Dabartinė lietuvių literatūra vaikams ir jos autoriai

Pirmieji lietuvių rašytojų kūriniai vaikams pasirodė XIX a. viduryje, tačiau nuosekli vaikų literatūra atsirado tik XX amžiuje. 1864–1904 metais buvo uždrausta viešai vartoti lietuvių kalbą, nes tuo metu Lietuva priklausė carinei Rusijai. 1918–1940 metai, tai pirmieji nepriklausomybės metai, kai pradėjo rutuliotis visos meno rūšys. 1945 m. jau buvo susiformavę visi vaikų literatūros žanrai. Nuo 1940 iki 1990 m. Lietuva buvo Sovietų Sąjungos sudėty. Tada literatūra ir menas negalėjo savarankiškai plėtotis. Buvo pilna ideologizmo ir pamokymų. Tik apie 1975 metus literatūrinė pasaka, apsakymas, poezija ir dramaturgija tapo autentiški, rodė vaiko pojūčius ir mentalitetą. 1990 metais Lietuva iškovojo Nepriklausomybę. Nuo tada pradėta kalbėti apie vaikų literatūros dvigubą adresatą, apie paslėptas maištingas idėjas, kurių vaikams skirtoje literatūroje buvo ne mažiau negu kūriniuose suaugusiems.

XXI amžiaus literatūra – tai prieš dešimtmetį prasidėjusių procesų tąsa. Dabar galime jau kalbėti apie savaime natūralią vaikų literatūros raidą. Kūryba nebėra ideologiškai kontroliuojama. Nėra cenzūros. Skaitytojai gali naudotis vadinamąja „buržuazinio“ laikotarpio literatūra bei visa pasaulinės literatūros klasika. Verstinė literatūra tapo pavyzdžiu lietuvių rašytojams. Jie renkasi panašią tematiką ir stilių.

Kęstutis Urba, literatūros tyrinėtojas bei Tarptautinės vaikų knygų tarybos Lietuvos skyriaus pirmininkas, peržvelgęs vaikų dabartinę literatūrą, teigia, kad visais raidos tarpsniais vaikų literatūra remiasi tautosaka. Naujaisiais laikais ypač aktyviai tautosaka naudojosi gerai žinomas poetas Martynas Vainilaitis (1933–2006). Remdamasis lietuvių liaudies pasakomis, sakmėmis, padavimų motyvais jis sukūrė apie dešimt eiliuotų literatūrinių pasakų. Liaudies motyvų įvaizdžiai atsiskleidė Leonardo Gutausko, Selemono Paltanavičiaus kūriniuose. Mitologines būtybes vaikams pristatė mokslininkas etnologas bei religijos tyrinėtojas Gintaras Beresnevičius (1961–2009). Daiva Vaitkevičiūtė, Justinas Žilinskas taip pat savo kūryboje, kuri orientuojasi į pasaulyje tokią populiarią fantasy literatūrą, naudoja autentišką lietuvių pasakų ir mitų medžiagą.

XXI amžiaus literatūroje nauja yra nonsenso stilistika. Ją įtvirtina jaunesnės kartos rašytojai. Visų pirma čia paminėti reikia Vytautą V. Landsbergį (g. 1962 m.).

V. V. Landsbergis Vilniaus universitete baigė lietuvių filologiją. Be to, studijavo kino ir teatro režisūrą. Landsbergio knygos vaikams pasižymi netikėtomis žanrinėmis jungtimis. Toje pačioje knygoje absurdą keičia dvasinės temos. Skaitant pasaką jaučiamas ryškus, tačiau paslėptas moralas („Rudnosiuko istorijos“, „Obuolių pasakos“, „Arklio Dominyko meilė“).

Nonsenso stilistiką pamėgo ir Nijolė Kepenienė.

Nijolė Kepenienė (g. 1957 m.) baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas Vilniaus pedagoginiame institute. Šiuo metu studijuoja anglų kalbą ir dirba anglų kalbos mokytoja. Debiutavo pasakų knygele vaikams „Labanakt“. Pasakų knyga „Po riestainio saule“ pripažinta geriausia 2001 metų knyga vaikams.

Sigitas Poškus (g. 1957 m.) baigė S. Šimkaus aukštesniojoje muzikos mokykloje muzikos teorijos specialybės, o vėliau Vilniaus universitete – lietuvių kalbos ir literatūros studijas. S. Poškaus knygų vaikams siužetai – žaidimas su itin „sunkiu“ adresatu, visai mažu vaiku. „Nebaigtoje pasakoje“ S. Poškus eksperimentuoja su kalba. Kai kurie kūriniai visai be teksto – žaidžiama vien garsais. Kitos jo knygos tai „Vieną kartą“, „Amalgama“, „Trumpos pasakėlės“ – visos premijuotos.

Postmodernius literatūrinius pasaulius plėtoja Renata Šerelytė (g. 1970 m.). Ji baigė Vilniaus universitete lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Dirbo vaikų žurnale „Žvaigždutė“, žurnale „Jaunimo gretos“ bei savaitraštyje „7 meno dienos“. Geriausia knyga vaikams – tai „Juodoji lemtis“. Jos prozos teminis laukas – dažniausiai mažo miestelio buitis. Ši buitis neturi nei gurinio romantizmo. Čia amžini lietūs, kiečiai padaržiuose, pelynai, dulkės, voratinkliai, pūvančių žolių ir dumblo kvapas. Bet kartu gimtųjų namų įprastas jaukumas.

Nauja istorinė situacija tapo proga rutuliotis realistinei prozai. Dabar nėra reikalo rodyti gyvenimą gražesnį, negu jis yra iš tikrųjų. Galima rašyti ir apie skaudžias moralines ar socialines problemas. Šioje srityje gerai atsiranda Bitė Vilimaitė. Gimusi 1943 m. Lazdijuose, ilgą laiką egzistavo tarytum literatūros nuošalėje. 2002 m. pasirodžiusi novelių rinktinė „Papartynų saulė“ sulaukė didelio pripažinimo. B. Vilimaitę jaudina yranti šiuolaikinė šeima, auganti vienatvė ir nykstantis meilės jausmas. Rašytoja geba pateikti įvairių veikėjų požiūrius ir rodyti pasaulį, matomą kito žmogaus akimis. Minimalistinis rašytojos stilius yra susijęs su pasaulėjauta: nėra nereikšmingų dalykų, smulkmenos irgi yra svarbios.

Aktualiausias gyvenimo problemas nagrinėja Kazys Saja (g. 1932 m.) – dramaturgas, prozininkas – naujame savo kūrinyje „… kurio niekas nemylėjo“. Knygoje vyrauja blogio pasaulis (nesirūpinimas vaiku, žudymai, apgavystės, muštynės). Tik pabaigoje konstatuojama, kad materijai prasmę suteikti gali tik meilė. Tekstui būdinga senolių išminties temų sklaida.

Vienas iš populiariausių vaikų rašytojų, kasmet patenkąs į skaitomiausių autorių penketuką, yra Vytautas Račickas (g. 1954 m.). Realistinės prozos pavyzdys gali būti kūrinys „Baltos durys“. Tai knyga paaugliams, jaunimui. Joje pasakojama apie berniuką, kuris užaugo dailus vaikinas, bet narkotikai privedė prie visiškos gyvenimo degradacijos.

Eksperimentinių vaikų namų link pasuko Gendrutis Morkūnas (1960–2009), fizikos mokslų daktaras, kūręs vaikams tik 5 metus. „Iš nuomšiko gyvenimo“ – tai knyga apie tai, kaip sunku augti be tėvų, kaip vaikui reikalinga jų meilė. Jo knygose „Vasara su kaštonu“, „Grįžimo istorija“, „Velniškai karštos atostogos“ realizmo apraiškos įspūdingai susipynusios su nonsenso triukais bei intonacijomis, su vizijomis, metaforiškais vaizdais. Tai labai turtinga ir išmintinga literatūra.

Pastaraisiais metais praturtėjo problem novel kryptis, kuri pasirodė jau 1985 m. Dabar ji tapo įvairesnė savo temomis bei problemomis, vertingesnė menine išraiška bei stilistika.

Gintarė Adomaitytė (g. 1954 m.) apysakoje „Laumžirgio namai“ vaizduoja moterų, mergaičių naujoje socialinėje realybėje likimus. Autorė subtiliai derina lyrinį pasakojimą ir detektyvo žanro elementus.

Naują reiškinį pristato Vilė Vėl (g. 1953 m.). Knygoje „Parašyk man iš Afrikos“ pagrindinis herojus yra diplomato sūnus. Jis grįžta iš Prancūzijos į Lietuvą ir išgyvena tapatybės problemas.

Ona Jautakė (g. 1954 m.) sėkmingai sukūrė šiuolaikinį teigiamą herojų – paauglį. Jis sugeba atsilaikyti prieš naujus socialinius ir moralinius iššūkius.

Vyresniosios kartos rašytoja Vytautė Žilinskaitė (g. 1930 m.) apysakoje „Kintas“ pavaizdavo paauglio pseudoheroizmą ir tradicinį jo maištą, o Kazys Saja knygoje „Septyni miegantys broliai“ atskleidė septintoko Donato dvasines peripetijas.

Dabartinis skaitytojas mėgsta intriguojančius siužetus, atspindinčius šiuolaikines realijas. Mielai renkasi žaismingas, linksmas istorijas. Šia kryptimi populiarumo siekė užsienio rašytojos Meg Cabot, Hotense Ullrich, Louise Rennison. Problemas narplioti siekia ir lietuvės rašytojos.
Kristina Gudonytė parašė romaną „Blogos mergaitės dienoraštis“. Knygos herojė – maištaujanti 15 metų Kotryna. Ji nuolat meluoja, pykstasi su artimais, įsivelia į painią kriminalinę istoriją ir netikėtai susiduria su artimo žmogaus mirtimi. Herojės akimis autorė puikiai apnuogina suaugusiųjų „ego“. Kotryna šmaikščiai, su ironija pasakoja apie suaugusiųjų silpnybes…

„Trise prieš mafiją“ – bene pirmoji lietuvių detektyvinė apysaka. Į nelengvą vaikų globos namų auklėtinių gyvenimą įsiveržia meilė ir išdavystė, apgaulė ir nuoširdumas. Pagrindinė kūrinio problema yra klausimas: kodėl tėvai palieka savo vaikus?

Deja, dar reikia paminėti vieną liūdną reiškinį. Menkėja poezija vaikams, kuri Lietuvoje turi labai stiprias ir senas tradicijas. Ypatingą kūrybinę vertę pasiekė šiuo metu vyresniosios kartos poetė Ramutė Skučaitė. Tačiau į vaikų poeziją jau kiek laiko neateina naujų talentingų poetų. Tikriausiai ši situacija yra laikina. Tuo pačiu galime pasidžiaugti, kad mūsų amžiuje pasireiškia knygų iliustracijų suklestėjimas. Jau gana plačiai pasaulyje žinomas dailininko ir rašytojo Kęstučio Kasparavičiaus vardas, tarptautinių premijų yra gavusi Laisvydė Šalčiūtė, vis aktyviau kuria Ieva Babilaitė, Rasa Joni, Sigutė Ach, Lina Žutautė, Paulius Juodišius ir kiti.

Parengė Marytė Malinauskienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.