Dėl Turavičių giminės

Į LLD būstinę atėjo tokio turinio laiškelis: „Esu Jonas Česnakevičius, gyvenu Kazlų Rūdoje, nuo 2007 metų vedu giminių medį, esu surašęs virš pusantro tūkstančio giminaičių. Naudoju programą myheritage.com. Nuo seniai žinojau, kad Polkotuose gyveno mano prosenelės Juzefos Planutienės, gimusios Maciunskaitės, sesuo. Prieš porą metų buvau nuvažiavęs, bet nieko nesužinojau. O neseniai pasiekė žinia, kad jos pavardė po vedybų Turauskienė ar Turavičienė. Turavičienė turėtų būti gimusi devyniolikto amžiaus antroje pusėje, nes Juzefa, jos sesuo, gimusi 1859 metais.

Mano draugas Gintautas dažnai važinėja į Seinus, tai paprašiau jo, kad užsuktų į Polkotus paklausinėti apie prosenelės seserį, ir štai gavau Jūsų laišką, už kurį širdingai dėkoju. Nuotraukoje, deja, nieko neatpažinau. Lietuvoje apie Turavičius dar nespėjau pasiklausinėti. Mano dėdės Bronius Planutis ir Vytautas Salinka Turavičių pavardės nežino.

Kviečiu Jus apsilankyti mano giminių medžio svetainėje. Širdingai dėkoju už pagalbą.

Jonas Česnakevičius“

Juozui Vazneliui ėmus ieškoti informacijos paaiškėjo štai kas: „Broliai Turavičiai gyveno Berznyke. PRANAS, Jono ir Elenos Pietkčiūtės s., gimė 1817-01-19. Jo vaikai: Kazimieras, g. 1848-03-04, Apolonija Juzefa, g. 1850-03-13, Vincentas, g. 1853-01-31. Jų motina Juzefa Aminovičiūtė. PETRAS DOMINYKAS gimė 1824-04-29, o 1846-01-20 vedė Viktoriją Nometkaitę iš Berznyko. Jų vaikai: Pranciška, g. 1847-03-16, Aleksandras, g. 1849-06-04, Ignas, g. 1851-07-30, Mikalojus, g. 1853-12-05 (visi jie gimė Berznyke), Kazimieras Pranciškus, g. 1857-01-13, Antanas, g. 1859-06-14, Adomas ir Teofilė. 1863-07-25 gimusi Ona Magdalena. Visi jie gimė Polkotuose.

Pavardžių Planutis, Salinka, Mociunskis nesuradau. Gal lenkiškai jos skamba kitaip. Internete galima ieškoti savo genealoginio medžio adresu – szukajwarchiwach.pl ir įrašyti ieškomą parapiją (lenkiškai), pvz., parafia Berzniki, parafia Sejny ir t. t.“

Atėjus laiškui iš Lietuvos su prašymu surasti Polkotų kaime Turavičius prisiminiau savo mamos bendravardę draugę Turavičienę. Nuvykusi pas ją ėmiau klausinėti apie Turavičius, kurių „viena tetukė klumokucin valgio, kiek apsivilkimo insirišus išėjo in Lietuvų ir likos tynajus an visadu“. Onutė Pševorskaitė, gimusi 1934 m. Žagariuose, nuėjo į marčias į Berznyko parapijos Polkotų kaimą (anuomet ir jos gimtieji Žagariai priklausė Berznyko parapijai). Žagariuose jos mamos gimtinė, tik visi išvyko į Lietuvą. Onutei nuo vaikystės teko patirti vargo, su bėda gyventi kas dieną. Ji sakė: „Iš Žagarų in Polkotus atėjau in marcas, ciek, kad arcau Berznyko, alia irgi ne an gero pataikiau. Iš bėdos in bėdų, kap sako paprasci žmogeliai…“

seinai„Ca, Sainuose ir aplinkui, tai visi paaina iš lietuvių, cik neprisipažįsta, – išsakė savo nuomonę pašnekovė. – Kap bėda prispirtų, tai atrastų ir močutes, ir motkas, prispažytų, kad iš lietuvių paaina. Kode kap in Lietuvų daug kas važavo anais metais apsipirkc (tį tadu viskas pigiau buvo), tai visi iki vieno – neva lenkai Sainų ca baisūs – šnekėjo lietuviškai, bile cik parduotų, o tadu tynajus mūs lietuvius gerbė ir labiau mylėjo, laukė nei dabar. Iš kur ca toki lenkai? Jei katriej iš Lenkijos gilumos, tai skaicytųsi, o kici tai ca visi vieciniai ir maišyci, pacys net nežino, o jei katriej žino, tai nesuprantu, ko jiej sarmacinasi savų ir ginasi nuog lietuvybės kap nuo kokio parko. O ca beveik visi moka lietuviškai, cik daug kas nuduoda lenkus, ba, sako, lenkam vis ciek langviau gyvenc. O jei katriej nemoka šnekėc, tai jau suprasc cikrai visi supranta.“

„Sanatvėj tai jau daugiau prieg namų laikausi, – tęsė. – Tai išainu an suoluko, ateina panašų moteriškių. Apie kų jau šnekėsi? Apie anūkus, proanūkucus. Ir pasdzaugi, kap aplanko. Nu o su savim tai kų? Apie ligas jau raikia šnekėc ir pasirodavyc, kap man padėjo šita mostukė, anai kaimynei kitokia. Tep mainomės, pasidalinam. Va saldumynų negaliu, o kap gaunu, tai tuoj aduodu kitai, už tai man duoda vėl tai kokio obuolio, banano. Nu raikia dalycis. Va sanovėj kap piemenukai vuoguti pasdalino.

Ot mokėj seniau sugyvenc žmonės. Dabar tai pavydzi daugiau, ba kap vienas nuspirko gerų mašinų ar telefonų, tai kitas nenuslais, kad ir paskolų ims, alia kad ir jo kiemi būtų… Tai durna mada. Nežūro, kad sveikiau pėsca būtų pasėjėc kad ir in darbų, alia ne – sėda mašinoj ir rodosi, kad gerų turi. O in darbų kap cik kilometris, būna, kad iš vieno krašto miesto in kitų, ot toli perseic… In sveikatų išaitų kožnam, alia ne. Kap nepaaina, tai pas daktarį graicau ir vaistais gydosi, ne grynu, šviežu oru. Aš tai visadu mylėjau daug aic. Va ir dabar aisiu miškan, man jau kvepia iš toli, ot sveikas oras. Kožnam pataru. Kap žmogus augis, gyvenis prieg miško, tai tep ir traukia kap magnesas. Buvo, kad ir vilkų suscinki, alia kap, sako, jam nieko nedarysi, tai jis nesigriebs. Kap kadu žmogus žmogaus labiau turėt bijocis nei kap kokio žvėries laukinio.

Gerai, kap gražai sugyveni su kaimynais, tai kap kadu ir bėdoj jų graicau sulauksi pagelbos nei savo vaikų. Visap žmogu taikosi. Nu alia, sakau, su kaimynu tai verta ir dalycis, ir nesibarc, ba nežinai nei dzienos, nei valandos, kadu gali priraikc.“

Ačiū gerb. Onutei, mano mamos mielai draugei, už pasakojimus.

Eugenija Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.