Božena Bobinienė. Geltonkasė su smuiku

Kaip greitai bėga laikas… Sako, labiausiai tai pajuntam, stebėdami, kaip auga mūsų vaikai. Vaikai – ne tik mano dukros, bet apskritai mūsų visuomenės atžalos. Atrodo, dar neseniai mačiau pro langą: į mokyklą būriais dar nedideli ėjo, o štai jau girdžiu – šimtadienius švenčia, į mokslus išvažiuoja, šeimas kuria, karjeras daro…

vidute194Prieš keliolika metų teko redaguoti “Aušrelės” žurnaliuką. Jis buvo labai kuklus, nepanašus į šiandieninį – spalvotą, išpuoštą gražiomis nuotraukomis… Bet, nepaisant to, kad neišvaizdūs – tie leidinukai turi išliekamąją vertę. Juos vartydamas matai, kaip mūsų vaikai nuo pat mažiukų augo, kaip plėtojosi jų gebėjimai, mąstysena, kokius turėjo pomėgius, svajones, ir kur juos visa tai nuvedė.

Atsiverčiu ir sklaidau 2002 metų 4 “Aušrelės” numerį. Kertelėje “Mažieji talentai” randu interviu su mažąja smuikininke Vidute Bobinaite. Ji “jau trečiokė. Mokosi Punsko pagrindinėje mokykloje. Be to, lanko Punsko muzikos mokyklą ir mokosi griežti smuiku“. Kodėl pasirinko smuiką? Jai šis instrumentas labai patinka. Jis lengvas, gražiai skamba. Mergaitė visada labai norėjo juo groti. Griežti pradėjo mokytis nuo antros klasės. Ją mokė mokyt. Stanisław Piotrowski iš Suvalkų. Pamokas lankė du kartus per savaitę, o namie – grodavo kasdien po 2 valandas. Mokytis nebuvo sunku, ypač kad jai labai padėjo mama – kartu ėjo į pamokas, o namuose – kartojo parinktus kūrinėlius. Net ir atostogų metu Vidutė mokėsi to, ką mokytojas užduodavo; būdavo, kad pas vyresnius draugus ji ėmė korepeticijas. “Dalyvauju įvairiose mokyklos šventėse, konkursuose. Neseniai buvau 4-ajame jaunųjų smuikininkų konkurse, kuris vyko Olštine. Man fortepijonu akompanavo mokyt. Genovaitė Bučinskienė. Reikėjo labai gerai pasiruošti. Buvo vaikų, mano bendraamžių, kurie jau po 6 metus griežė smuiku. Man geros vietos nepavyko laimėti, bet nedaug trūko – tik pusės taško – ir būčiau gavusi pagyrimą”, – redaktorei atviravo Vidutė. Ta nesėkmė visiškai mergaitės nepalaužė. Konkursų – ir tų sėkmingų, ir mažiau pavykusių, teko išgyventi begales, o smuikas ir toliau pasiliko jos geras draugas…

Šiandien Vida – jau subrendusi moteris. Antroje Punsko pagrindinės mokyklos klasėje į rankas paimtas styginis muzikos instrumentas – jos gyvenimo prasmė ir tikslas. Atkaklus darbas, užsispyrimas, noras išpildyti svajones bei tėvų parama atneša vis gardesnį vaisių. Kviečiu pasiskaityti, kur nukeliavo mažoji geltonkasė su smuikeliu.

 

B. B.: Kaip atrodo Tavo eilinė diena? Kiek laiko skiri smuikui, ar kasdien paimi jį į rankas?

vida_mama

Vida (mamos E. Bobinienės nuotr.)

Vida Bobinaitė-Sokołowska: Vis dar studijuoju, todėl mano gyvenimo ritmas nepastovus ir dienotvarkė priklauso nuo to, kam ruošiuosi artimiausiu laiku. Pavyzdžiui, šiuo metu manęs laukia du svarbūs dalykai: baigiamasis smuiko rečitalis akademijoje* ir diplominio darbo gynimas. Be to, yra dar ir šalutiniai projektai, perklausos. Diena be smuiko pasitaiko tikrai retai, nors groti labai daug nesistengiu. Norėdama viskam pasiruošti, laiko tiesiog neskaičiuoju – stabdo mane, galima sakyti, dėmesio trūkumas ir kūno nuovargis. Na, ir dar artėjanti naktis, nes po 21 valandos negroju, kad kaimynai galėtų išsimiegoti. :)

B. B.: Ar įmanoma suderint mokslą, išvykas, koncertus ir asmeninį gyvenimą taip, kad kuris nors iš šitų elementų nenukentėtų?

V. B.-S.: Sudėtingas klausimas! Muziko profesija yra ypatinga tuo, kad tai nėra toks darbas, kurį atlieki 8 valandas. Būna, kad įsitraukus į grojimą, užmiršti net ir namo grįžti. Daugumai muzikų – tai išvis nėra darbas! Nenorėčiau čia vartoti skambaus ir gal pernelyg susireiškminusio žodžio „pašaukimas”, bet tiesa tokia, kad priežasčių pasirinkti būtent šią profesiją yra labai nedaug. Neteko išgirsti, kad kas nors nuspręstų paaukoti savo gyvenimą muzikai dėl to, kad tai yra darbas, kurį ypatingai gerbia visuomenė, ar dėl to, kad tai geras būdas užsidirbti pinigų. Būna, kad žmogus tampa muziku, tęsdamas  šeimos, t. y., tėvų, protėvių muzikavimo tradicijas – analogiškai, kaip kitų prestižinių profesijų atveju, pvz., gydytojų ar teisininkų. Kita tokio pasirinkimo priežastis: žmogus tiesiog staiga pradeda suprasti, kad muzikos atlikimas jam suteikia pilnatvės jausmą. Tuomet pasirodo, kad jo gyvenimas yra tiesiog susiliejęs su muzika, kad nuo jos atsiskirti jau nebeįmanoma, ir kad net sunku jam įsivaizduoti save dirbantį bet kokį kitą darbą.

Grįžtant prie klausimo, noriu patvirtinti, kad daugeliui muzikų grojimas ar dainavimas jau yra neatsiejama asmeninio gyvenimo dalis, ir gal dėl to mes dažnai su savo profesija susitapatiname labiau nei kiti.

Bet tai jokiu būdu nereiškia, kad asmeniniai santykiai ir šeima nėra mums svarbūs. Norint gyventi sėkmingai ir šituo atžvilgiu, tenka kartais paslėpti ir ambicijas, ir profesinius siekius. Be abejo, geriausias ir kokybiškiausias poilsis yra šeimoje ir draugų būryje. Galų gale ne vien darbas žmogų puošia, o ir šypsenos artimiausių žmonių veiduose. O kitąkart belieka turėti viltį, kad tie žmonės supras ir mus.

B. B.: Stebiu Tavo paskyrą viename socialinių tinklų ir randu žinučių apie Baltijos jūros simfoninį orkestrą, kuriame ir Tu groji. Kas dar jame dalyvauja, kas vadovauja? Kur koncertuojate, koks repertuaras?

V. B.-S.: Baltijos jūros simfoninį orkestrą (angl. Baltic Sea Philharmonic) sudaro muzikai iš dešimties Baltijos jūros regiono šalių. Jam vadovauja projekto įkūrėjas, dirigentas ir meno vadovas Kristjan Järvi, pats kilęs iš Estijos. Orkestras kasmet rengia po kelis koncertinius turus, o jo repertuaras labai platus, apimantis klasikinės muzikos šedevrus ir kūrinius, parašytus specialiai šiam kolektyvui. Taip pat svarbus aspektas – skirtingų šalių kompozitorių kūriniai, pabrėžiantys Baltijos jūros regiono kultūrinę įvairovę. Taigi pagrindinė šio ansamblio idėja ir yra šių valstybių gyventojų vienijimas per muziką, nepaisant visų istorinių, geografinių ir socialinių skirtumų.

baltijos simf ork

Baltijos jūros simfoninis orkestras su smuikininku Gidonu Kremeriu. 2016 m. koncertinis turas. Vida – pirmoji iš kairės (nuotr. Peter Adamik, iš Baltic Sea Philharmonic Facebook’o paskyros)

Nuo 2015 metų šiame kolektyve groju ir aš. Man tai teikia begalę džiaugsmo – visų pirma dėl sunkaus darbo proceso, kuris visada atsiperka, bet ir dėl sutiktų ten žmonių ir pažinčių, pavirtusių neįkainojama draugyste. Kiekvienas kūrinys ir kiekvienas turas praturtina mane profesionalumo ir kūrybingumo atžvilgiu. Nuo to laiko, kai orkestre groju ir aš, koncertavome Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, Italijoje, Lietuvoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje ir Suomijoje, bet šiais metais sąrašas dar gerokai pailgės.

B. B. Dalyvavai daugelyje koncertų, renginių. Kuris iš jų Tau įsimintinas labiausiai? Kuris labiausiai prestižinis?

V. B.-S.: Labai sunku pasakyti, kuris koncertas įsimintiniausias. Gal vienas iš pastaruoju metu vykusių – Vienos Konzerthauso salėje – buvo vienas įspūdingesnių, nes grojome būtent su Baltijos jūros simfoniniu orkestru, o pasirodymą puošė vaizdo ir šviesų instaliacija.

viena1

Baltijos jūros simfoninio orkestro koncertas Vienoje (nuotr. Peter Adamik, iš Baltic Sea Philharmonic Facebook’o paskyros)

B. B. Ar dalyvavai/dalyvauji kituose projektuose, išskyrus Baltijos jūros simfoninį orkestrą?

V. B.-S.: Vienas svarbesnių man projektų, kuriame dabar dalyvauju, yra Vroclavo NFM (Narodowe Forum Muzyki, liet. Nacionalinis muzikos forumas) simfoninio orkestro akademija – projektas, skirtas studentų orkestrinio grojimo įgūdžių lavinimui. Be orkestro paskaitų su įvairiais dirigentais ir solistais, turime taip pat grupines ir individualias pamokas, be to, mokomės dar ir muzikų fiziologijos bei autorių teisių pagrindų. Individualių susitikimų su chiropraktiku metu galime sužinoti, kaip apsisaugoti nuo įvairių profesinių ligų.

B. B.: Įdomios paskaitos. Kas tai yra, pvz., ta muzikų fiziologija?

V. B.-S.:  Tokių paskaitų ir seminarų metu sužinome, kokie procesai vyksta grojančio (ir ypač daug grojančio) žmogaus organizme, kurios raumenų grupės apkraunamos labiausiai. Mokomės apšilimo (prieš grojimą) ir tempimo (po grojimo) pratimų, kuriuose dalyvauja toli gražu ne tik rankos. Dėstytoja aiškina, kaip reikia sėdėti grojant, kokiame aukštyje laikyti pultą. Bet svarbiausia – visi pastebėjome, kad įgijome daugiau sąmoningumo savo kūno atžvilgiu grojant.

B. B.: Gal atsimeni kokį nors įdomiausią ar labiausiai neįtikėtiną, keistą įvykį, susijusį su gastrolėm, koncertais?

V. B.-S.: Gastrolių metu tikėtis galima visko! Gan sudėtinga išskirti vieną netikėčiausią įvykį. Praėjusiais metais važiuojant į Maskvą viena draugė sužinojo, kad mūsų koncerto išvakarėse mums pažįstamas dirigentas dalyvaus spektaklyje Didžiajame teatre. Susisiekus su juo, pavyko gauti pakvietimus ir vietoj vakarienės – nuskubėti į pasirodymą. Aišku, teko ir pasiklysti važiuojant metro, o į spektaklį – žymiai pavėluoti, bet teatre pamatėme tai, apie ką Lietuvoje ar Lenkijoje būtų galima tik pasvajoti.

B. B.: Taigi apie ką mes galėtumėm tik pasvajoti?

V. B.-S.: Tai buvo nepaprastas įvykis. Spektaklį mes pamatėme vos antrą dieną po jo premjeros. Publikos jaudulio įkaitinta sausakimša salė staigiai reagavo į scenos veiksmą. O ten – tiesiog puikūs solistai, įtaigiai vaidinantis choras ir labai aktyvus orkestras. Bet didžiausią nuostabą publikai sukėlė scenografija – iki šiol prisimenu akimirką, kai į sceną įšliaužė kažkas, kas priminė didžiulę dirbtinę gyvatę, kuri tuoj pat pradėjo vietomis sproginėti, išleisdama milžiniškus gėlių žiedus. Netrukus visa scena buvo jų pilna. Arba kitas įdomus elementas – trumpas dokumentinis filmas apie pagrindinį personažą ir jo nuopelnus visuomenei.

B. B.: Kokia Tavo didžiausia svajonė?

V. B.-S.: Norėčiau ateityje groti gal nebūtinai dideliame, bet veržliame kolektyve, koncertuoti ir Lenkijoje, ir užsienyje. Svajoju groti ir lietuvių kūrinius, užsienyje dar nelabai žinomus, o juk galinčius užkariauti ne vieno klausytojo širdį.

vida

Vida Bobinaitė-Sokołowska (nuotr. iš Baltic Sea Philharmonic Facebook’o paskyros)

B. B.: Jeigu kas paimtų Tau smuiką – ką darytum ir ką jaustum?

V. B.-S.: Be abejo, lengva nebūtų. :) Turbūt ieškočiau kokio nors kito būdo susisiekti su pasauliu, bet nemanau, kad atsirastų kita vieta, kuri suteiktų man tokių emocijų, kokių duoda scena. Ir tai nebūtinai reiškia, kad svarbiausia – pasirodyti viešai. Jeigu groji, ką jauti, ir jauti, ką groji – patiri labai paprastą ir žmogišką malonumą, kurio vieną kartą pabandžius atsisakyti nebeįmanoma.

B. B.: Nuoširdžiai dėkoju Tau už pasidalinimą savo istorija ir linkiu dar daug įspūdingų koncertų!

 

* Poznanės I. J. Paderevskio muzikos akademija

 

Keletas biografijos faktų:

Vida Bobinaitė-Sokołowska – muzikos atlikėja – smuikininkė

Punsko pagrindinės mokyklos ir gimnazijos bei Kovo 11-osios licėjaus absolventė. Baigusi Punsko 1-ojo laipsnio muzikos mokyklos smuiko klasę, stojo į Suvalkų 2-ojo laipsnio muzikos mokyklą. Vėliau studijavo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje Vilniuje. Dabar tęsia studijas Poznanės I. J. Paderevskio muzikos akademijoje.

Mokydamasi Punske, aktyviai dalyvavo mokyklinėje, kultūrinėje, bažnytinėje veikloje. Šoko Punsko LKN choreografiniame sambūryje „Jotva“, dainavo Punsko licėjaus chore „Pašešupiai“, kartu su A. ir V. Šliaužiais vadovavo Punsko bažnyčios jaunimo šlovinimo grupei.

 

Komentavimas negalimas.