Gyvenimo formulė: talentas x darbas = sėkmė

Darius ZimnickasDr. Darius Zimnickas – Punsko licėjaus absolventas, dirigentas, muzikos universiteto dėstytojas, chorų vadovas. Su Varšuvos politechnikos choru dalyvavo šių metų Chorų šventėje Punske.

Rūta Burdinaitė: Kada Tavo gyvenime pradėjo skambėti muzika?

Darius Zimnickas: Kada aš susidūriau su muzika? Kiek atsimenu, vienas iš pirmųjų sąlyčių buvo mano „akordeono pradžiamokslis“ pas mokytoją Antaną Šliaužį. Paskui buvusi gana ilga pertrauka, ir tik licėjuje vėl atsirado noras glaudžiau bendrauti su muzika. Labai daug dirbau pats: skaičiau, ieškojau, domėjausi muzikos taisyklėmis. Tada man pasidarė įdomus ir dainavimas Punske, kurį girdėdavau tėvų susiėjimų su draugais metu. Aišku, tėvai mane vesdavosi ir į „Sūduvos“ ansamblio repeticijas. Tais laikais mes dar labai atidžiai stebėjom šio krašto kultūrinį gyvenimą ir visus koncertus lankėm.

Baigei Punsko licėjų. Ar ta siaura aplinka nevaržė Tavo horizontų? Daug kas, tikėdamasis juos praplėsti, renkasi bent jau Seinų arba Suvalkų miestų licėjus.

Sakyčiau, kad ugdant jauną žmogų svarbiausia atsižvelgt į jo potencialą, į jo intelektą. Aišku, kad ne visose mokyklose, ne kiekvienoj vietoj yra galimybė, kad tas žmogus tobulėtų tinkamiausia ir norima linkme. Reikia tam pritaikyti mokyklą – ar muzikiniam, ar sportiniam, ar kitam ugdymui. Nemanau, jog tai, kad lankiau Punsko licėjų, man kažkaip trukdė, mane varžė ar nepadėjo. Galbūt faktas, kad būdamas keliolikmetis nelankiau jokios muzikos mokyklos, mane šiek tiek pristabdė, bet tais laikais dar nebuvo tokių sąlygų ir galimybių. Tačiau dabar, lygindamas save su bendraamžiais, nepasakyčiau, kad jaučiu kokią intelekto stoką ar netinkamus pasaulėžiūros nukrypimus. Visiškai ne. Man atrodo, kad Punsko licėjus yra gera mokykla, ir žmogus, kuris nori ką nors pasiekti, neturi pagrindo galvoti, jog čia uždaromas jam kelias.

O kartais tą kelią lietuviška aplinka kaip tik plačiau atveria.

Šioje aplinkoje atsirado ansamblis „Šešupė“, kuris išaugo iš mano pastebėjimų. Kai važinėdavom su „Ulbuonėlių“ ansambliu, turėjau galimybės pasižiūrėt, kaip dainuojama kitose Lenkijos vietose, kokie yra ansambliai, kokia muzika. Tada susidūriau su grynai vokaliniu ansambliu, kuris man labai patiko. Panorau įkurti panašų su savo draugais Punske ir turėti galimybę atlikti tokio pobūdžio muziką. Ir taip pradėjome dainuot. Aišku, pirmi mano kūrybiniai žingsniai buvo labai sunkūs ir, dabar sakyčiau, primityvūs, bet labai džiaugiuosi, kad susiradau bendraminčių. Norėjau išbandyt ką nors naujo, negailėjau tam laiko, dirbau, vis dažniau išeidavom į sceną, ir taip išsirutuliojo „Šešupė“.

Kuri dainavo lietuviškas dainas…

Aišku, būtinai lietuviškas. Viena, kad tuomet turėjome ruošti tokias… patriotines programas, o kita – bręsdamas pajutau, jog reikia laikytis savo krašto, reikia ieškoti to, kas jame įdomu ir kas kitoniška. Pamačiau pasaulyje ansamblius, kurie linksta į folklorą, į liaudies muziką, net bando jungti įvairių tautų muziką. Tada pagalvojau: o kodėl neišnaudojus mūsų krašto liaudies dainų, kurių visai nemažai išsilaikė, kad ir Juozo Vainos surinktų? Peržiūrėjau jas, išsirinkau kelias, aranžavau savo ansambliui ir tokiu būdu mes jungėme modernias aranžuotes su šio krašto dainomis.

O kas vyko po Punsko licėjaus?

Baigęs Punsko licėjų nuvykau į Vilniaus konservatoriją ir ten mokiausi trejus metus choro dirigavimo klasėje. Po to nutariau tęsti muzikinį lavinimą ir įstojau į aukštąją mokyklą Varšuvoje. Kodėl Varšuva? Pagalvojau, kad treji metai vienoje valstybėje, viename mieste, gal tai ir ne tiek daug, bet jau davė galimybę pasižiūrėt, kaip atrodo chorinis menas Lietuvoje, muzikinis lygis Lietuvoje. Buvo įdomu pasekti, kas vyksta Lenkijoje. Atvykęs į Lenkiją susidūriau su kitu požiūriu, kita muzikine kultūra, netgi kitaip nukreipta chorvedyba. Man tai buvo labai įdomu ir to dėka jaučiuosi baigęs dvi mokyklas ir dvigubai patobulintas.

Ir ką dabar veiki?

Kai baigiau studijas, profesorius pasiūlė man likti asistentu toje pačioje aukštojoje mokykloje, kuri dabar vadinasi Varšuvos Šopeno muzikos universitetas. Tais pačiais metais atsirado galimybių dirbti dirigento asistentu Varšuvos kamerinėje operoje. Dirbau su profesionaliu choru, kartu paruošėme gal 5 projektus. Po to atsirado galimybė dirbti su Varšuvos Arkikatedros choru ir po kelių mėnesių pasiūlyta man vadovauti Varšuvos politechnikos akademiniam chorui. Nuo to laiko turėjau jau du savo mišrius chorus ir, aišku, dirbau kaip muzikos dėstytojas universitete. Panašiai yra iki dabar, tęsiu tas tris vagas. Neseniai dar sumaniau sukurti naują ansamblį prie Išganytojo bažnyčios Varšuvoje.

Lygiagrečiai kopi ir mokslinės karjeros laiptais.

Tai, sakyčiau, neišvengiama, nes kiekvienas dėstytojas turi pareigą tobulintis. Jeigu jis per 8 metus nebus paaukštintas darbe, bus pastebimas kaip neperspektyvus. Tad aš jau kokius 3 ar 4 metus turiu meno daktaro laipsnį.

Gal disertacijos tema kaip nors susijusi ir su mūsų kraštu?

Ne. Magistro darbą rašiau apie mūsų krašto liaudies muziką, bet disertacijai reikėjo pasirinkti temą, glaudžiau susijusią su chorvedyba, tad rašiau apie mėgėjiško choro muzikinę raidą.

O ką laikai savo didžiausiu ligšioliniu profesiniu pasiekimu?

Apie tai labai sunku kalbėti. Gal reikėtų pradėti nuo to, kad aš, mažo miestelio gyventojas, sugebėjau rasti savo vietą ir darbą Varšuvoje, ir gan perspektyviai jį dirbti. O darbo šiuo metu tikrai netrūksta. Tenka man važinėti po regioną ir tikrinti, kaip dirba kiti bažnytiniai chorai. Labai dažnai važinėjame su chorais į respublikinius ir tarptautinius konkursus – iki šiol parsivežėme bemaž 20 apdovanojimų. Sakykim, Hainuvkos cerkvių muzikos festivaliuose tris kartus su Politechnikos choru tapome laureatais. Šiemet laimėjome svarbiausią Lenkijoje chorinį konkursą – Legnica Cantat. Džiaugsmui nebuvo galo! Pastaruoju metu pakvietė mane į Llangollen Valijoje, į pagarsėjusio tarptautinio chorų festivalio vertinimo komisiją. Kalbėdamas apie savo pedagoginius pasiekimus galiu pasigirti, kad viena iš mano absolvenčių yra du kartus laimėjusi Lenkijos jaunųjų dirigentų konkurse. Pats dar būdamas studentas esu laimėjęs 3 vietą šiame Poznanėje vykstančiame konkurse, o dabar džiaugiuosi savo studentės sėkme.

Sakoma, kad menininko duona nėra lengva. Kas čia labiau nulemia sėkmę – talentas ar darbas?

Sakyčiau, kad ir viena, ir kita. Dirbdamas su Politechnikos studentais dažnai taikau jiems aritmetinius palyginimus. Ir jeigu stebime, kaip mūsų choro dalyviai tobulėja, sakome, jog reikalingi abu aspektai: tiek talentas, tiek darbas (talentas x darbas = sėkmė). Jeigu vieno bus maža, pvz., talento, tai žmogui reikės labai daug dirbti. Jeigu talentingas žmogus nedirba, tai su pačiu talentu irgi toli nenuvažiuos (5×0=0). Manau, kad ir viena, ir kita yra labai svarbu. Jeigu kas jaučia Dievo dovaną, tai tokiu atveju yra didelė prasmė įdėti labai daug darbo. Nagrinėdamas ir savo pavyzdį galiu teigti, jog be darbo nieko neįmanoma pasiekti.

Ar esi visiškai patenkintas savo profesinio kelio pasirinkimu?

Taip, aišku. Juolab kad tai nėra tik muzika. Šiuo metu vadovauju dviem didžiuliams chorams, talkinu dar dviem kitiems chorams, yra ką veikti. Tai nėra tik muzikiniai privalumai. Reikia strategiškai galvoti apie ansamblio raidą, ieškoti repertuaro, organizuoti koncertus ir ieškoti konkursų, pritraukti žmones, ieškoti gerų dainininkų, metodų, kaip dirbti su įvairaus amžiaus žmonėmis, kad jie noriai lankytų repeticijas.

Matėme televizijoje, kad Arkikatedros chorui dirigavai ir Prezidento Lecho Kačynskio bei jo žmonos laidotuvėse.

Lėmė tai, kad tuo metu buvo labai daug iškilmių. O kadangi laidotuvės vyko Arkikatedroje, kurios choras laikomas vienu žymiausių bažnytinių chorų Varšuvoje ir galbūt Lenkijoje, tad nebuvo jokių diskusijų, kas giedos laidotuvių iškilmėse.

O lietuviškų dainų kartais nepasiilgsti?

Žinoma, pasiilgstu, todėl jas labai dažnai atliekam. Stebiu, kas vyksta Lietuvoje, kelis kartus esame susitikę su profesoriumi Miškiniu, jis buvo pas mus repeticijoje. Kiek galimybės leidžia, mes lietuvišką muziką į repertuarą įtraukiam. Ir nebūtinai lotyniškai ar tarptautinėm kalbom, bet taip pat esame nemažai kūrinių atlikę lietuviškai. Chorų festivalio Punske metu atlikome vieno iš geriausių Lietuvos chorvedžių Vaclovo Augustino aranžuotą liaudies dainą. Ji labai greitai prilipo prie mūsų choro, visi ją mėgsta ir jau apie 10 kartų esame ją atlikę koncertuose Lenkijoje.

Ar chorai atlieka ir Tavo paties kūrybos dainų?

Kadangi labai domiuosi šiuolaikine chorine muzika, bandau ir pats kurti. Nesu kompozitorius profesionalas, lankiau tik šio dalyko pamokas, tad man šiek tiek sunkiau, bet aš labai gerai pažįstu choro faktūrą, žinau, ką chorui lengviau dainuoti, ką sunkiau. Esu sukūręs chorinių kūrinių ir juos atlikęs. Džiaugiuosi, kad žiūrovai gerai tuos kūrinius priėmė, o ir iš profesorių teko išgirsti palankių žodžių.

Didžiuodamasi tokiais mūsų licėjaus absolventais, linkiu gerbiamam Dariui daug kūrybinės sėkmės.

Kalbėjosi Rūta Burdinaitė

vienas komentaras Gyvenimo formulė: talentas x darbas = sėkmė;

  1. pelėda sako:

    „siaura aplinka“ – Rūta, Rūta, nors kabutėse galėjei šitai parašyti. Akivaizdu,kad tai, ar aplinka yra ‘siaura’ ar ‘plati, nelemia vietovės dydis. Kuo ‘platesnė’ yra Seinų ar Suvalkų aplinka?