Dėžutėje išsaugotas šimtametis lobis

1544535_10204540775335509_3408094366361086182_n

Štai nuotraukoje matote prieš daugiau kaip 100 metų įdomiai nunertą, išsiuvinėtą užtiesalą, kurį savo namuose išsaugojo mano dėdienė Onutė Budzinskienė iš Aradnykų kaimo. Šį daiktą ji gavo jau ištekėjusi iš savo močiutės, kuriai nėrinį padovanojo jos mama. Dėdienė jau nebeatmena, iš kur promočiutė tą užtiesalą turėjo – ar pati jį nunėrė, ar iš ko nors gavo.

1743519_10204540771255407_7526461320001332340_n

Nepaisant to, kad praėjo tiek metų, užtiesalas palyginti visai gražiai išsilaikęs, siūlų spalvos vis dar sodrios, ir tik vienoje kitoje vietoje laiko žymės paliestas raštas nutrūksta. Padovanotu užtiesalu dėdienė papuošdavo paklotą lovą – baltos paklodės dugne labai gražiai „atsimušdavo“ jo raštai. Išėjęs iš mados nėrinys buvo suvyniotas, įdėtas į dėžutę ir laukė akimirkos, kada vėl bus atrastas.

Punsko ir Seinų krašte senienos gana populiarios – jas rinko a. a. Juozas Vaina savo etnografiniam muziejui; kolekciją plečia taip pat Punske veikianti „Senosios klebonijos“ galerija. Tačiau 1901 metais pagamintas užtiesalas – lovatiesė iki 2014 m. spalio išliko Aradnykuose. Gal anksčiau keliavę etnografinių ekspedicijų dalyviai neužklydo pas Budzinskus, o gal tiesiog dar per anksti buvo skirtis su močiutės dovana. Bet atėjo metas, kuomet Onutė ryžosi perduoti eksponatą „Senosios klebonijos“ fondui: „Kokia nauda, jei gulės namuose dėžutėje? Geriau tegul būna muziejuje. Gal kam bus įdomu pasižiūrėti, o gal kas norės panašų daiktą atkurti?“

10408004_10204540779535614_7425485387604825031_n

Onutė Budzeikienė tyrinėja Onutės Budzinskienės atvežtą nėrinį

 

10390418_10204540780935649_5679100835850213426_n

Onutė ir Juozas Budzinskai iš Aradnykų perduoda promočiutės užtiesalą Punsko „Senosios klebonijos“ galerijos atstovei Onutei Budzeikienei

1939508_10204540782335684_8028611316365027236_n

Įdomiausia yra išsiuvinėta data „1901 m.“. 114 metų – koks amžius! Paimi į rankas tokį daiktą, užmerki akis ir įsivaizduoji moterį (o gal merginą, ruošiančią kraitį), sėdinčią prie žvakės, balanos ar žibalinės lempos, stropiai narpliojančią tinklelį, vėliau siuvinėjančią pačios suverptais ir nudažytais vilnoniais siūlais tulpes ir vijoklius, o pačiam centre – 1901 metus – kad būtų žinia, kada darbas buvo atliktas. Toks daiktas skleidžia gerąją energiją – juk vargu ar kas mezga arba siuvinėja iš pykčio. Veikiau tai daro su malonumu, atsipalaidavimui. Gal užtiesalo „autorė“ nėrė jį ne viena, gal draugių rate, dainuodama, kalbėdamasi?..

10386355_10204540731454412_3884462287268812437_n

Praūžė visų karų ir neramumų audros, nebėra jau ir kelių kartų, o štai užtiesalas – beveik sveikutėlis – rado prieglobstį Punsko „Senojoje klebonijoje“.

Šiais laikais mes linkę viską keisti, atsikratome sudėvėtų, senų daiktų. Sukūrenam senas knygas, laikraščius, nuotraukas… Be abejo, neverta apsikrauti nereikalingais ar blogus prisiminimus atgaivinančiais daiktais, tačiau verta kai ką atrinkti ir išlaikyti. Pamąstykim, ką mes patys galėtumėm išsaugoti ir perduoti savo vaikams, kas turėtų jiems ne vien materialinę, bet ir sentimentaliąją vertę; kas galėtų perteikti jiems mūsų teigiamą energiją, tapti kartų ryšiu. Žinoma, nebūtinai tai, ką perduosime, bus išsaugota. Gal apdovanotasis pamanys, kad neverta užkrauti namų senienomis. Bet galima ir viltis, kad neišmes tų daiktų į šiukšlyną, o įdės į dėžutę ir ateity perduos kitoms kartoms…

Božena Bobinienė, punskas.pl

Vidos Baranauskaitės nuotraukos

Komentavimas negalimas.