Dulkė

Ant stalo gulėjo. Dulkė. Stumdė mažesnius pūkuotus gumulėlius. Jautėsi viršesnė už kitas. Dulkes. Buvo šviesi. Neaišku, iš kur atsirado. Ji tiesiog gulėjo. Neįtarė, kad vienu rankos mostu jos gali nelikti. Neturėjo akių, todėl nematė žmogaus. Viršesnio už ją. Žmogaus, vienu pūstelėjimu nunešusio ją į prarają.

Dulkės pėdas uždengė pieštukas. Ilgas. Geltonas. Kaip saulės spindulys. Sidabrinis buvo jo snapas. Aštrus. Laukė. Susilietimo su žmogaus pirštais. Vakar jam buvo nuostabu. Rašė, piešė, trynė. Ne jo snapas įstrigo į popieriaus lapą, o jo trumpoje atmintyje įstrigo vakarykštis žodis ŽEMĖ. Ji buvo tokia pat pilka, kaip ir pieštukas.

naktis

Pieštukas nuriedėjo po juodos klaviatūros plastmase. Kaistantis kompiuteris susilietė su raukšlėtomis rankomis. Klavišai. Dardėjo. Taip kaip senuko atmintyje prajojantys arkliai, traukiantys pilnus vežimus miltų. Iš Prūsijos. Netoli. Apsimokėjo važiuoti.

Neliko. Arklių. Vežimo. Miltų. Ir juos suėdusių gyvulių.

Neliko žmogaus. Raukšlėtomis rankomis.

Pieštukas gulėjo po klaviatūra.

Klaviatūra užmynė švarų stalą.

Ant stalo neliko dulkių.

Dulkės nėra.

Žmogus buvo.

Ateis kitas žmogus.

Ir dulkė.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.