Eimantas Gudas. „TS-LKD reikalingas katalikiškas, dorovinis, ideologinis atsinaujinimas“

Mėnesio pradžioje Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų bendrijos „Lietuvos krikščionys demokratai” Vilniaus skyriaus pirmininku išrinktas istorikas, Valdovų rūmų muziejaus Kultūros ir dailės istorijos grupės administratorius-vyresnysis muziejininkas Eimantas Gudas. Iš krikščioniškas tradicijas puoselėjančios šeimos kilęs ir anksti konservatyviai ir krikdemiškai ideologijai simpatijas pajautęs istorikas nepraranda idealizmo, matydamas partiją krečiančius ideologinius iššūkius, ir tiki galimybe partijoje įvykdyti visų pirma konservatyvių narių pritraukimu ir savos ideologijos pažinimu grįstą, o svarbiausia, katalikišką, atsinaujinimą. Apie šiuos planus, pasiryžimą siekti pokyčių partijoje, jos vidaus problemų vertinimą ir daugelį kitų klausimų kalbamės su pačiu Eimantu Gudu. 

 - Eimantai, neseniai tapote Vilniaus krikščionių demokratų bendrijos pirmininku. Pakankamai ilgai esate partijos narys, žinote vidinę situaciją. Kas paskatino siekti posto ir ką tikitės pakeisti?
 
Eimantas Gudas

Eimantas Gudas

– Taip, jau pakankamai seniai esu Tėvynės Sąjungos – Lietuvos Krikščionių Demokratų narys. Į šią Partiją įstojau vedinas gryno idealizmo ir vilties, jog ten galėsiu būti naudingas bei rasiu idėjinių sąjungininkų. Jau vaikystėje susidūriau su politologijos teorijomis. Mano Tėvelis, dabar jau Amžiną Atilsį, doc. dr. Kęstutis Gudas, politikas ir politologas, politikos dėstytojas KTU, kelis kartus per metus parsinešdavo krūvas savo studentų referatų ir aš juos vartydavau kartu su Tėveliu, ypač godžiai perskaitydamas referatus, susijusius su konservatizmo ir krikščioniškosios demokratijos temomis. Labai greitai perėjau ir prie politologijos literatūros bei ilgų politinių diskusijų su Tėveliu ir jo kolegomis. Mano Tėvelis savo pavyzdžiu įpratino sutikus TS(LK), o vėliau ir TS-LKD narį paklausti, kurias Edmundo Burke‘o idėjas jis mėgsta labiausiai. Šioje vietoje ir susidūriau su paradoksu, kuris buvo vienas iš priežasčių aktyviau įsitraukti į Lietuvos politinį gyvenimą. Turbūt būtų sunku rasti komunistą, kuris nebūtų girdėjęs Karl‘o Marx‘o, tačiau, mano dideliam nusivylimui, yra kasdienybė Lietuvoje sutikti konservatorių, net negirdėjusį Edmund‘o Burk‘o, ar Joseph‘o de Maistre‘o, arba krikščionį demokratą, nieko nežinantį apie popiežiaus Leono XIII encikliką „Rerum Novarum“. Kai partijos narys neišmano net savo politinės ideologijos pagrindų, jis lengvai gali tapti įtakingų politikų manipuliacijų bei demagogijos taikiniu. Šią problemą pašalinti matau savo prioritetiniu tikslu. 

 
O už sprendimą stoti į partiją tam tikra prasme esu dėkingas Liberalų sąjūdžiui. Vienas iš Seimo narių liberalų mane labai maloniai pakvietė prisidėti prie jo politinės jėgos ir pažadėjo greitą ir efektyvią politinę karjerą. Kadangi iš širdies glūdumos esu konservatorius bei krikščionis demokratas, kaip ir dera tradicinių pažiūrų konservatoriui, vienodai politiniais priešininkais laikau tiek socialistus, tiek liberalus, o ir netikiu gražiais pažadais, tad apsisprendžiau stoti būtent į TS-LKD, kaip į respektabiliausią ir konservatyviausią Lietuvos partiją. Visada maniau ir tebemanau, kad TS-LKD yra geriausia partija Lietuvoje. Ji toli gražu nėra tobula, tačiau geresnės tiesiog nėra. Atėjusį į partiją mane labai greitai prislėgė Lietuvos konservatorių idėjinės savivokos problema, apie kurią dar 2001 m. rašė Vladimiras Laučius. 
 
- Kur šios ideologinės orientacijos nebuvimo šaknys? 
 
- Taip susiklostė, kad vykstant Lietuvos tautiniam atgimimui XIX a. pab. – XX a. pr. Lietuvos konservatoriai tradicionalistai, didžiąja dalimi lenkakalbiai ir apie LDK atgimimą svajojantys bei prie dvarų ir Katalikų Bažnyčios tradicijų prisirišę lietuviai, nuo lietuvių tautinio atgimimo buvo atstumti (apie tai su nuoskauda yra rašęs tarpukario Lietuvos diplomatas, Biržų ordinatas grafas Alfredas Tiškevičius). Susiklostė situacija, jog nei tarpukariu, nei juolab okupacijos metais nesusikūrė nei Lietuvos konservatorių politinė jėga, nei ideologija. Tam tikrų ryškių konservatizmo apraiškų būta tik tautininkų ir krikščionių demokratų politinėse srovėse. Šitaip žiūrint net tarpukario Lietuvoje nebūčiau radęs daug visapusių politinių sąjungininkų. O ką jau manyti apie šiandieną… Tačiau reikia taikytis prie epochos, kurioje gyvename. Tradicinio konservatoriaus požiūriu visuomenė Europos civilizacijoje laikosi ant trijų stulpų – stiprios monarchijos, luominės sistemos (dvasininkija, bajorija ir liaudis) ir Bažnyčios. Visos šios trys institucijos visada buvo ir tebėra liberalų bei socialistų taikinys. Kadangi vietinės liberalų bei socialistų jėgos ir įvairios užsienio galios sunaikino tradicinę visuomenės sanklodą, man lieka ginti vienintelę koloną, kuri tebestovi – Katalikų Bažnyčią. Tik ja šiandienos Lietuvoje verta pasitikėti, tik jos mokymu verta remtis gyvenant pasaulietinį socialinį ir politinį gyvenimą. Man visada buvo svarbi prigimtinė teisė ir labai skaudu, kad beveik vienintele institucija, kuri Lietuvoje tebegina prigimtinę teisę, liko Katalikų Bažnyčia. Tai vienas skaudžiausių Sovietų Sąjungos okupacijos padarinių – dauguma Lietuvos žmonių (įskaitant politikus, filosofus) per tuos 50 metų buvo priversti pamiršti prigimtinę teisę, todėl Lietuvos visuomenė nebeturi imuniteto tiek politiniam-ideologiniam poveikiui iš Rytų, tiek ir neomarksistinei propagandai, dažnai besislepiančiai po gražiais „laisvės“ ir „tolerancijos“ lozungais, iš Vakarų.
 
Štai todėl, suprasdamas XX a. įvykusias katastrofas, įstojęs į TS-LKD greitai suvokiau, kad TS-LKD talpina įvairiausių politinių požiūrių (nuo socialistų iki tradicinių konservatorių) žmones, tarp kurių yra daug Sąjūdžio dvasios idealistų, kurių politinės pažiūros neretai nėra aiškios. Ir tai visai nestebina, nes juk Sąjūdis didele dalimi susikūrė iš įvairių pažiūrų patriotiškai nusiteikusių sovietinių inteligentų, neretai partinių komunistų ir ateistų. Ne be reikalo kardinolas Audrys Juozas Bačkis savo knygoje „Taip, laimingas“ (2016, p. 378) pasidalino savo įspūdžiu, jog netrukus po 1990 m. susitikęs ir išsikalbėjęs su Lietuvos šviesuomene iš Sąjūdžio aplinkos labai nustebo, nes tokio tipo žmones Prancūzijoje, atkūrus nepriklausomybę po nacistų okupacijos, vadindavo kolaborantais. Tokia jau tiesa, kad per visą sovietinės okupacijos laikotarpį aktyviai okupantams priešinosi daugiausia tie žmonės, kurie siejami su krikščionių demokratų idėjomis ir politine srove. Katalikų Bažnyčia išliko vienintele Lietuvos institucija, kurios sovietai sunaikinti nesugebėjo. Ir aplink Bažnyčią visada būrėsi žmonės, kurie buvo pasiryžę be kompromisų kovoti su komunizmu ir okupantais. Vėliau iš katalikiškų parapijų, tų laisvės salelių okupuotoje Lietuvoje, 1989 m. atgijo iš esmės tarpukario Lietuvą 1918-1926 m. valdžiusi bei kūrusi Lietuvos krikščionių demokratų partija. 
 
- Jeigu sutariame, kad partijos pamatas turi būti ideologija, ar konservatorių ir krikdemų susijungimas atrodo logiškas ir dėsningas? 
 
- Tikrai nebuvo klaida, kad 2008 m. dvi artimos, nors ir turinčios skirtumų, politinės jėgos, TS(LK) ir LKD, susijungė. Jos esmingai papildo viena kitą ir kartu turi didelio potencialo Lietuvos politikos ateityje. Tačiau „tiesioginėje“ TS linijoje yra daug žmonių, kurių politines pažiūras galėčiau apibrėžti tik kaip liberalias, o ir prasidėjus Liberalų sąjūdžio skandalams į TS-LKD tiesiog plūstelėjo nemažai jaunų žmonių, kurių konservatoriais ir krikdemais pavadinti niekaip negalėčiau. Ateina ir jaunuolių, kurie galbūt geriau jaustųsi socialdemokratų partijoje, tačiau naujų narių priėmimo komisijos visada nubalsuoja kandidatus į narius priimti ir partija darosi vis margesnė. Tai nėra nei gerai, nei blogai. Viskas priklauso nuo to, kam, kaip ir kieno tas margumas bus panaudotas. Tačiau aš asmeniškai į partiją atėjau dirbti visų pirma su bendraminčiais ir, iš esmės partijoje nerasdamas didesnės grupės tradicinių (t.y. ne itin liberalių) konservatorių, atsigręžiau į vertybiškai man artimą bendruomenę – Lietuvos krikščionis demokratus. 
 
- Grįžtame prie klausimo, kodėl išsikėlėte į Vilniaus krikdemų pirmininkus.
 
- Šios bendrijos narys esu ne taip jau ir seniai, tačiau bendrijos reikalai ir rūpesčiai yra giliai įaugę širdį. Šiemet ilgametis LKD Vilniaus skyriaus pirmininkas Tadas Bruzgulis apsisprendė nebekelti savo kandidatūros dar vienai kadencijai, vienu iš dviejų naujų kandidatų į pirmininkus buvau bendruomenės narių iškeltas aš, ir šį mėnesį laimėjau rinkimus. Neatsisakyti kandidatuoti mane paskatino popiežiaus Pranciškaus žodžiai: „Krikščionio pareiga dalyvauti politikoje. Mes, krikščionys, negalime elgtis kaip Pilotas, nusiplaudami rankas. Turime įsijungti į politiką; politika yra viena iš aukščiausių meilės darbų išraiškų, nes siekia bendrojo gėrio. (…) Galbūt politika yra pernelyg nešvari? Tačiau kodėl politika – nešvari? Gal todėl, kad krikščionys neįsivelia su evangeline dvasia?“
 
Manau, kad šiuo metu mūsų civilizacija išgyvena sunkiausią tarpsnį – ji arba miršta, arba pereina į naują, nekrikščionišką gyvavimo etapą. Tai graso ne tik katalikų religinei laisvei, bet ir Europos kultūrinei tapatybei, jos egzistencijai. Postmodernūs procesai graso grįžimu prie moralinio chaoso, barbarybės. Ar mūsų civilizacija išliks krikščioniška, priklauso nuo katalikų veikimo. Būtent Lietuvos Katalikų Akcija tarpukariu krikščionims demokratams užtikrino absoliučią daugumą Lietuvos Respublikos Seime. Manau, akivaizdu, kad šiandienos Lietuvos krikščionims demokratams būtina iš tarpukario krikščionių demokratų pasisemti patirties ir gebėjimo iš karto kalbant keliais balsais pasiekti visų socialinių grupių ir politinių pažiūrų žmones bei juos pritraukti aktyviai dalyvauti moralioje, krikščioniškoje politikoje. Nė viena klasikinė ideologija (konservatizmas, liberalizmas, socializmas) nesugebėjo ir nesugebės demokratiniais pagrindais suvienyti visos žmonijos, todėl popiežiaus Leono XIII sukurta krikščioniškoji demokratija, neabejoju, yra tobuliausia politinė koncepcija, atnaujinsianti žemės veidą. Esu iš įvariausių Lietuvos kampelių  gavęs daug paskatinimų, kad LKD Vilniaus skyrius turi atgimti ir rodyti pavyzdį visai Lietuvai. Labai norėčiau to pasiekti. 
 
Labai svarbu, kad kuo daugiau geros valios žmonių prisidėtų prie Vilniaus LKD bendruomenės ir iš vidaus keistų bendriją bei visą TS-LKD. Girdžiu nemažai kritikos partijai iš išorės. TS-LKD yra pati demokratiškiausia partija Lietuvoje, joje labai daug kas sprendžiama demokratinių balsavimų keliu, todėl norėčiau paskatinti visus geros valios žmones, kurie nėra abejingi Lietuvos ateičiai ir kuriems nesvetimos krikščioniškos idėjas, prigimtinė teisė, jungtis prie LKD. Visateisiu LKD nariu galima tapti tik iš pradžių tapus TS-LKD nariu, tačiau tie, kurie nenori tapti partijos nariais, LKD Vilniaus skyriaus veikloje galės dalyvauti rėmėjų teisėmis. Ypač ketinu stiprinti krikščionių demokratų bendradarbiavimą su katalikiškomis parapijomis, bendruomenėmis, visuomeninėmis organizacijomis. Esu tikras, kad geros valios žmonių susibūrimas iš apačios gali atnaujinti ir partiją, ir visą Lietuvą. 
 
Dabar labai madinga kalbėti apie atsinaujinimą. Taip! Katalikiškas, dorovinis, ideologinis, intelektualinis atsinaujinimas TS-LKD bei visoje Lietuvos politinėje bei visuomeninėje padangėje labai reikalingas ir aš idėsiu visas pastangas, kad šis atsinaujinimas įvyktų. Žinoma, šis atsinaujinimas neįmanomas vien didinant LKD narių ir rėmėjų kiekybę. Labai didelį dėmesį skirsiu kokybei. Jau minėjau, kokių turime problemų krikščioniškosios demokratijos ir katalikiškojo konservatizmo ideologijų pažinimo sferoje. Todėl tikrai pasistengsiu ugdydamas LKD narių ir rėmėjų politinį išsilavinimą, ideologijos bei savos politinės srovės istorijos pažinimą. Taip pat skatinsiu narių atviras diskusijas įvairiais aktualiais klausimais. Vienas iš mano tikslų – pasiekti, kad LKD nariai gebėtų nebijodami reikšti savo politines mintis ir jas derinti su kolegomis. Tuomet tikrai sumažės nepasitenkinimas esama politine padėtimi, nes juk dar nuo sovietinės okupacijos laikų dauguma lietuvių varžosi reikšti savo įsitikinimus, diskutuoti, bijo nepatikti savo viršininkams ir t.t. Tai vėlgi sudaro puikią terpę aukštiesiems politikams panorėjus manipuliuoti paprastais žmonėmis, taikyti į juos demagogijos ir bauginimo strėles. Labai tikiuosi, jog bent jau LKD Vilniaus skyriaus ta baimės atmosfera netemdys ir tuo skyrius parodys pavyzdį kitiems. 
 
- Tikriausiai skaitėte viešą partiečio A. Paugos laišką, skirtą vertybinei krikdemų diskusijai. Jis kėlė ES vizijos, dvigubos pilietybės, tautinės valstybės, asmenvardžių politikos, šeimos ir lyties sampratos bei požiūrio į masinį migrantų priėmimą klausimus. Kokie pagrindiniai vertybiniai klausimai jums atrodo reikalaujantys atviros diskusijos partijoje? 
 
- Šis gerbiamo p. Andriaus Paugos laiškas pirmiausiai pasirodė kaip tik vidinėje LKD Vilniaus skyriaus elektroninio pašto grupėje. Tik po to jis pateko į viešumą. Tad aš ne tik skaičiau šį laišką, bet ir dalyvavau diskusijoje minėtoje LKD grupėje. Nė kiek neabejoju, jog jau artimiausio LKD Vilniaus skyriaus visuotinio susirinkimo metu inicijuosiu diskusiją šiais p. A. Paugos iškeltais klausimais. Diskusijos metu galės pasisakyti tiek p. Pauga, tiek bet kuris kitas LKD Vilniaus skyriaus narys. Jei bendrapartiečiai matys būtinybę, diskusija galės vėliau persikelti ir į platesnes erdves, už LKD Vilniaus skyriaus ribų. Man asmeniškai visos A. Paugos iškeltos problemos yra tikrai svarbios ir diskutuotinos. Tik pastebėsiu, jog daugelis jų aktualesnės TS-LKD Tautininkų frakcijos diskusijoms. Tačiau tai tikrai nereiškia, jog dėl to jos mažiau svarbios krikščionių demokratų bendrijai. TS-LKD viduje veikiantys krikdemai ir tautininkai aktyviai bendradarbiauja, renkasi į bendras  diskusijas. Labai džiugu, kad beveik nebėra tos konflikto atmosferos, kuri vyravo tarpukariu, kada tautininkai A. Smetonos režimo metais uždarinėjo krikščionių demokratų organizacijas, o aktyviausius krikdemų veikėjus net talpindavo į tautininkų įkurtas koncentracijos stovyklas kartu su komunistais. Šiandien kita situacija ir labai svarbu krikščionims demokratams veikti kartu su tautininkais kovojant už katalikų ir lietuvių teises. 
 
Mane asmeniškai gąsdina kai kurie procesai, kurie vyksta Europos Sąjungoje. Labiausiai – tai dalies liberalų ir socialistų (socialdemokratų) vykdomas katalikų stūmimas į visuomenės pakraščius, įstatymų, priešingų prigimtinei teisei, priiminėjimas. Gąsdina „liberalios“ bei kairiosios spaudos kuriama spengianti tyla, užgožianti katalikų diskriminaciją bei prieš kunigus ir netgi vyskupus, taip pat katalikus politikus keliamas bylas, jei šie atkakliai viešai gina prigimtinę teisę. Kaip jau minėjau, Lietuvoje padėtis itin sunki, nes čia visuomenė pripratusi, kad Bažnyčia persekiojama tik komunistų iš Rytų. Deja, net Lietuvos intelektualai dažniausiai per mažai žino, kokią didelę įtaką marksizmas šiandien turi Vakarų universitetuose bei politikos sluoksniuose ir kaip jis taip pat inicijuoja katalikų persekiojimą. Tiesa, gerokai švelnesniu ir rafinuotesniu būdu. Tačiau ir, deja, pavojingesniu. Kai kairioji kultūrinė revoliucija įvyksta staigiai, katalikai susitelkę imasi kontrrevoliucijos. Deja, kai revoliucija vyksta lėtai, migdančiu tempu ir su gražiais lozungais, katalikai linkę užmigti. Taip neturi būti. Todėl katalikai turi sukilti ir ginti prigimtinę teisę bei savo asmenines, pilietines teises, nebijoti reikšti savo nuomonės. Ypač šeimos ir lyties klausimais, apie ką ir kalbama p. A. Paugos laiške. 
 
Neabejoju, jog Europos Sąjunga – reikalingas projektas. Ir jis, kaip toks, nėra nei geras, nei blogas. Viskas priklauso nuo to, kaip jis bus vairuojamas, kam ir kieno naudojamas. Iš esmės Europos Sąjungos pirmtakes sukūrė europiečiai krikščionys demokratai. Juk net ir Europos Sąjungos vėliavoje – Švč. Mergelės Marijos nimbas. Neabejoju, jog Europos Sąjunga turi grįžti prie savo krikščioniškų šaknų. Manau, mums reikalinga tokia stipri Europos Sąjunga, kurioje būtų aiškiai justi, kad ją sukūrė krikščionys, kad ji sukurta ant krikščioniškų šaknų ir kad jos gyventojai yra visų pirma krikščionys, o svečiai turi gerbti vietinių tradicijas ir kiek įmanoma prie jų prisitaikyti. Europos Sąjungą būtina perkeisti iš vidaus. Būtent taip, kaip apskritai krikščionys privalo atnaujinti žemės veidą. Tai yra svarbiausia. O asmenvardžių politika, migrantų priėmimo klausimai ir kt., palyginus su krikščionišku Europos Sąjungos atsinaujinimu, yra antraeliai klausimai. Tačiau jie tinkamai  išsprendžiami tik tada, jei mes, lietuviai, turėsime stiprią vakarietišką, europietišką civilizacinę ir religinę tapatybę. 
 
- Reakcijos į minėtą laišką leido suprasti, kad tokios diskusijos dažnai iššaukia gynybinę reakciją – įtarimus, kad už nepatogių klausimų slypi Kremliaus įtaka. Žinia, diskusijos apie asmenvardžių rašybą ilgus metus partijoje buvo tildomos sakant, kad nepritarti LLRA reikalavimams yra Kremliui naudinga retorika. Ar nebijote susilaukti tokių kaltinimų? Ar jie atrodo bent kiek pagrįsti?
 
- Kremliaus įtaka Lietuvoje labai stipri visose srityse, to neneigsiu. Tačiau kiekvieną kuo nors neįtinkantį žmogų kaltinti naudinga Kremliui veikla jau tapo minėtų Lietuvos politinių manipuliacijų ir demagogijų skiautinio dalimi. Reikėtų suprasti, jog įtarimas Kremliui naudinga retorika yra gana rimtas kaltinimas Lietuvos Respublikos piliečiui, ypač jei jis jaučiasi Vakarų krikščioniškosios civilizacijos nariu. Ir todėl šiuo kaltinimu bet kur, bet kada ir juolab be akivaizdžių įrodymų švaistytis nederėtų. Štai aš tvirtai jaučiuosi Vakarų krikščioniškosios civilizacijos nariu ir žvelgiu į Romą. Tikrai ne į Maskvą. Tačiau esu sulaukęs įtarimų, kad esu veikiamas Maskvos, nes nepritariu sekuliarios Europos idėjai. Tai absurdas! Jei ištikimybė tūkstantmetėms Vakarų krikščioniškosios civilizacijos idėjoms XXI a. jau tampa pagrindu įtarimams Kremliui naudinga retorika, tai kai kas Lietuvoje ir visoje Europoje tikrai serga sunkiomis politinėmis ligomis. Reziumodamas tik atsakysiu, kad bent jau aš nebijau kaltinimų Kremliui naudinga retorika. O kaip dėl galimų kaltinimų jaučiasi mano kolegos iš LKD – jų ir reikia klausti.
 
Na, o jei jau prabilome apie LLRA… tai spaudoje ir politikos kuluaruose yra visokių kalbų apie šią partiją. Pirma reikėtų įsitikinti, ar ši partija nėra stipriai Kremliaus veikiama. Nes kad jos rinkėjai didžiąja dalimi labai myli Vladimirą Putiną, tą fiksuoja objektyvios visuomenės apklausos. Tuomet logiškai kyla klausimas: jei LLRA galimai yra prorusiška, tai ar tikrai nepritarti jos reikalavimams yra prorusiška pozicija? Tačiau tai tik loginis konstruktas. Realybė kur kas sudėtingesnė. Asmenvardžių rašybos klausimas galėtų būti atskiro interviu tema. O kad diskusijos dėl asmenvardžių rašybos partijoje tildomos – tikrai taip. Ir iš dalies dėl to, kad, kaip teko matyti savo akimis, šiuo klausimu TS-LKD nariai pasiruošę vieni kitiems gerkles perkąsti. Man pasirodė, kad nė viena pusė nebuvo nusiteikusi civilizuotai diskusijai. Asmenvardžių rašybos klausimas bet kokiu atveju labai susijęs su Lenkijos klausimu. Čia svarbu pastebėti, jog tarpukario Lietuvoje antilenkiškumas buvo labai stiprus ir jį, kaip parodė prof. Zenono Butkaus bei kitų istorikų tyrimai, tautininkai netgi dirbtinai palaikė sovietų išmokamais pinigais. Todėl ir šiandien tikrai reikia nepamiršti, kad kai kam naudinga, kad lietuviai ir lenkai pyktųsi. Tas kai kas jau XVI-XVIII a. lietuvius su lenkais priešino. O juk reikia turėti omenyje, kad Vakarų krikščioniškoji civilizacija į Lietuvą atėjo per Lenkiją ir jei ne Lenkijos parama, Lietuva greičiausiai būtų okupuota Maskvos ne 1795 m., o dar iki 1595 m. Akivaizdu, Lenkija buvo, yra ir bus svarbiausia Lietuvos strateginė partnerė. Todėl čia jau galima įtarti, jog kas mus pykdo su Lenkija, tas galimai skleidžia Rusijai naudingą retoriką. Tačiau tik galimai. Kaip sakiau, visada reikia kaltinti tik turint įrodymų ir tą daryti iš meilės, o ne tiesiog susidorojant su politiniu oponentu. Tačiau lygiai taip pat būtina išlaikyti orumą santykiuose su Lenkija. Nepasiduoti kiekvienam galimam reikalavimui. 
 
- Praėjusiais metais Seime balsuojant dėl vienalyčių partnerysčių įteisinimo, daugiausiai balsų už – net devyni – buvo TS-LKD frakcijoje. Tai daugiausiai jaunųjų partijos atstovų Seime balsai. Tuo tarpu Bažnyčia kategoriškai teigia, kad katalikai politikai negali pritarti jokių homoseksualių sąjungų įteisinimui. Ar įmanoma suderinti kataliko pareigas ir naująją partijos poziciją šiuo klausimu? Ar įsivaizduojate kokį nors kompromisą?
 
- Pradėsiu nuo to, kad, kiek man žinoma, nėra „naujosios partijos politikos“, kuri stumtų homoseksualių sąjungų įteisinimą. Tačiau galbūt kažko nežinau. Tačiau tikrai egzistuoja atskirų įtakingų politikų nuomonė ir pozicija. Kai 2016 m. Partijos pirmininkas Gabrielius Landsbergis per televiziją pasakė, jog partija sieks partnerystės instituto įteisinimo, mane pirmiausia ištiko šokas. Šokas, kuris tiesiogine to žodžio prasme užgniaužė man kvapą kelioms paroms. Nesu tikras, ar G. Landsbergis turėjo mandatą kalbėti visos partijos vardu. Tegu tai aiškina partijos teisės žinovai. Tačiau man asmeniškai ir visai mano aplinkai šis G. Landsbergio pareiškimas buvo didis įžeidimas ir papiktinimas. Aš visada žinojau, kad anksčiau ar vėliau Lietuvą šis partnerysčių įteisinimo klausimas pasieks. Širdyje ruošiausi, kad dėl šio klausimo mums, konservatoriams ir krikščionims demokratams, gali tekti kovoti su liberalais ar socialdemokratais, tačiau net didžiausiame košmare negalėjau susapnuoti, kad apie partnerystės instituto įteisinimą prabils mano partijos pirmininkas. Ir dar visos partijos vardu. 2016 m. rugsėjo 10 d. Mokytojų namų kiemelyje vyko jaunimo susitikimas su G. Landsbergiu. Susitikimo metu kažkas viešai G. Landsbergio paklausė, ar jis tikrai remia homoseksualų partnerystės įteisinimą ir ar žino, ką tuo klausimu sako Bažnyčia. G. Landsbergis atsakė, kad jis homoseksualų partnerystės įteisinimą remia bei patikino, kad popiežius Pranciškus tokiam įstatymui neprieštarautų. Kadangi negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau (ypač Popiežiaus įvėlimu į atsakymą), po susitikimo priėjau prie G. Landsbergio ir pasitikslinau, ar teisingai supratau jo atsakymą. Jis patikino, kad teisingai ir pavymui pridūrė, kad neleis Lietuvoje klestėti netolerancijai. Tolerancija turi turėti ribas ir esu įsitikinęs, kad partnerystės institutas būtų perteklinis bei skatintų amoralumą. To jokiu būdų negalima pamiršti. Jis prieštarautų bendrojo gėrio idėjai. Tačiau – tai vėl atskiro pokalbio tema.
 
Aš manau, kad kataliko pareigos politikoje yra svarbiausia ir esu tikras, kad su šliaužiančia neomarksistine kultūrine revoliucija kataliko pozicija nėra suderinama. Katalikui dera išmokti pagarbiai ir įtikinamai diskutuoti su kultūriniu neomarksistu ar indiferentu, kuris dažniausiai save apibrėš kaip liberalą, tačiau kompromisų su blogiu ir nuodėme būti negali. 
 
O dar grįžtant prie G. Landsbergio pasisakymų partnerystės tema, norėčiau padėti kiek kitokį tašką po pasakojama istorija. Artėjant 2017 m. TS-LKD pirmininko rinkimams po Mišių Vilniaus arkikatedroje teko kalbėtis su inteligentiškais, garsioms šeimoms priklausančiais, giliais katalikais bendrapartiečiais, užaugusiais dar tarpukario Lietuvoje. Pakrypus kalbai apie G. Landsbergio poziciją partnerystės instituto klausimu iš garbaus amžiaus bendrapartiečių sužinojau, kad G. Landsbergis nieko apie partnerystę nėra sakęs, o tai, kad partnerystei jis pritariąs ir kad neva jis tai yra teigęs per televiziją – tai tik siaubinga priešų propaganda!!! Ar dar reikia komentarų? 
 
- Tikrai nereikia. Socialiniuose tinkluose, o ir partijos viduje netrūksta kalbų apie krikščionių demokratų atsiskyrimą, tačiau visi įtakingiausi krikščionių demokratų atstovai Seime tokius scenarijus kategoriškai neigia. Iš tiesų, po 2017 metų partijos pirmininko rinkimų G. Landsbergio lyderystė atrodo tvirtai konsoliduota, o krikdemiškas sparnas – išskirtinai nusilpęs. Kaip jūs vertinate tokias spekuliacijas? Palaikytumėte atsiskyrimą, jeigu neįmanoma rasti sutarimo vertybiniais klausimais?
 
- Meluočiau, jei sakyčiau, kad partijos viduje nėra kalbų apie krikščionių demokratų atsiskyrimą. Ypač kalbos sustiprėjo po G. Landsbergio pasiūlymo, išsakyto partijos suvažiavime, išbraukti iš partijos pavadinimo žodžius „Lietuvos Krikščionys Demokratai“. Kai kuriems bendrapartiečiams tai buvo paskutinis lašas. Dabar, kiek matau, pavadinimo klausimas taip garsiai nebekeliamas ir situacija pagerėjo. Labai tikiuosi, jog pavadinimas liks jungtinis, nes ir partija yra jungtinė. G. Landsbergio lyderystė tikrai atrodo tvirtai konsoliduota, tačiau reikia turėti omenyje, kad tikrai didelė dalis bendrapartiečių, ypač vyresnio amžiaus, teikia paramą G. Landsbergiui tik avansu. Tai reiškia, jie tikisi, jog ilgainiui Pirmininko retorikoje ir veiksmuose sustiprės tautinės bei katalikiška linijos. Kita vertus, šiuo metu sparčiai mažėja tokių senjorų. Jie išmiršta arba nusivilia vis stipresniu liberalizmo balsu partijoje. Tačiau G. Landsbergio lyderystę stiprina labai gausiai pastaruoju metu į partiją stojantis konservatyvaus liberalizmo arba ir grynojo libertarizmo pažiūrų jaunimas. Tiesa, ateina ir krikdemiško jaunimo, ir labai tikiuosi, kad jo bus vis daugiau. Krikdemiškasis sparnas yra tikrai stiprus kai kuriuose Lietuvos regionuose, tačiau Vilniuje jis gana tylus. Todėl savo užduotimi ir laikau  Vilniaus krikdemų atgaivinimą. Tikiu, kad partija tinkamai „skristi“ gali tik su abiem sparnais, o rasti sutarimą vertybiniais klausimais įmanoma. Todėl kalbas apie krikščionių demokratų atsiskyrimą vertinčiau skeptiškai. 
 
- Partijoje neseniai įsigaliojo sprendimas, jog oficialiai partijos pozicijai viešai oponuojantis jos narys gali priežiūros komiteto sprendimu prarasti teisę būti traukiamas į rinkiminių kandidatų sąrašus. Tai tobula kontrolės priemonė prieš nepaklusniuosius. Tarkime, krikdemai nebegalės oponuoti suvažiavime priimtai federalistinei Europos vizijai. Kita vertus, 2016 m. birželį TS-LKD suvažiavime priimta ir iki šiol nepakeista rezoliucija, įsipareigojanti palaikyti šeimos kaip kylančios iš vyro ir moters santuokos arba tėvystės sampratą. Jeigu naujoji tvarka taikoma ne selektyviai, pats partijos pirmininkas ir liberalioji stovykla gali prarasti galimybę kandidatuoti. Ar minimas kontrolės mechanizmas neatrodo perteklinis? Kaip jis paveiks diskusijas?
 
- Prisipažinsiu, tikrai nebalsuočiau „už“ demokratinei partijai tokį sprendimą siūlančiame balsavime. (Tačiau pirmiausia norėčiau sužinoti, o kas gi tai yra „oficiali partijos pozicija“.) Tačiau tai tik mano asmeninis pastebėjimas. Bet kuriuo atveju sprendimas buvo priimtas Suvažiavime, kuriame dalyvavo keli šimtai delegatų iš visos Lietuvos. Negalima sakyti, kad jį priėmė grupelė lyderių. Šis sprendimas buvo priimtas demokratiškai. Tačiau kartu jau pastebėjau, kad nemažai Suvažiavime nedalyvavusių bendrapartiečių nepatenkinti sprendimu, jaučiasi į jį (kaip ir kitus) neįtraukti bei tikisi, jog tokie sprendimai turėtų būti priimami partijos narių referendumo būdu. 
 
Jūs kalbate apie suvažiavime priimtą federalistinę Europos viziją? Taip, kai kurie Partijos nariai tikrai yra federalistai. Tačiau ar Jūs skaitėte suvažiavime priimtą dokumentą? Jame kalbame apie Europą kaip lygiateisių valstybių sąjungą ir t.t. Dokumente nematau federalistinės idėjos propagavimo. Konfederalistinės – taip. Federacinės – ne. Jau dabar esame Europos Sąjungoje, kuri iš esmės yra konfederacija. Aš asmeniškai būčiau prieš Europos federaciją, tačiau esu už konfederacijos stiprinimą. TS-LKD suvažiavime priimtas dokumentas, jei teisingai jį suprantu, apie federaciją net nekalba. 
 
O 2016 m. suvažiavime priimta rezoliucija, įsipareigojanti palaikyti šeimos kaip kylančios iš vyro ir moters santuokos arba tėvystės sampratą, Jūsų klausime minimo sprendimo šviesoje įgyja ypatingos galios. Tokiu atveju jei partijos politikas (įskaitant aukščiausio rango), pavyzdžiui, per televiziją leis sau pasakyti palaikąs homoseksualų santuokų idėją (tikiuosi, to niekada nebus), priežiūros komitetui derėtų svarstyti, ar gali toks politikas būti traukiamas į rinkiminių kandidatų sąrašus.
 
- Besidomintiems TS-LKD reikalais įprasta manyti, kad eiliniai partijos nariai yra gerokai konservatyvesni už vadovybę. Tai didelis potencialas pokyčiams, tačiau niekam niekada nepavyko jo išjudinti. A. Pauga pagrįstai klausia, kodėl partijos pozicijos priimamos neįtraukiant į sprendimų priėmimą eilinių narių. Koks jūsų atsakymas į šį klausimą? Ar manote, kad vertybines pozicijas turėtų spręsti visi partijos nariai? 
 
- Taip, eiliniai partijos nariai gerokai konservatyvesni už vadovybę. Ir taip, tai tikrai didelis potencialas pokyčiams. O tuos pokyčius inicijuoti – tai ne tik mano, bet ir visų partijos narių pareiga bei misija.  Į klausimą „kodėl partijos pozicijos priimamos neįtraukiant į sprendimų priėmimą eilinių narių“ galiu atsakyti, kad dalis eilinių narių į balsavimus dėl partijos pozicijos suvažiavimuose įtraukiami, nes delegatai suvažiavimuose nėra tik partijos viršūnių atstovai. Tačiau yra kitas klausimas, ar delegatai į suvažiavimą nuneša skyriaus nuomonę, ar balsuoja pagal savo sąžinę. Deja, antras variantas. Kiek tenka girdėti, labai daug partijos narių, kaip ir p. A. Pauga ar aš pats, yra nepatenkinti tuo, kaip nubalsuojama suvažiavimuose. Manyčiau, kad vertybines pozicijas turėtų spręsti visi partijos nariai visuotiniuose skyrių susirinkimuose arba visuotiniuose referendumuose.  
 
- Dėkoju už atsakymus ir linkiu sėkmės naujose pareigose.  
propatrija

Komentavimas negalimas.