Dailininkas Romanas Borisovas apie save ir parodą Suvalkuose

2017 m. gegužės 26 d. Suvalkų kultūros centre atidaryta dailininko Romano Borisovo darbų paroda, kurią surengė Lietuvos Respublikos konsulatas Seinuose ir Suvalkų kultūros centras. Ji veiks iki birželio 26 d.

Parodos atidarymo proga su menininku kalbasi Kostas Leončikas.

 Koks buvo Jūsų kelias į dailę?

 Mano kelias į meną, sakyčiau, buvo gana tiesus. Tiek tėvas, tiek mama turėjo gabumų menui ir būtų galėję tapti menininkais, jeigu jų gyvenimas būtų kitaip susiklostęs. Tėvas pasirinko inžinieriaus architekto statybininko kelią, o mama baigus germanistiką ir man gimus užsiėmė auklėjimu. Namuose ir dabar yra apie 10 jos darbų, kuriuos tapė dar Suvalkuose prieš II pasaulinį karą. Taigi aš jau nuo mokyklos laikų žinojau, kad eisiu į dailę. Netgi mano kieme Vilniuje vaikai mane pravardžiavo „Romka chudožniku“ (menininku). Mano vaikystės laikais Vilniuje labai daug kalbėdavo rusiškai. Iš mano kiemo išėjo labai daug įdomių žmonių. Vieni tapo muzikos žymiais profesoriais, kiti į menus nuėjo, tapo Dailės akademijos profesoriais ir prorektoriais. Vienas dabar Nidoje kuria skulptūras iš bronzos. Ir visi iš mano vaikystės kiemo.

 Kokius baigėte mokslus?

 Pirmiausia baigiau vidurinę mokyklą Vilniaus centre, o paskui Vilniaus dailės institutą, kuris vėliau pasivadino Vilniaus dailės akademija. Ji prikalbino mane dėstyti ir čia dirbu kokius 3 metus.

 Kaip sumanyta surengti šią parodą?

 

Paveikslas „Šv. Kazimiero gatvė Vilniuje“

Paveikslas „Šv. Kazimiero gatvė Vilniuje“

Šios parodos atidarymas tai grynai mūsų gerbiamo Vaclavo Stankevičiaus nuopelnas. Nebuvę minčių, kad Suvalkuose kada nors galima būtų surengti parodą, kadangi aš neturėjau jokių tiesioginių kontaktų su šiuo miestu. Staiga V. Stankevič man paskambino ir paklausė, ar noriu atidaryti savo darbų parodą Suvalkuose. Atsakiau: aišku, kad noriu. Ir nuo to laiko reikalai pajudėjo į priekį. V. Stankevič labai daug man padėjo, kai buvo konsulas Kaliningrade. Jo dėka pavyko surengti didelę mano darbų parodą įsitvirtinant Kaliningrado srityje. Nuo to laiko aš įsitraukiau į Kaliningrado gyvenimą. Dabar čia mane laiko savu. Dalyvauju įvairioje kultūrinių organizacijų, klubų veikloje. Galima sakyti, be manęs ten kultūrinis gyvenimas nevyksta.

 Kodėl pasirinkote temą „Griuvėsių grožis“?

 Esu žmogus, kuris mėgsta gyventi komfortabiliai. Komfortas numato, kad viskas būtų sveika, restauruota. Bet tokie objektai man nėra įdomūs. Jie turi gyventi normalų gyvenimą, o menininkui nėra įdomūs. Griuvėsiai pasižymi tuo, kad įgauna žmogiškąjį pradą. Kiekvienas statinys, kaip ir žmogus, gali būti sveikas, gali būti ir nesveikas, gali būti sugriautas, gali būti gydomas arba atstatomas, gali būti griaunamas. Mano supratimu, tie objektai, kuriuos aš vaizduoju, yra kultūros paveldo perlai. Jie neprižiūrimi, griūna, išnyksta, įgauna tokį žmogiškąjį pavidalą ir yra kankiniai. Jie kaip kankiniai demonstruoja tuo periodu žmonių požiūrį į kultūros paveldą, kultūrinę aplinką, kurioje tie žmonės egzistuoja. Kodėl man niekada ypatingai nebuvo įdomi Lenkijos objektų architektūra? Todėl, kad Lenkijoje visą laiką daugmaž buvę normalu. Bažnyčios buvo naudojamos pagal paskirtį. Anksčiau jos buvusios katalikų, paskui tapo reformatų bažnyčiomis, o po II pasaulinio karo, kai dalis Vokietijos teritorijos atiduota Lenkijai, vėl virto katalikų bažnyčiomis. Kaliningrado srityje arba jas griaudavo, arba panaudodavo ūkio reikalams, pvz., sandėliams. Blogiausia yra tai, kad šiuo metu tokius pastatus ardo plytoms. Kaliningrade tai nėra daroma, kur kultūrinis gyvenimas yra nusistovėjęs, bet provincijoje niekas nesugeba to kontroliuoti. Savivaldybės pareigūnams nesvarbu, kad tai yra XIV ar XV a. architektūros paminklas. Žmonės už plytas gauna pinigus, o parduoti tokią prekę visada galima.

 Ar Lenkijoje pirmąkart pristatote savo darbų parodą?

 DSC07848

Paveikslas „Karaliaučiaus katedros griuvėsiai“

Ne. Lenkijoje esu jau pristatęs savo darbus tris kartus. Pirmoji paroda buvo surengta Malborko pily 2008 m. Po metų paroda perkelta į Olštino pilies muziejų (jo direkcijos iniciatyva). Ir gal po 2 metų ta pati paroda su papildomais darbais perkelta į Ostrudos muziejų. Taip pat planuota surengti mano darbų parodą Gdanske. Organizatoriai norėjo, kad ji būtų pristatyta miesto rotušės Raudonojoje salėje arba galerijoje, esančioje priešais rotušę. Apskritai aš niekada nesakau ne, jei kas man siūlo. Per tai prisidirbu sau daug problemų. Atsiranda tempas, kurį sunku išlaikyti.

Šių metų kovą surengta mano darbų paroda Baltarusijos nacionaliniame muziejuje, o po mėnesio Stepono Batoro pily Gardine. Gegužės 18 d. atidaryta paroda Myrio pily. Pradžioje buvo numatyta surengti parodą tik Minske, bet kai mano darbais susidomėjo Lietuvos Respublikos ambasada Baltarusijoje ir Baltarusijos kultūros fondas, jie ir prisidėjo, kad paroda keliavo toliau. O dabar mano darbais susidomėjo Baltarusijos užsienio reikalų ministerija ir pakvietė mane pas save. Maloniai pasikalbėjome. Ministerija nori, kad ta paroda būtų perkelta pas juos. Aš išsiderėjau tai, jog neprižadėjau jokio konkretaus termino, tad nors vėliau ji galės būti pristatyta.

 Kiek darbų pristatėte parodoje?

 Darbų Suvalkuose eksponuojama 40.

 Ar griuvėsiai, pavaizduoti paveiksluose, yra tik Lietuvos ir Kaliningrado srities, ar ir kitų valstybių?

 Ne, čia tokia mišri paroda. Paveiksluose yra Škotijos bažnyčios griuvėsiai, Didžiosios Britanijos pilių portalai, Prancūzijos, Liuksemburgo gražus darbas. Europos kultūros paveldas, tai mano pagrindinė darbų tema. Yra darbų marinistikos tema, bet čia kas kita. O Kaliningrado sritis – skaudanti vieta ir šiandien, nors ten permainos vyksta labai didelės, kurių, sakyčiau, pas mus dar nesugeba įvertinti.

 Ačiū už pokalbį. Linkiu sėkmės tolesniuose darbuose.

Kosto Leončiko nuotraukos

 Kostas Leončikas, punskas.pl

Komentavimas negalimas.