Daug ką reikia nuveikti

ausra

Su keletą mėnesių Seinuose dirbančia Lietuvos Respublikos konsulato vadove Vida Bagdonavičiene apie lietuvių diasporą, darbą konsulate ir artimiausius planus kalbasi Irena Gasperavičiūtė.

Irena Gasperavičiūtė: Gerbiama Ministre, jau keletą mėnesių esate Seinuose. Kokie pirmieji įspūdžiai? Įdomu, ar jau norisi bėgti namo…

Lietuvos Respublikos vadovė Vida Bagdonavičienė

Lietuvos Respublikos konsulato Seinuose vadovė Vida Bagdonavičienė

Konsulato Seinuose vadovė Vida Bagdonavičienė: Labai džiaugiuosi galėdama pasakyti, jog kiekvieną dieną yra vis įdomiau dirbti. Nerimo buvo, tačiau dar ruošiantis atvykti. O jau atvykus labai padėjo visa geranoriška aplinka.

Konsulato įkūrimo vieta – Seinai, liudija, kad tuometiniams steigėjams lietuvių bendruomenė ir vietos lietuvių bei lenkų santykiai buvo svarbus užsienio politikos veiksnys. Ar taip yra ir po beveik 20 metų nuo konsulato įkūrimo?

Esu tuo įsitikinusi – juk konsulato veikla tęsiasi, jis buvo išlaikytas net kritiniais ekonominio sunkmečio momentais. Konsulato buvimas simbolizuoja Lietuvos valstybės dėmesį ir svarbą šiam regionui.

Greitai sukaks konsulato Seinuose 20 metų jubiliejus. Ar jau yra planų, kaip jį paminėti?

Jau pradėjome apie tai mąstyti. Švęsti kaip biurokratinės įstaigos veiklos paminėjimą būtų kiek pompastiška, tačiau norėtųsi paminėti dirbusius žmones, apžvelgti bendrą abiejų šalių raidos kontekstą per tuos du turiningus įvykiais dešimtmečius. Visi dirbusieji šiame konsulate žmonės turi daug įdomių prisiminimų, atspindinčių įvairių laikotarpių patirtis. Tikiuosi, kad pavyks surengti susitikimą ir prisiminti tuos prabėgusius metus.

Su užsienio lietuviais susidūrėte ganėtinai seniai, dar dirbdama Tautinių mažumų ir išeivijos departamento generalinio direktoriaus pavaduotoja, tuo metu, kai mes čia kūrėme „Žiburio“ mokyklą. Ar tai buvo pirma patirtis dirbant su užsienio lietuviais? Ar ta patirtis šiuo metu daugiau praverčia, ar vis dėlto trukdo?

 Dirbti su mūsų išeivija pradėjau svajoti dar mokyklos suole, skaitydama Alfonso Eidinto knygas, nors tada išeivija buvo labai tolima ir retai matoma.

O darbą Tautinių mažumų ir išeivijos departamente vertinu kaip didžiulę likimo dovaną – pavyko susipažinti su lietuviška veikla visame pasaulyje, aplankyti daugelį bendruomenių, išmokti pastebėti bendras tendencijas ir įdomius skirtingumus. Toji patirtis yra didžiulis turtas, kuris padeda vertinti kiekvieną situaciją, lyginant su kitomis šalimis, bendruomenėmis ar teisine padėtimi. Galbūt galima būtų dirbti šiandieninį darbą ir pradedant „nuo švaraus lapo“, čia irgi būtų savi pliusai, tačiau man lengviau vertinti įvykius, žvelgiant per savo sukauptų patirčių langą.

Vėliau, jei neklystu, teko Jums daugiau įsigilinti į šią temą rengiant daktaro disertaciją Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Išeivijos studijų centre. Kokia doktorato tema?

Uždarius Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą mane pakvietė Vytauto Didžiojo universitetas kurti ir plėtoti Pasaulio lietuvių universiteto idėją ir jos įgyvendinimą. Kartu buvo galimybė tęsti jau anksčiau pradėtą disertacijos rašymą. Temą „Lietuvos valstybės diasporos politika 1990-2009 metais“ padiktavo mano asmeninis interesas kuo daugiau sužinoti apie tai, kaip kitos valstybės kūrė savo diasporinę politiką, kokiais pagrindais remiasi bendradarbiavimas su tautiečiais užsienyje, kokią pagalbą tėvynės – kilmės šalys teikia diasporoms ir atvirkščiai. Buvo įdomu palyginti skirtingus istorinius laikotarpius, rinkti archyvinius duomenis, o labiausiai – tai kalbėtis su gyvais įvykių liudininkais. Iki pastarųjų metų Lietuvos valstybės politikos diasporos atžvilgiu tematikai mokslininkai skyrė labai mažai dėmesio.

Žvelgiant iš istorijos patirties, ar svarbu valstybei turėti stiprią diasporą? Kokia Lietuvos patirtis?

Bet kuriai valstybei yra svarbu turėti platų ir įtakingą „saviškių“ ratą už valstybės ribų – tai supranta ir kryptingai plečia pačios didžiausios pasaulio valstybės (pačiomis įvairiausiomis formomis ir skirtingų tikslų vedamos), o mūsų šaliai tai yra gyvybiškai svarbu. Todėl įvairiais laikotarpiais Lietuva, kiek leido istorinės aplinkybės, plėtojo bendradarbiavimo su užsienio lietuviais veiklas. Labai įdomus laikotarpis XX a. pradžia – kai susipratę lietuviai JAV ir Rusijoje plėtojo valstybingumo atgaivinimo idėją, o vėliau – jau tapus Lietuvai nepriklausoma, išeivija buvo galinga paramos ir lobizmo jėga, padėjusi Lietuvai įtvirtinti valstybingumą. XX a. 3-4 deš. jau pastebime ir atvirkštinius procesus – Draugijos užsienio lietuviams remti veiklos suklestėjimas. Viskas susijaukė per II pasaulinį karą – lietuviai, šimtais tūkstančių išblaškyti į DP stovyklas ir lagerius Sibire, gyveno visiškai skirtingomis sąlygomis, o ir pati Lietuva, tapusi SSRS respublika, neturėjo savarankiškos nei diasporos, nei kokios kitokios politikos. Istorijos ratas įdomiai ir simboliškai pasikartojo atkūrus Nepriklausomybę po 1990 metų. Laisva Lietuva nuo pat pirmųjų dienų užmezgė glaudų kontaktą su išeivija, o po pusmečio jau pradėjo galvoti apie paramą artimųjų šalių bendruomenėms. Apibendrindama galėčiau teigti: taip, mes turime turtingą diasporinę politiką, tačiau nesinaudodami įgytomis patirtimis dažnai bandome vis iš naujo atrasti dviratį – ta tematika galėčiau daug ilgiau kalbėti, nei leidžia interviu ribos…

Neabejotinai Jūs puikiai pažinojote iš ankstesnės patirties tą vietą, kur dabar atvažiavote dirbti diplomatinio darbo? Ar pasižiūrėjus iš arti įspūdžiai tie patys, ar kitokie? Ar radot kokių staigmenų, ko nesitikėjot?

Manau, kad man pasisekė – per keletą savo ankstesnių apsilankymų puikiai žinojau, kokios yra darbo ir veiklos sąlygos, pažinojau darbuotojus, daug gerų patarimų suteikė ankstesni konsulato vadovai – Šarūnas Adomavičius, Aušra Černevičienė, Liudvikas Milašius. Šiltų palaikymo žodžių sulaukiu iš buvusių ambasadorių Lenkijoje Antano Valionio ir Egidijaus Meilūno bei dabartinės ambasadorės Loretos Zakarevičienės. Man pačiai teko dalyvauti tarpparlamentinių, tarpvyriausybinių komisijų susitikimuose, todėl didelių staigmenų nepatyriau.

 Pastaruoju metu ne kartą buvo galima išgirsti, kad kalbama apie Lenkijos lietuvių bendruomenės silpnėjimą. Ar Jūs pastebite tokius procesus? Ar jie negrįžtami? Ar įmanoma kaip nors juos pristabdyti?

 Šiame regione vykstantys procesai nėra išskirtiniai ar pavieniai. Visos Europos kaimo regionuose, provincijose vyksta panašūs reiškiniai: žmonės išvyksta ieškoti darbo, mažėja jaunimo, traukiasi žemės ūkio verslas. Tai sukelia dideles įtampas visuomenėje. O šiame krašte, kai dar įsipina ir tautinio išlikimo klausimai – situacija tampa dešimteriopai sudėtingesnė. Kai kurie procesai bendruomenėje yra natūralūs – vyksta kartų kaita, kinta veiklos pobūdis, kai kurie nulemti valstybių politikos. Dabar yra labai esminis laikas susitelkti visai lietuvių visuomenei ir apsispręsti dėl savo prioritetų, dėl tikslų artimiausiam laikotarpiui ir tolimesnei ateičiai. Galiu tik patvirtinti, jog visos Lietuvos valstybinės institucijos yra suinteresuotos padėti, atsižvelgti į Lenkijos lietuvių bendruomenės (kuri Lietuvoje matoma kaip labai sutelkta, stipri organizacija) poreikius. Tačiau praverstų tuos poreikius ir tikslus įvardinti. Būdama čia supratau, kad iš Lietuvos ir Lenkijos vyriausybių vietos lietuviai tikisi ne vien finansinės paramos, tačiau kokios kitos bendradarbiavimo ir skatinimo formos būtų prasmingos – reikia pradėti formuluoti ir teikti siūlymus.

Visose Lietuvos etninėse žemėse lietuvybė tirpsta. Ar Lietuva turi koncepciją (strategiją) ją išsaugoti? Ir apskritai ar tai svarbu, ar tai tik nereikalingas sentimentalumas?

Prieš tai buvusi Vyriausybė patvirtino, o dabartinė tęsia Globalios Lietuvos idėją ir veiksmų planą. Tai yra platus, daug sričių apimantis dokumentas, kurį įgyvendina visos svarbiausios Lietuvos ministerijos bei kitos valstybinės institucijos. Vis dėlto teko ir iš kitų šalių bendruomenių vadovų patirti, kad jie pageidautų ir smulkesnių, tikslinių programų, skirtų Lietuvos bendradarbiavimui su atskirais pasaulio kraštais ar regionais, turinčiais bendrų raidos bruožų. Esu apie tai kalbėjusi ir su Lenkijos lietuvių bendruomenės atstovais. Pasinaudodama proga dar kartą kviečiu susėsti prie bendro stalo pasitarti, kokie pasiūlymai galėtų atsirasti, pagalvoti, kokia forma juos teikti. Nuo žmonių ir Bendruomenės iniciatyvos labai daug priklauso, kad tokios tikslinės programos atsirastų. Ir tai nėra sentimentalumas – eitų kalba apie tautos išlikimą, apie kultūros centrų išsaugojimą, mokyklų tinklo išlaikymą.

Į Lenkiją atvykote gana sudėtingu laikotarpiu. Šiuo metu Lenkijos ir Lietuvos santykiai komplikavęsi. Ar tai juntama diplomatiniame darbe?

Savo kasdieniame darbe matau daugelį situacijų, kurios rodo, jog yra didelis nusiteikimas kartu dirbti. Tai labai stengsiuosi išnaudoti bendraudama su Lenkijos mokyklų mokytojais, savivaldos atstovais, verslininkais.

 Dirbdama neilgai Seinuose suorganizavote keletą renginių: verslininkų forumą, šio regiono istorikų susitikimą ir kitus. Ar jie pasiteisino? Kuris renginys, Jūsų įsitikinimu, buvo geriausias? Ar verta rengti bendrus lenkų ir lietuvių įvairios tematikos ir įvairių sričių forumus, susitikimus, diskusijas?

Renginių buvo tikrai dar nedaug. Sunku išskirti, nes jie buvo rengti skirtingoms interesų grupėms – teisininkams, verslininkams, mokytojams. Norėčiau, kad Seinai, turėdami puikią infrastruktūrą renginių organizavimui, garsėtų kaip „Lietuvių namai“ – vyktų įvairių sričių specia-listų susitikimai, megztųsi bendradarbiavimo ir pažinimo tinklai.

Artimiausiu metu planuojama surengti mokymus Europos fondų projektų ruošimui bendradarbiaujant su Lietuvos Vidaus reikalų ir Ūkio ministerijomis. Labai kviečiu visus, kurie domisi projektų rengimu ir nori susikurti įdomų darbą, spalio 3 d. apsilankyti pirmajame tokio pobūdžio seminare. Jei bus susidomėjusiųjų, organizuosime tikslinius mokymus projektų rengėjams. O šiame etape reikėtų išsiaiškinti, kokie yra poreikiai, galimybės, susirasti partnerius Lietuvos pasienyje. Ypatingai kviečiu įsijungti tuos, kurie galbūt tik baigę studijas arba dar studijuoja ir ieško galimybių įsitvirtinti gimtinėje. Kartu ieškosime būdų, kaip tai įgyvendinti.

 Be tradicinių diplomato darbų, kokius sau keliate pagrindinius tikslus, ką norėtumėte pasiekti čia, Seinuose?

Prašyčiau Dievo palaikymo ir Jūsų supratimo įgyvendinti tai, kas parašyta mano pareigybėje. Šitas darbas yra labai platus: nuo biurokratinio administravimo iki konsulinės pagalbos teikimo Lietuvos piliečiams. Deja, beveik kiekvieną dieną tenka susidurti su nusikaltusiais, sulaikytais, neblaiviais Lietuvos piliečiais, atsidūrusiais nemaloniose situacijose. Būtų daug įdomiau koncentruotis vien į kultūrines, akademines veiklas, tačiau realybėje tenka daug laiko skirti ir kitokio pobūdžio darbui. Todėl labiausiai norėčiau, kad pavyktų sėkmingai šitas įvairialypes ir labai garbingas pareigas atlikti.

Berznyke vėl nauji paminklai, pavadinti „Akmenys šauks“. Tikriausiai teko matyti? Ir šie, ir anksčiau atsiradę: klebono paminklas lietuviams kariams kapinių patvoryje, Panerių obeliskas, mūsų, vietos lietuvių, nuomone – lietuvių tautos žeminimas, niekinimas, tikrai ne mažesnis nei Poznanės futbolo sirgalių per rungtynes. Kaip Jūs vertinate šį klausimą?

Gerbiama Redaktore ir visi „Aušros“ skaitytojai, turbūt neatsiras nė vieno geranoriško žmogaus – bet kurios tautybės, ne tik lietuvio, kuriam Berznyko kapinių militaristiniai paminklai nesukeltų neigiamų emocijų. To, matyt, ir sąmoningai siekiama. Toks turbūt yra tų paminklų atsiradimo ir laikymo iniciatorių tikslas. Daugelį metų įvairaus lygio derybose tarp abiejų šalių įstaigų šis klausimas Lietuvos pusės nuolat iškeliamas.

Situacija, deja, nesikeičia. Manyčiau, jog visuomenės švietimas, bendri mūsų darbai galėtų keisti žmonių mąstymą ta linkme, jog būtų gėda savo aplinkoje turėti tokio pobūdžio paminklus. Kita vertus, jie yra nebylūs mokytojai – prie jų atvykus nereikia net nieko kalbėti, daugelis supratimų ateina savaime – apie tautinę savigarbą, toleranciją. Tampa aišku, kad yra dar tiek daug ko nuveikti…

Irena GASPERAVIČIŪTĖ, „Aušra“, 2013/17

2 koment. Daug ką reikia nuveikti

  1. Onutė sako:

    Atsimenu, kaip pirmasis konsulas Seinuose V. Povilionis nuolat kartojo – „Lietuvos diplomatai turi būti įdomūs. Jų darbai ir mintys turi būti įdomios“.Todėl nekomentuosiu.

  2. Viktoras/PL/ sako:

    Lenkijos lietuviams,manau,labiausiai nusipelno tai kolkas du Lietuvos diplomatai,tai:Gerb.Vidmantas Povilionis-buvęs Seinų konsulato vadovas ir Gerb. Aušra Černiauskienė-dabartinė Lietuvos ambasados Varšuvoje vadovė.Tikėkimes,kad ir Jūs Gerb.Vida Bagdonavičienė papildysit minėtų ambasadorių gretas.Nemalonu paminėti dabartinį Lietuvos URM vadovą,kuris keliaklupsčiauja Lenkijos politinei vadovybei,o Lenkijos lietuviai jam tai lyg pamestinukai.Labai raginčiau Jus,Gerb.Vida,susirūpinti iš širdies Beržnykų kapinėse lietuvius žeminančių apraiškų pašalinimu.Minėtų užgalingų,pilnų paniekos lietuvių atžvilgiu reiškinių likvidacija prižadėjo Egidijus Meilūnas užimant Ambasados vadovo pareigas Varšuvoje-deja,pažado neištesėjo.Paminėjot ,,Globalios Lietuvos iki 2030m.“ programą- deja,tai daugiau kosmopolitinio pobūdžio sukauptos idėjos,kurioje beveik neliko vietos tautinėms vertybėms,lietuvių tautos istorinės atminties plėtotei,lietuvių kultūros,ypač kalbos,sklaidos perspektyvai.Linkiu,Jums Gerb. V.Bagdonaviečiene,geros kloties!