Galimybė laisvai praktikuoti savo tikėjimą Lietuvoje yra naikintina privilegija?

Konstitucinis Teismas nutarė (KT), kad dvasininkų atleidimas nuo karo prievolės prieštarauja Konstitucijai. Šis nutarimas yra reikšmingas ne tik todėl, kad KT priėmė sprendimą ne tuo klausimu, kuriuo jis buvo prašomas pasisakyti, ne tik todėl, kad net du teisėjai pareiškė nesutinkantys su daugumos sprendimu, bet todėl, kad nutarimas atskleidžia daugumos KT teisėjų poziciją religijos ir tikinčiųjų piliečių teisių bei interesų atžvilgiu.

 Kokia žinią Lietuvos visuomenei siunčia KT? Jei trumpai, tai pagrindinė žinia – karinio konflikto atveju tikinčių piliečių poreikis gauti religinius patarnavimus Lietuvos valstybei nėra svarbus. Dar daugiau, de facto visuomenei pasakoma, kad valstybei nėra svarbu, kad karinio konflikto atveju jos piliečiai galėtų laisvai atlikinėti religines apeigas ir praktikuoti tikėjimą.
Vygantas Malinauskas
 
Kuo grindžiamas KT nutarimas? Pagrindinis KT argumentas yra tai, kad nėra objektyvių aplinkybių, kurios pateisintų dvasininkų atleidimą nuo karo prievolės. KT nuomone, dvasininkų atleidimas nuo karinės tarnybos nėra susijęs su objektyviomis aplinkybėmis ir todėl negali būti Konstitucijos požiūriu pateisinamas. Čia, žinoma, iš karto kyla klausimas, į kurį dėmesį atskirojoje nuomonėje atkreipė ir KT teisėjai D. Jočienė ir G. Goda – kodėl dvasininko statusas negali būti laikomas objektyvia aplinkybe, pateisinančia jo atleidimą nuo karo prievolės atlikimo?
 
Savo ankstesniuose nutarimuose KT yra konstatavęs, kad „konstitucinė minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra viena iš pamatinių žmogaus laisvių, kuri užtikrina galimybę įvairių pažiūrų žmonėms gyventi atviroje, teisingoje ir darnioje pilietinėje visuomenėje“ ir, kad „ši laisvė – ne tik savaiminė demokratijos vertybė, bet ir svarbi garantija, kad bus visavertiškai įgyvendinamos kitos žmogaus konstitucinės teisės ir laisvės“. Konstitucijos 26 straipsnis nurodo, kad tikėjimo ir sąžinės laisvė be kita ko apima ir laisvę atlikinėti apeigas ir praktikuoti tikėjimą. Nors skirtingose religijose dvasininkų vaidmuo skiriasi, tačiau daugumos religijų išpažinėjai negali pilnai praktikuoti savo tikėjimo be dvasininko patarnavimų.
 
Katalikai be dvasininko negali patys sau paaukoti šv. Mišių, patys sau suteikti Bažnyčios palaminimo, pašventinti devocionalijų, atleisti sau nuodėmių. Tad dvasininko patarnavimai, kitaip nei teigia KT, nėra subjektyvi tikinčiojo žmogaus užgaida, bet objektyvi būtinybė tam, kad asmuo galėtų laisvai praktikuoti savo religiją. Tuo tarpu KT savo nutarime ignoruodamas šia svarbią aplinkybę, tuo pačiu ignoravo ir klausimą – kaip dvasininkų šaukimas į valstybės tarnybą paveiktų kitas pamatines piliečių teises bei laisves, konkrečiai, pamatinę teisę į laisvą religijos praktikavimą?
Daugiau čia (delfi.lt)
delfi-logo

 

2 koment. Galimybė laisvai praktikuoti savo tikėjimą Lietuvoje yra naikintina privilegija?

  1. Juozas sako:

    Kas gime spaliuku, lakstingala nenumirs.

  2. Antanas sako:

    Nezinia kam tas teismas is viso reikalingas….