languotais puslapiais, betgi koks brangus Šliaužių-Kardauskų šeimos atminimas. Atsargiai, lyg relikviją, vartydama p. Jūratės išsaugotą ir atneštą daiktą, susipažinau su Angelės Šliaužienės pasauliu.

Dukrai Jūratei leidus, dalinuosi mėlyno sąsiuvinio paslaptimis…

Božena Bobinienė, punskas.pl

Šeimos istorija

Kaip greitai bėga tas mūsų gyvenimas, tiesiog nesuskumbi žmogus apsidairyti. Nenoriu tikėti, kad aš gyvenu jau virš 50 metų. Visai neprailgo ir nenusibodo.

Gimiau 1918 m. rugpjūčio mėn. 24 d. Punsko miestely, Suvalkų apskr. Bet mano gyvybė prasidėjo kažkur toli Samaroj, prie Volgos upės. Tėvelis dalyvavo didžiajame kare 1914 m., o mama su visa šeima buvo išvežti į Rusiją. Prasidėjus ten revoliucijai, grįžo į Punską. Geri buvo mano tėveliai.

Tėvelis Stasys Lipskas – gimęs 1876 m. Lietuvoje, Zovodos kaime, ūkininko šeimoje. Pats buvo geras siuvėjas, dainininkas ir šokėjas. Dalyvavo rusų-japonų kare 1905 m., paskui 1914 m., be to, ilgai tarnavo rusų armijoje. Mokėjo daug lietuviškų ir rusiškų dainų. O kaip vaizdžiai pasakodavo įvairiausius prisiminimus iš karų! Žmonės tėvelį mylėjo už jo dainas ir pasakojimus. Gaila, kad viską nusinešė į kapus, nebuvo kam susidomėti…

Dalyvavo tėvelis ir bažnyčios chore nuo pat jo įkūrimo. Buvo labai uolus choristas. Kol buvo nevedęs, gyveno Zovodos kaime 9-10 km nuo Punsko, o neapleido nei vieno šventadienio. Ir kokios ilgos buvo tada bažnyčioje pamaldos! Advento metu į rarotas iš namų išeidavo 3 val. nakties, nes prieš rarotas giedojo valandas, o eidavo pėsčias. Kas dabar užsidėtų sau tokią “pakūtą”?

Po vedybų apsigyveno Punske, mamos tėviškėje, ant Gurnaslionsko. Tada jau nereikėjo taip toli vaikščioti. Gražiai sugyveno su klebonu kun. J. Švedu, jau kaip aš atsimenu. Tas klebonas taipgi mylėjo giedojimą, net pats komponuodavo – per naktis sėdėjo. Paskui kviesdavo tėvelį, ir abu dainuodavo. Kartais ir mišparus klebonas grojo, ir abu su tėveliu giedojo. Aš net stebiuosi, kokią gerą atmintį turėjo tėvelis. Mišparų psalmes ir kitas giesmes – lotynų kalba mokėjo mintinai. Buvo draugiškų pobuvių mėgėjas, buvo linksmo būdo.

Labai domėjosi visu pasauliu, politika, prenumeravo ir skaitė visus lietuviškus laikraščius ir knygas. Kai pats turėjo daug siuvimo, o aš jau mokėjau skaityti, tai parėjus iš mokyklos turėdavau skaityti laikraštį visą, nuo pradžios ligi galo. O man buvo taip neįdomūs tie politiniai straipsniai! Dažnai “kombinuodavau”, vietomis praleisdavau. Kas kita buvo skaityti knygos, pvz., “Dėdės Tomo trobelė”, – net užspringdavau ašaromis.

Dabar kiek apie mamą, Kotryną Lipskienę-Vaškytę. Gimė ji Punske 1883 metais. Buvo tyli, nemėgo užsiimdinėti kalbomis, labai pamaldi, darbšti ir mėgo skaityti religinio turinio knygas ir laikraščius. Visų šventų gyvenimus galėjo mintinai papasakoti. Dar prieš 1914 m. mokino skaityti ir rašyti Punsko miestelio mergaites, o mamos brolis Juozas buvo „daraktoriumi“. Pasakojo mama, kad ant mūsų daržo stovėjo gražus namas, kur gyveno močiutės tėvai. Mamos seneliai buvo „poniški“. Senelis buvo kunigų seminarijoj, bet įsimylėjęs, iš jos pasitraukė. Buvo koks valdininkas ir žuvo keliaudamas „Kurjeriu“. Po to šeima pateko į vargą, turėjo eit pas ūkininkus tarnauti.

Kiek daug mama privargo, kol mus visus užaugino! Iš viso buvo 6 vaikai: 2 berniukai ir 4 mergaitės. Prieš 1914 m. gimė Alfonsas, Stasiukas ir Maniutė (taip mama vadino). Kelionėje į Rusiją mirė Stasiukas 2,5 metų, o Rusijoje, Samaroje – Maniutė 4 metų. Aš jų nemačiau, tik mama pasakodama prisiminimus iš Rusijos, labai verkdavo tų vaikelių, tai ir mes vis ašaras šluostėm. Iš anų, prieškarinių, liko vyriausas vaikas – Alfonsas. O po karo, 1918 m. gimiau aš – Angelė ir seserys – Eugenija ir Elena (Geniutė ir Eliutė).

Taigi, gyvenome visa šeima Punske iki karo. Kada 1939 m. rugsėjo 1 d. iškilo karas, brolį Alfonsą sumobilizavo, paliko namus ir išėjo į karą. Liūdna, graudu, neramu. Kurį laiką Punsko apylinkėje nebuvo jokios valdžios, nei lenkų, nei rusų, nei vokiečių. Vietiniai lietuviai inteligentai su p. Pajauju prieky, suorganizavo lietuviškas mokyklas, skaityklą. Iš pradžių aš buvau Punsko skaityklos vedėja, o vėliau – Žvikeliuose mokytojavau. Bet neilgai mes darbavomės, gal po mėnesio užėjo vokiečių kariuomenė, užėmė mokyklos patalpas. Inteligentija išsisklaidė – bemaž visi išvyko į Lietuvą, vieni mokytis, kiti dirbti. Sesutė Genutė išvyko į Vilnių tęsti mokslą gimnazijoje, aš kurį laiką dar pabuvau, bet sausio mėn. 1940 metais iškeliavau į Lietuvą – į Namų ūkio mokyklą Antaviliuose – 15 km nuo Vilniaus. Namuose liko vieni seni tėveliai ir sesutė Eliutė. Taip buvo neaišku, kas visų laukia, įvairūs galvojimai.

Po baigimo mokyklos, pradėjau dirbti Maišiogaloje – valsčiaus raštinėje, bet man ten buvo neįdomu, norėjau pažinti Kauną, ir per pažįstamus pasisekė jame apsigyventi. Dirbau “Neries” fabriko kontoroje, kaipo sąskaitininkė, paskui “Grožio” fabrike, vakarais lankiau suaugusiųjų gimnaziją.

Ach, ta Lietuvos žemelė, – kas tikTavęs nemindė, nešargiojo – sovietai, vokiečiai ir vėl sovietai. Ir lietuviai patys nebežinojo, prie ko glaustis, ir kur bėgti, vieni į rytus, kiti į vakarus…

Aš taip pat per tą karo audrą daug pergyvenau. Sesutė Genutė prieš pat matūrą susirgo greitąja džiova ir mirė 1941 m. birželio 24 d., kada Vilniuje buvo pats frontas, net karstą sunku buvo gauti. Mirė tarpe svetimų ir svetimi palydėjo į amžinybę. Gulėjo Antakalnio sanatorijoje apie pusantro mėnesio. Kelis sekmadienius aplankiau ją iš Kauno.

Taip vargšė sublogo, per mėnesį nukrito 20 kg. Visai jos nepažinau, kai pirmą kartą pamačiau ligoninėje – tik iš šypsnio… Ligoninės sesutė pasakojo, kad prieš mirtį, matyt, labai norėjo pamatyti ką iš savų, – kai tik kas sujudėdavo palatoje, tai kėlė galvą ir žiūrėjo į duris, o paskui nusigrįžo į sieną ir daugiau jau nebeatsigrįžo… O taip stengėsi gerai mokytis, buvo darbšti, gabi. Kiek mes priplanuodavome visko ateičiai, kiek dainų pridainavome tyliais vasaros vakarais po senomis šakotomis tėviškės kriaušėmis! To didelio širdies skausmo jos netekus, nepajėgiu išreikšti…

Kaip tik tą sekmadienį, kada prasidėjo vokiečių-rusų karas, turėjau dar važiuoti į Vilnių aplankyti Genutės, bet jau civilių neleido, į traukinius pakavosi rusai, paskui frontas ir aš apie Genutės mirtį sužinojau net liepos mėn., kur apie 20 dieną. Tai buvo šeštadienis, o sekmadienį iš ryto sužinojau, kad mirė jauniausia sesutė Eliutė. Ir koks skaudus, baisus sutapimas. Genutė mirė birželio 24 d. Vilniuje, o Eliutė birželio 26 Punske, abi bemaž tą pačią dieną. Galvojau, kad to baisaus smūgio nepergyvensiu.

Kada su ta baisia žinia grįžau į namus per išsprogdintą Aleksoto tiltą, galvoje tik ūžė, akyse tamsu… Kažkokios moters klyksmas ir priekaištas, kad neatsargiai ėjau… Pasirodo, kad mane kas suskubo sulaikyti, koks keleivis, jau bekrentančią į Nemuną…

Ir taip pasijutau vieniša pasaulyje. Sesučių nėra, jau jų niekur nesutiksiu… brolis kažkur kare, seni, suvargę tėveliai Punske – taip pat toli, liūdni, vieni… Greičiau bėgti pas juos, suraminti. Bet nusprendžiau, kad pirmiau reikia pasiekti Vilnių, prisirinkti žinių apie sesutę Genutę, susirasti jos kapą šv. Petro ir Povilo kapinėse Antakalny. Ir rytojaus dieną, kadangi nebuvo jokių susisiekimo priemonių, pėsčia išėjau 5 val. ryto iš Kauno į Vilnių. Pradžioje ėjosi neblogai, bet buvo karšta diena, pavargau, diena slinko vakarop. Nuėjau apie pusiaukelį. Daug važiavo vokiečių sunkvežimių, bet vis bijojau prašyti, kad pavėžintų. Bet kaip jau gerai pavargau, sustabdžiau vieną sunkvežimį, paprašiau, kad pavėžintų į Vilnių. Sutiko ir vakare jau buvau vietoje. Nuėjau į “Birutės” bendrabutį Žvėryne, kur gyveno mano miela sesutė, pakalbėjau su vedėja, prisiverkiau. Vedėja sakė, jeigu Genutė būtų pasveikusi, be egzaminų matūrą būtų davę, nors nes visą laiką buvo viena iš pirmųjų mokinių.

Per visą karo laikotarpį 1940-1944 m. blaškiausi po Lietuvą, apkeliavau skersai ir išilgai, dirbau įvairiausiose įstaigose, mokiausi suaugusių gimnazijoje Kaune, dalyvavau Kauno reprezentetaciniame chore. Buvo ir džiaugsmo, ir ašarų… Ašarų daugiau, nes tai karo metai… Ir šiandien nebūčiau sedėjusi savo gimtajame Punske, jeigu ne prisirišimas prie jo, jeigu ne meilė seniems tėveliams. Labai kovojau su savimi. Bendradarbiai važiavo į vakarus, traukė ir mane, viena koja jau buvau mašinoje, labai norėjau vykti, kad ir sunkiomis sąlygomis į tolimus, nežinomus kraštus, aš esu didelė mėgėja keliauti, keliauti…

Bet prisiminimas senų, suvargusių, vienišų tėvelių mane sulaikė. Pasilikau, pamojau ranka tiems, kurie palikę savo kraštą karo ugnies pašvaistėje, iškeliavo nežinion…

Tai buvo 1944 metų liepos mėn. Na ir ilgai nelaukdama, paėmusi čemodaną, skubėjau į Punską, pas tėvelius, lydima patrankų ir ugnies…

Po kokios savaitės ir pėsčia, ir sunkvežimiu, ir arkliais, šiaip taip dasigavau į Punską.

Ach, kokius pasenusius, suvargusius radau tėvelius! Žodžio negalėjome vieni kitiems ištarti, tik springome ašaromis… Och, kokia didelė, nepamainoma motinos meilė ir šiandieną nepajėgiu jos suprasti. Kada norėjau nuplaut kojas po kelionės, prisipyliau vandens į bliūdą, mama klupo prie mano kojų ir sako: “Tu labai pavargus, aš tau nuplausiu” – Mama, ką jūs, aš pati… bet mama ėmė bučiuoti mano kojas… koks nepaprastas pasiilgimas savo vaiko… Ilgesys, skausmas ir meilė… aš tą įvykį ir šiandieną jaučiu ir matau… Ir dar geriau tai suprantu dabar – jos netekusi ir pati būdama motina.

Punske pergyvenome su tėveliais frontą, išbėgiojome po apylinkę ir tik sekančią dieną išsigandę vieni kitus suradome. Och, koks baisus tas frontas, to nieks nepajėgs aprašyti. Rugpjūčio 2 dieną Punske jau buvo bolševikai. Vėliau teko evakuotis iš miestelio į Vaitakiemį, o paskui į Pelelius ir tik rudenį, o o gal pradžioje spalio mėn, ar rugsėjo pabaigoje, grįžome į namus kariuomenės apšargiotus, ištuštintus. Jautėmės kaip naujakuriai.

Ir taip begalvojant, belaukiant, kas bus rytoj, sulaukėme 1945 metų pavasario, gegužės 9 dieną paskelbė karo pabaigą. Vokiečiai liko sutriuškinti, pradėjo kurtis lenkų valdžia.

Bet koki neramūs laikai, iš visų pusių baimė. Įvairios bandos, įtarinėjimai, išsiskaičiavimai, žmogaus gyvybė – bevertė. Neramu dieną, naktį dar baisiau.

Susitvėrė Punske ir kooperatyvas, pradžioje maisto ir kokios galanterijos krautuvė. 1945 m. gruodžio mėn. 15 dieną pradėjau ir aš čia dirbti, kaipo tos krautuvės vedėja. Valdybos nariu, o drauge ir buhalteriu buvo Jonas Šliaužys Ožkinių kaimo, baigęs Vytauto Didžiojo gimnaziją Vilniuje, bandęs studijuoti ir konservatorijoje ir universitete ekonomiką, bet sunkios karo sąlygos neleido nieko baigti. Grįžo į tėviškę ir pradėjo darbuotis kooperatyve. Pažinome mes vienas kitą ir anksčiau, bet taip iš tolo. Drauge bedirbant, pastebėjau, kad yra labai vertingas žmogus, gero būdo, tik vargšas, nelaimingas, likimo nuskriautas (kuprotas). Pripratome, man jo buvo gaila. Užuojautos jausmai vėliau perėjo į meilės jausmą. Ir gailėjau ir mylėjau…

Karo audros nušlavė iš žemės paviršiaus mano visas jaunystės meiles. Nebeliko tų, kuriuos mylėjau, jaučiausi tokia vieniša… Na, ir sutikau savo kelyje Jonuką. Po gražių kelių metų susituokėme. Tai įvyko 1952 m. rugsėjo 21 dieną Punsko bažnyčioje. Šliūbą davė kun. Ramanauskas.

Ir prasidėjo naujakurių gyvenimas, tik vėl nelaimė, spalio mėn. 18 d. mirė mano mylimas tėvelis 76 metų. Liūdesys, gedulas, o taip vargšas norėjo gyventi ir pamatyti, kaip čia viskas baigsis su tais karais.

Mano geroji mama mirė 1959 m. gruodžio 21 d. sulaukusi 76 m. (tais metais rudenį įvedė Punsko miestely elektrą). Kaip mama džiaugėsi, kad jau ir be akinių galės skaityti knygas! Taip gaila, kad tėveliai tiek prisidirbę, privargę, nesulaukė geresnių, šviesesnių laikų. Dabar ir aš jiems padėčiau.

Kokiu takeliu ar keliu beeidama, vis prisimenu, kad čia vaikščiojo ir veikė mano tėveliai. Kad jie čia vargo, dirbo, o aš nesuspėjau nors dalinai jiems atsilyginti.

Kalba netaisyta

Bus daugiau

Komentavimas negalimas.