Barsukalnis – vieta, sugėrusi du tikėjimus, vieną energiją

Kai kas dieną už lango švintančią dieną pasitinka netoli ošianti giria, o priešais akis guli seną genties istoriją menančios knygos, sunku ištrūkti į kitą erdvę, kitus laikus. Piliakalniai vis bėga iš paskos, bandydami naujai atgimti tuščiuose lapuose. Ne taip jau paprasta užversti ramybės neduodančio Barsukalnio istoriją.

Barsukalnis yra paslaptinga ir energetiškai nepaprasta vieta. Čia susipina tikėjimai. Du. Kaip ir du vienas be kito neegzistuojantys pasakojimai. Viename kalbama apie kalno viršūnėje stovėjusią sukrautą didelę akmenų krūsnį, o joje esantį urvą. Tame urvelyje buvo įstatytas Dievo Motinos paveikslas. Šalia paveikslo stovėdavo žvakės ir aukų dėžutė. Labai pamaldžios moterys nešdavo į šį kalną gražiausius audinius ir tautines juostas, o jaunos panelės krūsnį papuošdavo vainikais. Sukrautų daiktų niekas neimdavo. Žmonės tikėjo, kad Barsukalnis yra šventa vieta, todėl jo teritorijoje nebuvo galima skinti gėlių, laužyti šakų. Mat nusižengusius ištikdavo nelaimės. Vietos stebuklingumu tikėta nuo senų laikų, tad patys tikintys ir ištikimi šiai aplinkai žmonės negalėjo paaiškinti, iš kur atsirado toks atsidavimas vietai.

irgi-gražu

Taip pat yra pasakojama, kad šioje vietoje stovėjo nedidelė akmeninių pamatų koplytėlė. Ją XIX a. pradžioje (Napoleono laikais) pastatė turtingas dvarininkas. Slapstęsis šioje girioje nuo priešų išsigelbėjo nuo mirties. Už išsaugotą gyvybę sumanė atsidėkoti Dievui ir pastatyti Švenčiausiosios Mergelės Marijos koplyčią. Yra tokių, kurie kalba apie Barsukalnyje apsireiškusią Švč. Mergelę Mariją, stovinčią šviesos stulpe, todėl vėliau toje pačioje vietoje buvo pastatyta koplytėlė, o joje buvo gyvas šaltinis vandens, kuriuo žmonės plaudavo rankas, veidus. Koplytėlės pamatai stovi lig šiai dienai.

Tarp visų krikščioniškų istorijų pasigirsdavo šnektų, kad kalno viršūnėje, kai šiose žemėse gyveno jotvingiai, buvo įkurta senojo tikėjimo alkavietė. O kaip žinia, aukojimo vietą prižiūrėdavo pats vaidila. Vaidila dieviškai svarbia vieta laikė tašką, kuriame apsireikšdavo dievas. Dažniausiai tai būdavo miškas, medžiais apaugusi vieta, medis. „[...] vaidila, sužinojęs apie tokią vietą arba tokį medį, turėdavo tris dienas ir tris naktis pasninkauti ir šauktis savo dievo, kad šis persikeltų į tą medį ir jį laikytų vertu ateinantiems pas jį žmonėms čia pat per jį teikti pagalbą“[1]. Dievo ar dievybės vaizdinys medyje neretai tapatinamas su krikščionių Kristaus kančia ant kryžiaus. Galima spėlioti, ar Barsukalnyje buvusi krikščioniška koplytėlė nedengia senos jotvingių šventvietės, kurią saugojo vaidila. Būtina pridurti, kad senojo tikėjimo dievai apsireikšdavo ne tik medžiuose, bet ir akmenyse, vadinamuosiuose akmeniniuose stabuose, kas taip pat būtų artima atsiradusiai paslaptingai Barsukalnio šventvietei su keistomis figūromis akmenyse. Ar jos atsiveria kiekvienam? Vargu…

Ir toliau žvelgiu į tą apžėlusį kalną ir bandau suderinti du tikėjimus, kelias istorijas ir stiprią vietos energetiką. Peršasi tik viena išvada – Barsukalnyje atsiradusios Marijos paveikslo ir koplytėlės legenda patvirtina krikščionybės plitimo ir katalikų kovų su kitatikiais faktą.

Jurgita Stankauskaitė, punskas.pl

 

 

 




[1] „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“. T. III. Sudarė Norbertas Vėlius. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 2003, p. 237-238.

2 koment. Barsukalnis – vieta, sugėrusi du tikėjimus, vieną energiją

  1. Jurgita sako:

    Nuotrauka tikrai ne Barsukalnio :)

  2. Nuomonė sako:

    Bet nuotrauka tikrai ne Barsukalnio! :)