Brošiūra apie „lietuvių okupaciją“

Lenkijos URM išleido brošiūrą apie lietuvių žudytus lenkus bei „lietuvių okupaciją“ Vilniaus krašte

Lenkijos užsienio reikalų ministerija (URM) bei jos vadovas Radoslawas Sikorskis vėl kliūstelėjo žibalo į konflikto su Lietuva ugnį. Neseniai Lenkijoje išleista brošiūra, kurioje teigiama, kad Antrojo pasaulinio karo metais lietuviai okupavo Vilnių ir kartu su naciais vykdė lenkų žudynes etniniu pagrindu.

Brošiūrą „Paneriai – „žmonių skerdynių“ vieta“ išleido Lenkijos nacionalinės atminties institutas. Leidinys išspausdintas trim kalbomis: lenkų, lietuvių ir anglų.

Lenkijos URM skelbia, kad leidinys, skirtas vienam tragiškiausių Vilniaus istorijos puslapių, išleistas ministro R. Sikorskio iniciatyva. Brošiūroje aprašomos nacių okupuotame Vilniuje vykusios kraupios žudynės – leidinio autoriai teigia, kad lietuviai uoliai talkino žudant tiek žydus, tiek lenkus.

Vilnių okupavo lietuviai?

Brošiūros pradžioje lenkai pateikia demografinę situaciją, kuri esą buvo Vilniuje ir Vilniaus krašte tarpukario metais. Esą Vilniaus krašte apie 70 proc. gyventojų sudarė lenkai, lietuviai – apie 18 proc. Dar mažiau lietuvių, anot leidinio, buvo pačiame Vilniuje – tik 0,7 proc.

„Tačiau toks Lenkijos šalies šių žemių etniškumo suvokimas – „Vilnijos lenkiškumas“ – kėlė užgimstančios lietuvių tautos ir valstybės pasipriešinimą“, – rašoma brošiūroje, aiškinant lietuvių priešiškumo lenkams šaknis.

1939 m., prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, anot leidinio, lietuviai pasinaudojo galimybe pradėti lenkų persekiojimą. Esą tam prielaidas sudarė Sovietų Sąjungos sprendimas grąžinti Vilniaus kraštą Lietuvai.

„Vilniaus ir dalies Vilnijos krašto lietuvių okupacija iš pradžių vyko švelniai. Lenkijos kariuomenės internuoti karininkai ir kariai nebuvo žiauriai represuojami, jiems nelabai buvo kliudoma bėgti iš izoliavimo vietų ir vykti į Prancūziją ar Angliją. Tačiau jau nuo 1939 metų lapkričio mėn. prasidėjo intensyvus ir lenkams skausmingas lituanizavimo procesas. Agresyvi bet kokių lenkiškumo apraiškų likvidavimo politika (įskaitant pamaldas, bibliotekas, švietimą) sukėlė priešiškumo tarp lenkų ir lietuvių pagilėjimą. Buvo priimtas naujas pilietybės įstatymas, pagal kurį Vilniuje iš 270 tūkst. gyventojų 150 tūkst. staiga tapo „užsieniečiais“ savo mieste, prarado teisę į pilietybę, dėl ko neteko darbo ir kitų pagrindinių teisių. Represijų intensyvumo atžvilgiu okupacija vis dar buvo švelni (nors anuo metu buvo suimta apie1500 lenkų)“, – remdamiesi lenkų istorikų duomenimis rašo brošiūros autoriai.

1940 m. prasidėjusi sovietų okupacija esą vienodai engė abi tautas, tačiau lenkai ir lietuviai neva puoselėjo skirtingas laisvės vizijas.

„Lenkai, nuo pat karo pradžios kovojantys greta Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos, tikėjosi, kad įveikę Vokietiją ir privertę Sovietų Sąjungą atsisakyti neteisėtai aneksuotų žemių, išvaduos Lenkiją. Lietuviai viltis atgauti laisvę siejo su vokiečių – sovietų karu, kuriame galėtų tapti Trečiojo Reicho sąjungininkais“, – teigiama leidinyje. Jo autoriai čia pat priduria, kad „šios viltys pasiteisino tik iš dalies“, mat 1941 m. į Vilnių įžengę naciai neleido atkurti Lietuvos valstybės.

Lenkijos URM: iš lenkų požiūrio taško – Vilnius priklausė Lenkijai

Lenkijos URM atstovo spaudai biuras DELFI teigė, kad su R. Sikorskio palaiminimu išleista brošiūra nėra „politinis dokumentas“.

„Brošiūra „Paneriai – „žmonių skerdynių“ vieta“ yra ne politinis dokumentas, o istorinė medžiaga, parašyta istorijos profesoriaus, besispecializuojančio Vilniaus krašto istorijoje Antrojo pasaulinio karo metais. Autorius nevertina lenkų-lietuvių santykių tarpukario laikotarpiu, apsiribodamas trumpu konflikto dėl Vilniaus ir Vilniaus krašto pristatymu, nurodant abiejų šalių – tiek Lenkijos, tiek Lietuvos – jautrius taškus“, – rašoma DELFI atsiųstame Lenkijos URM komentare.

Tačiau leidinį parengusio Gdansko universiteto mokslininko Piotro Niwinskio teiginiai apie „lietuvių okupaciją“ Vilniaus krašte lenkų diplomatams atrodo visiškai suprantami.

„Jeigu abiejų valstybių sienų kaita nulėmė, kad tam tikra teritorija buvo tai vienoje, tai kitoje valstybėje, kiekviena iš jų gali atskirai vertinti tokių žemių priklausomumą. Iš lenkų požiūrio taško, Vilnius kartu su dalimi Vilniaus krašto 1939 m. priklausė Lenkijai, o jo gyventojai buvo Lenkijos piliečiai, taigi akivaizdu, kad brošiūros autorius rašo: „Įgyvendindama savo ilgalaikius planus, 1939 metų spalį Sovietų Sąjunga mainais už karinių bazių įkūrimą Lietuvos teritorijoje perdavė jai Vilnių su Vilniaus krašto dalimi. Lietuviai tam pritarė, nes šie pokyčiai leido įgyvendinti ilgamečius politinius siekius. Gautos žemės oficialiai buvo inkorporuotos į Lietuvos Respubliką. Lenkams, gyvenantiems šiose žemėse, pasibaigė pirma trumpa, tačiau brutali okupacija. Vilniaus ir dalies Vilnijos lietuvių okupacija iš pradžių vyko švelniai“, – tvirtina Lenkijos URM.

„Antižydiška ir antilenkiška kampanija“

Anot R. Sikorskio iniciatyva išleisto leidinio, nacių valdžia jau okupacijos pradžioje „pasinaudojo lietuviškuoju elementu, vykdydama antilenkišką ir antižydišką kampaniją“.

„Vokiečiai pripažino Lietuvos pilietinį komitetą, atstovaujantį lietuvių interesams (tačiau nepripažino nei vienos lenkų organizacijos). Vokiečių įkurta savivalda, kurioje daugelį pareigų ėjo lietuviai, diskriminavo lenkus, nušalindavo juos nuo visų atsakingų funkcijų vykdymo, vėl traktuodama lenkus kaip „užsieniečius“. Lietuvių kalba, greta vokiečių, tapo antra valstybine kalba. Vokiečių ir lietuvių bendrai vykdomos represijos prieš Katalikų bažnyčią taip pat turėjo prisidėti prie jos lituanizavimo. Buvo persekiojami lenkų inteligentai, tarp jų Stepono Batoro universiteto mokslininkai. Paskelbus šaukimą priverstiniams darbams Vokietijoje, Vilniaus darbo birža siųsdavo ten daugiausia lenkų jaunimą. Naujai priimami administracinės teisės įstatymai taip pat teikė pirmenybę lietuvių interesams“, – rašoma dokumente.

Šaulių sąjunga – antisemitai ir ne tik

Lenkų institutas taip pat akcentuoja nacių atkurtą Lietuvos saugumo policiją, kurioje esą nemažai svorio teko Šaulių sąjungos atstovams.

„Ypatingą vaidmenį šiose formacijose vaidino prieškarinės paramilitarinės organizacijos Lietuvos šaulių sąjungos, pasižymėjusios stipriu nacionalizmu, antisemitizmu ir antilenkiškumu, nariai. Dėl to lenkų savimonėje 1941–1944 metų Vilniaus krašto okupacija suvokiama kaip vokiečių-lietuvių okupacija“, – teigiama brošiūroje.

Anot dokumento, šios okupacijos metais būtis Vilniaus krašte buvo „lygiai taip pat tragiška, kaip ir kitose Lenkijos teritorijose“.

Dokumente taip pat aprašoma lietuvių esą vykdytų lenkų žudynių statistika bei lenkų kerštas už šiuos įvykius.

„Tragiškiausi įvykiai vyko 1942 metų gegužę Švenčionyse, kai Jono Maciulevičiaus vadovaujami Lietuvos policijos padaliniai sušaudė mažiausiai 450 lenkų. Panašūs įvykiai, nors ir mažesnio masto, pasikartojo keletą kartų, pvz., 1944 metų birželio 20 d. 258. bataliono Lietuvos policijos padalinys, vykdydamas akciją Glitiškių kaime, nužudė 39 žmones, iš jų keturis 3–5 metų amžiaus vaikus ir keturis 63–84 metų amžiaus senolius. Lenkų partizanų padaliniai įvykdė keršto akciją Dubingių kaime, iš kurio buvo kilusi dauguma Lietuvos policininkų – tuomet buvo nužudyti 27 žmonės“, – teigiama leidinyje.

Be to, lenkai Vilniaus krašte esą baiminosi genocido, kurio vykdytojais turėjo tapti generolo Povilo Plechavičiaus vadovaujama Lietuvos vietinė rinktinė. „Formaliai šie padaliniai turėjo ginti Lietuvą nuo artėjančios Raudonosios armijos, bet jų dislokavimas Vilniaus krašte pagrįstai kėlė Lenkijos pogrindžio vadovybei abejonių, kad jie bus panaudoti lenkų tautybės gyventojų genocidui“, – rašo leidinio autoriai.

Už vieną lietuvį – 10 lenkų

Aprašydami skerdynes Paneriuose, brošiūros autoriai teigia, kad visos žudynių aukos buvo Lenkijos piliečiai. Lenkų tarp nužudytųjų esą galėjo būti iki 20 tūkst.

Panerių memoriale Vilniuje vyko Lietuvos žydų genocido aukų atminimo pagerbimo ceremonija.

„Paneriuose buvo sušaudyta nuo 2 tūkst. iki 20 tūkst. lenkų. Tačiau ne skaičiai yra tragiškiausias rodiklis, o nužudytųjų atranka. Jeigu žudant žydus stengtasi išnaikinti juos visus, tai lenkai buvo žudomi pagal iš anksto nustatytus kriterijus“, – rašoma brošiūroje.

Anot dokumento, vokiečių ir lietuvių pajėgos skaudžiai keršijo lenkų pogrindininkams už pralietą kraują: „Okupantas taikė masinio keršto principą – už vieną nužudytą vokietį arba lietuvį nužudydavo mažiausiai dešimt lenkų“.

A. Anušauskas: lenkai naudojasi KGB arsenalu

Seimo Nacionalio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, istorikas Arvydas Anušauskas DELFI teigė, kad Lietuva nekvestionuoja nei Panerių žudynių, nei lietuvių dalyvavimo Holokauste. Tačiau Lenkijos URM palaimintoje brošiūroje nuolat kartojami teiginiai apie „lietuvių okupaciją“ negali nežeisti Lietuvos.

„Nemaloniai nustebino istorinio konteksto pateikimas, kuris tarsi nubraukia tai, ką lietuvių ir lenkų istorikai bendrai per šiuos du dešimtmečius nelengvai, bet vis dėlto buvo pasiekę. 1939 m. Vilniaus grįžimą į Lietuvos sudėtį prilyginus „lietuvių okupacijai“, komentarų lyg ir nebereikia. Tereikia bet kokius lietuvių nepriklausomybės siekius susieti su Trečiuoju Reichu. Tai metodas, kurį savo laiku taikė KGB kovodama su lietuvių nacionalistais, nuolat reikalavusiais nepriklausomybės atkūrimo“, – kalbėjo A. Anušauskas.

Pasak jo, absurdiški ir lenkų teiginiai apie Šaulių sąjungos „antisemitizmą ir antilenkiškumą“.

„Šaulių organizacija buvo išardyta 1940 metais, tūkstančiai jų represuoti ir savo veiklą nacių bei sovietų okupacijų metais mėginusi tęsti pogrindyje organizacija staiga tampa antisemitine? Matyt, (brošiūros – DELFI) sudarytojai net neįtarė, kad prie šios organizacijos ginklavimosi ketvirtajame dešimtmetyje prisidėjo ir Lietuvos žydai, už savo lėšas pirkdami ginklus šauliams. Ir net nežino, kad Lietuvos žydų savanorių organizacija bendradarbiavo su šauliais. Matyt, nežinoma, kad būtent lietuvių policija sustabdė Vilniuje lenkų sukeltą žydų pogromą 1939 m. spalį“, – ironizavo A. Anušauskas.

„Galima tik apgailestauti, kad visiškai nutylėta lietuvių, Vilniuje išgelbėjusių šimtus žydų, veikla ir rašoma apie žydų gelbėjimą kaip vien tik lenkų pastangas. Nors paminimi Dubingiai, kaip Armijos Krajovos keršto akcija, bet užmirštamos kitos lietuvių aukos, kurių buvo ne tik Dubingiuose“, – pridūrė politikas.

Pašnekovas neatmetė galimybės, kad brošiūros turinys atspindi ir aukštų Lenkijos politikų požiūrį į Lietuvą.

„Šalia akivaizdžiai teisingų ir nepaneigiamų faktų apie Panerių tragediją, paslėptos kelios tezės iš sovietinių laikų ir KGB arsenalo tampa tuo deguto šaukštu, kuris tikrai neprisideda prie tautų tarpusavio supratimo. Lenkijos URM aprobuotos tezės apie „lietuvių okupaciją“ atsiduoda revanšizmu, kuris pasiruošęs sugriauti šalių tarpusavio pasitikėjimą“, – stebėjosi A. Anušauskas.

Nemato reikalo atsiprašyti

Lenkijos URM, atsakydama į klausimą, ar lenkų diplomatija nemato reikalo atsiprašyti už R. Sikorskio palaimintoje brošiūroje išsakytus teiginius apie Lietuvą ir lietuvius, teigė nenorinti dalyvauti diskusijose apie Lietuvos-Lenkijos santykius tarpukario laikotarpiu.

„URM tikslas – viešinti žinias apie tragiškus įvykius Paneriuose, o ne dalyvauti ginče dėl istorinės Lenkijos-Lietuvos santykių trečiajame ir ketvirtajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje interpretacijos. Publikacijos autorius – nepriklausomas istorikas ir ekspertas. Jo iškeltos tezės ir panaudotos formuluotės gali būti vertinamos specialistų ir istorikų. Nemanome, kad ministerijai derėtų dalyvauti šiame ginče“, – reziumuoja Lenkijos URM.

Apie Šaulių sąjungą diskutuoti nenori

Lenkijos diplomatai taip pat nemato reikalo aiškintis dėl A. Anušauską papiktinusių teiginių apie antisemitinius ir antilenkiškus elementus Šaulių sąjungoje.

„Neketiname trauktis į polemiką, liečiančią lietuvių nuomonę dėl Lietuvos šaulių sąjungos. Iš užduotų klausimų, o ir iš Lietuvos valdžios – įskaitant aukščiausius valstybės vadovus – pasisakymų akivaizdu, kad niekas neneigia paties Panerių žudynių fakto. Tad jeigu jas vykdė vokiečiai ir Lietuvos saugumo formacijos, lojalios vietinei vokiečių valdžiai, o šiose formacijose ypatingą vaidmenį vaidino ikikarinės paramilitarinės organizacijos – Lietuvos šaulių sąjungos – nariai, užrašai brošiūroje aprašo tiktai niūrią tikrovę“, – mano R. Sikorskio vadovaujama ministerija.

Beje, Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis jau yra išsakęs savo požiūrį į Lietuvos sostinės istoriją. „Lietuva mano, kad mes tarpukariu okupavome Vilnių, o mes taip nemanome“, – televizijos laidoje 2009 m. pareiškė Lenkijos diplomatijos šefas. Nepaisant didžiulio pasipiktinimo iš Lietuvos pusės, oficialioji Varšuva tokių R. Sikorskio teiginių apie Vilniaus kraštą neišsižadėjo.

Šarūnas Černiauskas,

www.DELFI.lt

 

2 koment. Brošiūra apie „lietuvių okupaciją“

  1. Besmegenis sako:

    Cia veikia trecios jegos is rytu ,o varksai lenku politikai tik padeda jiems , nes visas KGB tinklas yra neisardytas paprasti lenku zmones yra draugiski gal kartais per daug kitaip sakant eiline provokacija.

  2. Viktoras sako:

    Šis lankstinukas /brošlūra/tik patvirtina Lenkijos nacionalistinę politiką Lietuvos atžvilgiu,deja.Draugas,strateginis partneris niekad taip nesielgtų.Iš viso Šiaurės -Rytų kaimynų atžvilgiu Lenkijos kultūrinė,politinė elgsena visuomet pasižymėjo /ir pasižymi/agresyvumu.