Buvusioje Lazdijų „Žiburio“ mokykloje

lazdiju_krasto1Darbą apie mokytoją Joną Stoskeliūną jau užbaigiau, medžiagą atidaviau į tinkamas rankas. Tai buvo man svarbi gyvenimo pamoka su mokytojų mokytoju (nors asmeniškai manęs nemokė). Kažkuriam laikui panirusi į praeitį – iš dalies pajutau jos aurą ir jos prošvaistes šiandieną. Kaip ryškiai išniro iš horizonto tiltas, jungiantis mūs netolimą praeitį su dabartimi. Aiškiai pasirodė, kaip visapusiškai pasikeitė mūsų gyvenimas, ypač materialinis, bet taip pat dvasinis. Nors šiandien daug lengviau gyventi, bet kaip sunku susidoroti su įvairiomis, dažnai proziškomis, problemomis, neribotais troškimais. Sudėtinga išlaikyti vienybę, atjausti kitą, ieškoti naujų išeičių diametraliai pasikeitus situacijai, kelių naujomis realijomis. Lengviau panardyt praeityje. Ji paslaptinga, bet stabili ir – svarbiausia – ne tokia pavojinga, nes jau praėjo…

Kad kaladėlės geriau susidėstytų, man dar trūksta keleto dalių… Niekad nebuvau buvusi… Lazdijų „Žiburyje“, kur gerbiamas jubiliatas praleido septynerius labai svarbius savo gyvenimo metus. Čia jis brendo. Formavosi ir kiti mūsų kraštiečiai. Čia tuo metu mokė vokiečių kalbos ir vieną trečiąją savo kūrinių parašė Salomėja Nėris. Labai norėjau dar pasiekti Ateitininkų bylos dokumentus. Jų analizės stinga mano darbe… Taigi vis dar gyva jėga, stumianti paieškų link, nuvedė mane į Lazdijus. Atsisėdusi ant buvusios „Žiburio“ mokyklos medinio slenkščio, išgirdau malonų ūžesį: arba sklindantį iš netoliese žydinčios pievos, kur dirba kruopščios bitelės, arba aidą triukšmo, sukelto „Žiburio“ mokinių, išbėgusių galbūt į pertrauką pailsėti.

Lazdijai-5

Nuėjau į muziejuje įrengtą klasę…Kėdėje sėdėjo susimąstęs šios mokyklos kūrėjas, didžiai gerbiamas mokytojas, direktorius Gustaitis. (Jo korpusas rūpestingai išlietas iš vaško, atrodo kaip gyvas, kad net norisi pasisveikint.) Šone juodai dažyta lenta, senoviški suolai, plunksna, rašalinė, ant sienų buvusių mokinių nuotraukos… Nuėjau į parodų salę. Neseniai įvykusios Pasienio fiestos proga surengta audinių paroda. Jos tema „Sūduvos – Dzūkijos spalvos“. Čia eksponuojamos dzūkų bei suvalkiečių ryšėtos juostos, prijuostės, lovatiesės. Senoviniai audiniai įkūnija istorinę atmintį, parodo buities, papročių ypatumus. Raštai, įpinti audiniuose, turi savitą reikšmę, byloja apie mūsų protėvių pasaulėjautą ir originalaus skonio pojūtį. Pajutau, kad patekau į tikrą lobyną ir – svarbu – neįsilaužiau į svetimus namus…

 Juos pagyvino neseniai skaitytas J. Stoskeliūno straipsnis „Mūsų apylinkės audiniai“, kurį ieškodama medžiagos suradau „Aušroje“, o vėliau knygoje „Jonas Stoskeliūnas. Gyvenimas ir kūryba“. Savo darbe autorius pirmiausia supažindina su linų apdirbimu, „kaip praeities namų pramone“, turinčia savo tradicijas, atitinkamus įrankius ir to darbo žodyną. Jau nuo seniai mūsų ūkininkai neaugina linų. Seniau sėdavo juos birželio pradžioje. Sakydavo, kad anksčiau pasėtus linus užpuola amaras. Išnokusius linus nuraudavo ir sustatydavo krūvose po 10 saujų. Parvežę iš pradžių kuldavo spragilais, o paskui kultuve pataisydavo. Nukūlę rišdavo į kūlius, veždavo į laukus ir suklodavo gulėti. Linai gulėdavo 4–5 savaites. Mūsų krašte linų dažniausiai nemirkydavo. Po to moterys linus dar nesurištus statydavo pundeliais. Paskui rišdavo į kūlius ir veždavo į pirtį. Pirtyje prikūrendavo krosnį ir linus džiovindavo, o vėliau priepirtėje mindavo. Dabar į pagalbą ateidavo vyrai. Jie laužtuvais linus lauždavo, o moterys brauktuvais pataisydavo. Vėliau rišdavo po du pusiasaujus, o paskui po 20 saujų.

Tolesnė darbo eiga vykdavo jau namuose. Čia dar kartą braukdavo ir šukuodavo: iš pradžių per ratus, o po to per tankius šepečius. Paskui linus verpdavo rateliu, pas mus vadinamu vindeliu. Ratelio pagrindinės dalys: krėslas, kojos, ratukas, ašukė, lopukė, lopukės, krūmas su stulpukais, šakutė, stričė, špūlia su šriubu, be to, verpstukas ir lentukė. Suverptą siūlą suko ant špūlios. Iš špūlios lenkė ant lanksčio. Suvytas tolkas pamerkdavo ir pamirkytas mušdavo ant stalo. Toliau dėdavo tolkas ant vytuvų ir vydavo ant raketuko. Nuo raketuko mesdavo ant mestuvų. Atskaičiuodavo 30 siūlų, vadinamųjų posmų. Aplinkui mestuvus ilgis vadinamas lanku. Lankus moterys sužymėdavo, užrišdamos kilpukes. Nuo mestuvų nuėmę siūlus verdavo į skietą ir paskui riesdavo stovuose (staklėse)…

Savo darbe Jonas Stoskeliūnas mini dalį mūsų krašto audėjų, kurios su nepaprastu kruopštumu ir pomėgiu užrašė žvaigždelių, eglučių ir katpėdėlių raštus. Įdomi audėja buvo Anelė Maksimavičienė (dabar labai graži senelė, sulaukusi 99 metų), gyvenanti Ožkinių kaime. Audimo mokėsi Vilniuje, dailės mokykloje. Paskui dar ėjo kursus Raseiniuose. Buvo taip pat nuvykusi į Kauną susipažinti su Tamošaičių audimo menu. Audė prieš karą Seinuose plačiomis, vadinamomis aparatinėmis, staklėmis. Jos mėgstamas audinys keturnytis, katpėdėlių raštais. Mėgo žalias, pavasarines spalvas. Rankšluosčius audė daugianyčius (24 nytimis). Linus dažė ąžuolų žievėse.

Mūsų krašte buvo audėjų, kurios ausdavo 8 bei 16 nyčių rinktines lovatieses. Šis audimo būdas labai sudėtingas ir sunkus, bet efektas yra nepaprastas, sunkiai aprašomas.

Lazdijų muziejaus parodoje eksponuojamos lovatiesės pasižymi spalvingumu, savita kompozicija, kontrastų spalvomis. Dzūkų audiniuose raštai labai turtingi, dažnai taikosi įaustos įvairių spalvų gijos, todėl jie vadinami margutėmis, sumestinėmis. Akį traukia austos prijuostės. Jos tarpusavy skiriasi ornamentika, spalvų derinimu, audinio pynimo būdais. Eksponatuose yra prijuostė, kurią dėvėjo rašytoja Žemaitė…

Lazdijai-6

Vaikščiodama po buvusio „Žiburio“ kiemelį išgirdau aidą anų laikų, atsimušusį į dabartį. Pajutau laiko tėkmę, kartų nesustabdomą kelionę laiko labirinte. Atminimą išsaugoti labai svarbu. Ateitininkų bylos neradau, bet gavau kitų dokumentų: Šlynakiemyje gimusios V. Pavasarytės prisiminimus apie S. Nėrį, keletą mūsų krašto žmonių mokyklos baigimo pažymėjimų ir kitų įdomių dokumentų, kuriuos perduosiu Punsko licėjaus muziejui.

Vis dar negaliu atsikratyti savo minčių ir klausimo: kaip šiandien prasmingai gyventi? Jaučiu praeity išsivysčiusių šaknų struktūrą. Kažkada pramušti grumstuotą žemę nebuvo lengva, reikėjo kovoti už kiekvienos pagalbinės, šoninės šaknelės atsiradimą. Pagaliau šaknys sutvirtėjo. Išaugome gražiais stiebais į saulę, pasiekėme mokslus, savo liemenis papuošėme firminiais drabužiais ir pasirodė… Nuo ko pradėti keist šį nevykusį pasaulį su netinkama valdžia, politika?.. Atrodo, išeities nėra. Lieku viena… Tai gal nuo savęs pačios? Nuo savo sielos apleistų palėpių? Gal ten reikėtų panirti, kad pamatytum krislą savo akyje? Jei mano sielos audinys pilnas klaidų, skylių, supainiotas, kokių turtų reikia, kad jausčiaus laiminga? Kam man šiandien reikalingas linų apdirbimo aprašymas? Gal tam – kad žinočiau, kokį darbą turiu atlikti tvarkydama į pasąmonę nustumtas gyvenimo šiukšles.

M. Malinauskienė, punskas.pl

 

Komentavimas negalimas.