„Aušra“ – „Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos“ priedas

0

Pokario metų partizanų viltis, kad Lietuva kada nors atgaus nepriklausomybę ir bus demokratinė valstybė, niekada nebuvo užgesusi lietuvių sąmonėje. Taigi dėsninga, jog prabėgus maždaug dviem dešimtmečiams po aktyvaus pasipriešinimo ginklu, 1972 metais prasidėjo kitas kovos už laisvę etapas. Šio laikotarpio pradžią žymi du plačiai šalyje ir pasaulyje pagarsėję įvykiai: 1972 m. kovo 19 d. pradėta leisti „Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ bei Romo Kalantos viešas susideginimas gegužės 14 d. Kaune ir po to vykęs taikus pilietinis pasipriešinimas. Deja, nors  Sovietų Sąjungos konstitucijoje buvo deklaruojama žodžio ir susirinkimų laisvė, viešas nuomonės išsakymas bematant buvo nuslopintas represinių struktūrų. Beliko kantrus, slaptas pasipriešinimas bei sovietinės tikrovės viešinimas pasaulyje.

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“ („LKB Kronika“) yra labiausiai žinomas slaptas periodinis XX amžiuje spausdintas leidinys, skatinęs lietuvių tautą nesusitaikyti su okupacija, jos pasekmėmis ir priešintis. Panagrinėjus atidžiau 1972–1989 m. laikotarpį,  randame ir kitų pogrindinių  periodinių ir neperiodinių leidinių pavadinimus: „Aušra“, „Alma Mater“, „Perspektyvos“, „Vytis“, „Dievas ir Tėvynė“, „Rūpintojėlis“, todėl galima teigti, kad slaptas pasipriešinimas apėmė įvairius visuomenės sluoksnius.

Leisti „Aušrą“ pasiūlė keliolika metų sovietiniuose lageriuose kalėjęs kunigas Pranas Račiūnas, kuris bendradarbiavo „LKB Kronikoje“. Jam, gimusiam ir augusiam Marijampolėje, kilo mintis, jog sovietmečiu, kaip ir carizmo laikais, stiprybės lietuviams reikia semtis ne tik iš religijos, bet ir iš Lietuvos istorijos, kultūros, tradicijų, tęsti pirmtakų vykdytus darbus, pasitelkus jaunimą. Taip 1975 m. atsirado dar vienas slaptas leidinys „Aušra“, tęsusi daktaro Jono Basanavičiaus ir jo bendraminčių pradėtą kovą. Pirmuosius penkis naujojo leidinio numerius redagavo „LKB Kronikos“ redaktorius, kunigas Sigitas Tamkevičius. Vedamąjį straipsnį pirmajam numeriui parašė kunigas P. Račiūnas, išdėstęs jame pagrindinės nuostatas:

Kardinolas Sigitas Tamkevičius

„Beveik po šimto metų vėl iš naujo pasirodo „Aušra“. Lietuvos istorija tarsi pasikartoja – carinė okupacija pasikeitė į tarybinę. Iš naujo iškilęs pavojus lietuvių tautos egzistencijai. Pavojuje atsidūrė ypatingai dvasinės vertybės: tikėjimas, dora, kalba, literatūra ir visa lietuviškoji kultūra. <…>„Aušros“ programa lieka tokia, kaip ir prieš šimtą metų: parodyti lietuviams praeitį, teisingai įvertinti dabartį ir padėti įsivaizduoti ateities Lietuvą“.

Šių programinių gairių buvo laikomasi visą laiką, kol leidinys ėjo iki 1988 metų. Netgi 1975 m. pradėjusios eiti „Aušros“ numeracija 1 (41) rašyta pabrėžiant tęstinumą. Šiame leidinyje buvo rašoma apie Lietuvos istoriją, jos falsifikavimą sovietmečiu, minimi istorinių asmenybių jubiliejai, daug dėmesio buvo skiriama tiems, kuriuos persekiojo sovietiniai pareigūnai dėl religinių ar politinių įsitikinimų, disidentinės veiklos, taip pat spausdinama tremtinių ir politinių kalinių kūryba, fiksuojami nesusitaikymo su sovietine tikrove įvairūs faktai. Pavyzdžiui, antrame „Aušros“ numeryje rašoma apie Vilniuje gyvenusį poetą, Paminklų konservavimo instituto chemijos laboratorijos vadovą Mindaugą Tamonį, kuris atsisakė vykti patikrinti Kryžkalnyje stovėjusį paminklą sovietinei armijai. Instituto administracijai apie tai pranešus represinėms struktūroms, M. Tamonis du kartus buvo paguldytas į psichiatrinę ligoninę. Išėjusio iš ligoninės saugumiečiai nepaliko ramybėje, apklausinėjo ir jo bendradarbius. Kai neaiškiomis aplinkybėmis M. Tamonis žuvo (didelė tikimybė, kad buvo nužudytas), į laidotuves neatėjo nė vienas bendradarbis. Respublikinės (dabar M. Mažvydo) bibliotekos atstovai atėjo pagerbti M. Tamonį kaip poetą, laidotuvių procesijoje nešė vainikus, dėl to bibliotekos vadovai buvo įspėti komunistų partijos centro komiteto. Sovietinės tikrovės faktus, dangstomus įvairiausia  propaganda, ir stengėsi viešinti „Aušra“.

Nuo šeštojo iki paskutiniojo „Aušros“ numerio (1976–1988 m.) leidinį redagavo bei rūpinosi jo spausdinimu kunigas, poetas Lionginas Kunevičius, ilgą laiką slaptą leidinį pats spausdinęs rašomąja mašinėle, vis keisdamas šriftą. Jam kunigaujant Būdvietyje, ir šeimininkė, ir parapijiečiai galvojo, jog jis naktimis rašąs poeziją, todėl jo lange ilgai negęstanti šviesa. Iš viso iki Atgimimo buvo išleistas 61 šio spaudinio numeris, kai kurių egzempliorių medžiagą pasisekė slapta išgabenti į užsienį ir radijo bangomis žinios pasklido pasaulyje. Nors  sovietinės represinės struktūros dėjo daug pastangų, norėdamos išsiaiškinti „Aušros“ leidėjus, tačiau to padaryti nepavyko dėl sumanių talkininkų ir konspiracijos. Lionginui Kunevičiui iš pradžių daugiausiai padėjo vertėjas, mokslininkas filologas Kazimieras Ambrasas, kuris vėliau baigė pogrindinę kunigų seminariją ir buvo įšventintas į kunigus. Leidžiant „Aušrą“ L. Kunevičiui talkino ir jo dukterėčia, vertėja Lolita Kurklinskaitė.

Budviečio bažnyčia

Būtina paminėti, jog slaptoji spauda sovietmečiu buvo gana populiari ir gyventojų remiama, nes tik joje buvo parodomi sovietinės tikrovės užkulisiai. Pavyzdžiui, „Aušros“ 10-ajame numeryje buvo rašoma: „1977 gruodžio mėn. pradžioje Kauno Gumos gaminių kombinato „Inkaro“ darbininkams buvo išmokėtas sumažintas atlyginimas <…>. 1977.XII.14 formuotos avalynės cecho darbininkai, reikšdami dėl to savo protestą, atsisakė dirbti. Pirmoji to cecho pamaina streikavo visas aštuonias darbo valandas. Streikuojantiems malšinti skubiai atvyko Valstybės Saugumo komiteto pareigūnai“. Po streiko nė vienas darbininkas nenukentėjo, bet keli administracijos darbuotojai buvo atleisti iš darbo. Tame pačiame numeryje patalpinta ir žinutė, kaip žmonės priešinosi absurdiškam valdžios potvarkiui šventines eglutes gruodžio mėnesį pardavinėti tik nuo 26-osios dienos. Dauguma miestiečių eglutes įvairiais būdais vis tiek įsigydavo prieš šv. Kalėdas, o didžioji dalis prekyvietėse buvusių medelių būdavo sunaikinama. 1977 m. valdžia vis dėlto atšaukė senąjį potvarkį ir leido prekybininkams pardavinėti eglutes nuo gruodžio 19 dienos. Remiantis periodiniame leidinyje „Aušra“ pateiktais pavyzdžiais, galima teigti, kad okupaciniam sovietiniam režimui Lietuvoje buvo priešinamasi visą laiką, ir to pilietinio pasipriešinimo dalyviai verti atminimo, įamžinimo.

Parengė Rita Pauliukaitienė, Rimantė Pauliukaitytė, punskas.pl

Šaltiniai

„Aušra“ (leidinys), in: https://lt.wikipedia.org/wiki/Au%C5%A1ra_(leidinys).

Gelžinis Arvydas, Lionginas Kunevičius 1932 01 28 – 1994 02 28, in: http://genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2022/20220128_kunevicius_biog.pdf.

Juozevičiūtė Vilma, Pranas Račiūnas 1919 03 28–1997 08 24, in:  http://www.genocid.lt/UserFiles/File/Atmintinos_datos/2014/03/201403_raciunas_biog.pdf.

Kas pasirūpins Būdviečio kunigų – kovotojų už laisvę – atminimo išsaugojimu, in: https://dzukuzinios.lt/wp-content/uploads/2021/08/Dzuku-zinios-Nr.-30-2021-07-29.pdf.

„Lietuvos katalikų bažnyčios kronika“, in: https://lkbkronika.lt/index.php/apie-kronikas2/3698-lietuvos-katalik-baznycios-kronika.

Spengla Vidas, Bažnyčia, „Kronika“ ir KGB voratinklis, in: https://lkbkronika.lt/files/pdf/Spengla-baznycia-kronika-kgb.pdf.

Palikti komentarą

įveskite savo komentarą!
įveskite savo vardą čia