Džiaukimės žiema

Dažnam žmogui ilgi žiemos vakarai nusibosta, užpuola liūdesys ir depresija, nes ne visada atsiranda užsiėmimų. Nors sausio antrojoje pusėje paspaudė šaltis (iki 15 laipsnių), bet saulė vis skaistesnė. Po praėjusių niūrių gruodžio dienų ji vis arčiau, kviečia išeiti laukan iš šilto būsto, pasivaikščioti, pasiimti rogutes, slides ar pačiūžas. Nelabai didelis susidomėjimas snieguota aplinka ir šaltu oru, nes dauguma mėgsta sėdėti šiltoje troboje, kaip seniau sakydavo – „ant pečiaus“.

Vakar (taip pat kelintą kartą įkalbinėta) pačiūžomis smagiai čiuožiau su dukromis ant ledo, tai šiandien vos paeinu. Išvada – per mažai anksčiau judėjau. Tačiau jausmas neįkainojamas, nepakartojamas, nors ir diegia sąnarius. Verta džiaugtis saule, verta kiekvienam: ir jaunam, ir vyresniam, judėti. Aišku, reikia tinkamai rengtis ir pasimiklinti prieš bet kokią pramogą sniege.

Buvo smagu. Ir kokia graži saulė, nuostabus saulėlydis. O kai sninga – jau vaizdas kitoks.

Iš svetur atvykusi dukra bei mūsų apylinkes lankantys turistai moka džiaugtis sniegu, ledu, mėgsta pabūti lauke. O juk mes visa tai turime čia pat ir nesinaudojame. Atvykėliai moka pinigus, kad prisiliestų prie sniego, ledo.

ziema

Dukra pasakojo, kaip ilgėjosi žiemos, nes ten, kur gyvena, vien teigiama temperatūra (Ispanijoje 15 laipsnių šilumos kaip pas mus namuose). Ji parvyko plonai apsirengusi. Sakė, kad Varšuvoje lipant iš lėktuvo padvelkė gaivaus, nors ir šalto, oro gūsis. Iškart oras pakvipo kitaip. „Šitas oras kvepia taip, kad labiausiai primena namus…“ Šie jos žodžiai maloniai nuteikė. Tikiuosi, kad kada nors visam laikui sugrįš į gimtąjį kraštą, namus, kurių labai vis ilgisi, nors Ispanijoje jai gerai ir labai patinka.

Ne visada suvokiam, ką gero turime kasdienybėje, šalia, kokia įdomi aplinka kiekvienu metų laiku, kad ir šaltą žiemą. Verta kiekvienam: ir mažam, ir dideliam, pasivaikščioti lauke, pasigrožėti žiema, ilgėjančiomis dienomis, sniegu.

Dukros, pamačiusios blizgančius taškelius ant sniego, vis prisimena vaikystės pasaką apie negerą pamotę, kuri skriaudė našlaitę ir dėl to susilaukė atpildo – prilipo prie žirgo, patepto degutu, ir jos smegenys buvo išbarstytos po snieguotus kalnus. Jos žiba saulėje ir dabar…

O aš prisiminiau, kaip vaikystėje tėvai važiuodavo miestan arkliais. Klausdavo, ką parvežti. Seniau saldumynų retai kada taikėsi, tokie laikai buvo… Tėvai dažnai pasakodavo apie „margą niekutį“. Atrodė, kad tai kažkas ypatingo, reto, įdomaus, skanaus ir saldaus… Tik po daugelio metų supratome šių žodžių esmę ir reikšmę. Jie vaikystėje buvo stebuklingi ir daug žadantys… Man ir dabar skamba ausyse tas „margas niekutis“. O jei jau parveža pyragaitį ar saldainį, sakydavo, kad čia zuikio pyragas. Labai buvo gardu, nors tik kąsnis ar pora. O jei baltos pirktos duonos parveža – koks gardumas! Bet dabar nežinia kokius pinigus mokėčiau už tą paprastą naminę duoną iš savo užaugintų rugių, kuri anais laikais buvo įgrisusi, ne tokia skani, kaip ta iš miesto balta.

Zuikio pyrago, paragavę parvežto, ieškodavom savo beržynėly (norėjosi dar daugiau paskanauti), kur būdavo ant sniego palikti zuikių pėdsakai. Po kiekvienu kelmuku prakapstydavom sniegą, bet pyrago niekad neteko rasti. Tėvai aiškindavo: „Nugi kap važavom, tai suscikom visų pulkų zuikių, ba vesailių kėlė. Biskį cik paliko, o raštų pieragų susrinko ir kiciem vaikam nunešė. Gi raikia dalycis…“ Vaikystė tuo graži, kad leidžia tikėti viskuo ir palieka neišdildomų prisiminimų.

Taigi skatinu žiemą daugiau būti ore, ne prie kompiuterių, su vaikais kartu čiuožti, dalintis prisiminimais… O kiek visokių pėdsakų, paliktų sniege, galima aptikti, pagal juos atsekti, kas ką veikė, kur nuskubėjo. Matome, kas šuoliavo, sustojo, kapstė, ieškojo želmenų, kur keliavo kurapka, šernas, stirna, kiškis, ar lapė, ieškodami maisto, būsto ar dar kitokiu tikslu.

Gražios žiemos visiems: ir dideliems, ir mažiems. Grūdinkimės judėdami gryname ore, šiltai, bet patogiai apsirengę, kad nenušaltume. Džiaukimės žiema.

G. Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.