Audrys Antanaitis: „Valstybinė kalba negali klestėti be ją saugančios politikos“

Birželio 19 dieną Seimas po svarstymo pritarė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos (VLKK) parengtoms Valstybinės kalbos politikos 2018-2022 metų gairėms. Tiek viešojoje erdvėje, tiek Seime šiam projektui, siekiančiam sukurti kryptingą valstybinės kalbos apsaugos ir stiprinimo politiką, pasigirdo kategoriška opozicija. Liberalūs TS-LKD ir LLS frakcijų nariai – Mantas Adomėnas, Edmundas Pupinis, Gintaras Steponavičius ir Arūnas Gelūnas – užregistravo pataisas, paremtas principine nuostata, jog gairės nepagrįstai skelbia apie tariamas grėsmes valstybinei kalbai ir kuria esą uždarą, stagnuojančią ir netgi sovietišką kalbos politiką. Apie gairių tikslus, joms išsakomą kritiką ir apskritai valstybinės kalbos padėtį Lietuvoje kalbamės su VLKK pirmininku Audriu Antanaičiu.  

propatria.lt nuotrauka 


- Kam reikalingos valstybinės lietuvių kalbos gairės?

 
- Jeigu yra valstybinė kalba, reikalinga ir valstybinė kalbos politika bei gairės. Kalba gali egzistuoti savaime, bet tik virtuvėje ir buityje. Jeigu mes norime, kad kalba būtų išties valstybinė, turi būti ir kalbos politika, ir kalbos strategija, taktika bei jos mokymas. Dešimt metų tokių gairių neturėjome, neturėjome veikiančio lietuvių kalbos politikos dokumento ir pamatėme, kas atsitiko.
 
Iš tiesų per dešimt metų lietuvių kalba atsitraukė beveik visuose frontuose. Pasižiūrėkime – mokslo darbai: kasmet vis daugiau jų rašomi nebe valstybine kalba. Vertinimai mokslo darbų, rašomų valstybine kalba, darosi vis prastesni. Konkurencija su kitomis kalbomis vis didėja. Šalyje, kurioje yra valstybinė kalba, būtent tokia konkurencija negali egzistuoti.
 
Konkuruojama yra versle, sporte, meilėje ir dar daug kur, bet valstybinė kalba savoje valstybėje jokiu būdu negali konkuruoti su kitomis kalbomis lygiomis teisėmis. Valstybinė kalba tokia ir yra, nes jai sudaromos išskirtinės sąlygos. Kita vertus, turime būti realistai: kaip futbole negalime konkuruoti su brazilais, taip lietuvių kalba atsidūrusi vienas prieš vieną su anglų kalba ilgai neatsilaikytų. Todėl mes privalome ją išsaugoti kaip valstybinę pasitelkdami politiką.

- O kodėl mes ją privalome išsaugoti kaip valstybinę? 

- Todėl kad mūsų tūkstantmetė patirtis rodo, kad neturėdami savos valstybinės kalbos mes traukiamės etniškai ir geografiškai. Kalba yra pagrindinis saugiklis integruojantis ir mobilizuojantis lietuvių tautą. Tauta tik tokiu atveju, kai yra integruota, yra pajėgi išsaugoti ir išlaikyti savo valstybę.

 
Dabar mūsų valstybė yra brandos požiūriu išvalyta. Šiandien lietuvių tauta yra subrendusi, sukūrusi Lietuvos valstybę. Tuo turime didžiuotis ir tai turime saugoti. Tam reikalinga valstybinės kalbos, kaip vieno iš pagrindinių valstybės stulpų, saugojimas ir politika.
 
- Kritikams užkliuvo, pasak projekto šalininkų, kertinė „kalbos planavimo“ sąvoka. Kaip įmanomas kalbos planavimas, kas tai yra?
 
- Pirmiausia, tai mokslinė sąvoka, kuri naudojama viso pasaulio lingvistų. Tai nėra kažkas ypatingo. Bet kuriame lingvistikos vadovėlyje galima pamatyti, ką ta sąvoka reiškia. Valstybinė kalba negali būti neplanuojama. Labai griežtai skiriu valstybinę kalbą ir kalbą privačiame gyvenime. Šiuos dalykus reikėtų atskirti, kad pasibaigtų virkavimai, jog valstybinės kalbos reguliavimas sutrukdys žmonėms kalbėti taip, kaip jie nori, savo namuose su savo artimaisiais.
 
Planuoti reikia todėl, kad, kaip minėta, yra didėjanti konkurencija ir kinta kalbos egzistavimo sąlygos. Reikia planuoti tai, kaip kalbos bus mokoma jaunoji kalba. Atsiranda technologijos ir skaitmeninė erdvė. Šioje erdvėje mes taip pat turime prilygti kitoms joje gyvenančioms kalboms. O tai yra vienas brangiausių dalykų, nes kasdien atsiranda šimtai terminų, vystosi terminologijos. Norint su jomis suspėti, reikia finansuoti tuos dalykus. O norint finansuoti, reikia juos planuoti.
 
Ne visai vykusio planavimo pavyzdys: investavome daug pinigų ir sukūrėme lietuvišką šriftą „Palemonas“. Bet to šrifto nesugebėjome tinkamai pasiūlyti „Microsoft`ui“. Dabar tas šriftas yra, bet pasaulis jo nemato. Lygiai tas pats, kas sukurti Brazilijos tipo futbolo komandą, bet nežaisti futbolo čempionate.
 
Valstybė planavimu turi parodyti savo valią: tai, kokią kalbą jie nori matyti ne tik po kelių metų, bet ir po dvidešimties. Manau, kad turėsime eiti prie pagrindinio dokumento: Valstybinė lietuvių kalbos plėtros strategijos. Toks dokumentas numatytų strategiją bent trisdešimčiai metų. Tokią strategiją turi estai. Ji nėra lengvai parengiama. Reikia atlikti išsamius tyrimus apie tai, kokia yra lietuvių kalbos būklė.
 
- Jūs minite tyrimų būtinybę. Ar gairės tiesiogiai arba netiesiogiai numato būtinybę didinti finansavimą?
 
- Tiesiogiai nenumato, nes gairės numato kryptis, jos bendresnio pobūdžio. Žinoma, yra vietų ir punktų, kur teigiama, kad nuolatinis finansavimas yra reikalingas. Visuomenės švietimui taip pat reikalingos lėšos. Pastebime, kad mūsų televizijose ir radijuje nėra daug šviečiamųjų laidų apie kalbą.
 
- Kiek sukonkretinsiu savo mintį: norėjau paklausti dėl lietuvių kalbos būklės tyrimų. Nuolatos kartojama tokia siužeto linija: kodėl mes kalbame apie grėsmes, kas leidžia teigti, kad lietuvių kalba traukiasi kitų kalbų sąskaita? 
 
- Tyrimų yra per mažai, jie yra per fragmentiški. Prieš keletą metų Valstybinės lietuvių kalbos komisijos užsakymu buvo padarytas tyrimas, kuris parodė studentų raštingumą. Jis patvirtino, kad jaunuomenės raštingumo lygis yra labai smukęs. Žinoma, tokio tipo tyrimų kitose sferose yra per mažai. Todėl mes remiamės ir kasdienine patirtimi. Sunku nematyti, kad, pavyzdžiui, Vilniaus centre yra daugybė viešųjų užrašų ne lietuvių kalba ir kad taip pažeidžiami įstatymai. Čia nereikia jokių tyrimų.
 
Aišku, ruošdamiesi strategijos trisdešimtmečiui sukūrimui, mes turime atlikti visapusiškus tyrimus tam, kad nebebūtų galima sakyti, jog konkurencija su kitomis kalbomis nedidėja. Visada bus tų, kurie nesutiks, kad sniegas baltas ir reikalaus cheminės formulės tam įrodyti. Ką padarysi.
 
- Ar sutinkate, kad Lietuvoje šiandien vyksta ideologinis ginčas tarp manančių, jog kalba turi vystytis pati, be jokio kišimosi, ir tarp manančių, kad ji turi būti norminama?
 
- Vėlgi, negaliu įrodyti tyrimais, bet savo gyvenimo patirtimi ir bendraudamas su žmonėmis matau, kad Lietuvos piliečiai savo kalbą myli ir nemano, kad kalba gali pati savimi pasirūpinti. Taip, yra tos dvi ideologijos. Bet viena jų yra, sakyčiau, atsakinga pilietinė ideologija, kuri remiama įstatymais. Tiek mūsų Konstitucija, tiek mūsų valstybinės kalbos įstatymas sako, kad turime valstybinę kalbą ir ja reikia rūpintis, ją reikia globoti. Globos kryptis nustato Valstybinė lietuvių kalbos komisija. Kaip įstatymas įgyvendinamas, nustato Lietuvių kalbos inspekcija. Patys įstatymai sutvarkyti pakankamai logiškai. 
 
Ir yra kita grupė, kuri ragina tų įstatymų nesilaikyti. Jie kaltina Valstybinę lietuvių kalbos komisiją ar Lietuvių kalbos inspekciją, kad šios daro savo darbą. Pabrėžiu, ši grupė retai agituoja keisti įstatymus, kas būtų bent sąžininga veiklos forma. Ne, ji kaltina dėl to, kad šios institucijos atlieka savo pareigą pagal galiojančius įstatymus. Vadinasi, siūloma tos pareigos neatlikti. Manau, kad taip elgiasi tik nedidelė žmonių grupė, kuri gerai organizuota, turi nemažus finansinius išteklius, gali lengviau išleisti savo knygas. Ypatingos fronto linijos aš čia nematau. Jei kas nori savo poziciją parodyti, įstatymų nustatytuose rėmuose tą gali daryti. 
 
Dauguma Europos Sąjungos šalių turi savo kalbos politikas, savo kalbos tarybas ir inspekcijas. Jau nekalbu apie Prancūziją, kuri galėtų būti pavyzdys pasauliui, kaip reikia mylėti savo kalbą ir kaip reikia ja rūpintis. 
 
- Loreta Vaicekauskienė, kritikuodama kalbos politikos gaires, viename savo straipsnyjeneseniai teigė, kad pateiktose gairėse ryškiai plečiamos kalbos normintojų galios ir tai yra mūsų posovietiškumo požymis. Be abejo, tiesa, kad sovietmečiu lietuvių kalba buvo norminama, bet ar tai yra kažkoks išskirtinai sovietiškas elgesys?
 
- Autorė, matyt, neturi supratimo apie tai, kaip lietuvių tauta gyveno ir bandė išlaikyti savo savimonę sovietmečiu. Tai, kad kalbininkai sovietmečiu sugebėjo rūpintis lietuvių kalba, buvo kova už laisvę ir pagrindas būsimajai nepriklausomybei. Iš tikrųjų rūpestis lietuvių kalba buvo rezistencija. Niekas negyrė už tai, kad buvo rūpinamąsi lietuvių kalba. Sovietų siekis buvo pirmiausiai rūpintis rusų kalba. Paskutiniais metais iki perestroikos jau vyko įvairios konferencijos, kur buvo aiškiai nurodyta, kad visose sovietų respublikose reikia pereiti prie raštvedybos tik rusų kalba. Taip, kad kalbininkai, kurie tuomet labai rūpinosi lietuvių kalba, neleido jai likti tiktai virtuvėse, neleido jai atsilikti ir išsaugojo ją tautai. Žemai lenkiu galvą prieš kalbininkus, kurie sovietmečiu rūpinosi lietuvių kalba. 
 
Ši rūpinimosi tradicija, ačiū Dievui, liko ir nepriklausomoje Lietuvoje. Tuos, kurie neprisimena savo tradicijų, Čingizas Aitmatovas pavadino „mankurtais“. Tuos, kurie Lietuvos istoriją pradeda nuo įstojimo į Europos Sąjungą, galima tik užjausti. Duok Dieve, kad kada nors jų dvasia atsikvošės.
 
- Kita gairių kritikų argumentacinė linija teigia, kad gairių dvasia prieštarauja tarptautiškumo siekiams. Ką į tai atsakyti? Ypač kalbant apie akademinę sferą ir mokslo darbus.
 
- Iš tikrųjų prieštaravimo tarp gairių ir tarptautiškumo nėra, tarptautiškumas nėra suvokiamas kaip blogis. Gairėse nėra draudimų, tėra siūlymai, rekomendacijos ir siekiai sustatyti dalykus į savo vietas. Vyksta labai greiti pokyčiai, kitos kalbos į Lietuvą įvairiais būdais ateina labai greitai. Todėl reikia ir reglamentacijos. Tarptautiškumas šiandien suprantamas taip: viską rašykime angliškai, o lietuvių kalba kaip nors išgyvens. Toks tarptautiškumas mums tikrai nėra reikalingas. Ypač kai kalbame apie lituanistiką. Šiandien žodžiais yra deklaruojamas lituanistikos prioritetas, tačiau darbais skatiname, kad net ir lituanistikos darbai dėl tarptautiškumo būtų rašomi angliškai. Jeigu straipsnis anglų kalba išspausdinamas kažkokiame tarptautiniame žurnale ar pranešimas, kuris perskaitytas užsienyje, yra kažkoks išskirtinis gėris, tai, kaip sakė Stasys Tumėnas, gali nuvažiuoti pranešimą perskaityti į Daugpilį ir tai bus geriau nei tas pats pranešimas, perskaitytas Lietuvoje.

Būtent tokią tvarką dabar yra numačiusi Lietuvos mokslų taryba: dvigubai daugiau balų mokslininkams, už straipsnius tarptautiniuose žurnaluose, lyginant su straipsniais lietuvių kalba. Dar mažiau, tik du balai, už terminų žodyną, kuris yra labai reikalingas Lietuvai, kad neatsiliktume nuo kitų pasaulio kalbų, o jo rengimo darbų apimtis milžiniška, daugiau nei metai. Tokie prioritetai.
 
Tarptautiškumas lituanistikoje turėtų būti suprantamas kitaip nei dabar. Lituanistika, matematika ar fizika – visi mokslai sustatyti į vieną gretą. Bet sutikime, kad šių mokslų objektai skiriasi. Beprasmiška kalbėti apie skirtingą Čilės ir Lietuvos fiziką, bet visai kas kita kalbėti apie Čilės ir Lietuvos lituanistiką – kiekviena šalis turi visų pirma sau reikalingus ir vidaus poreikiams tarnaujančius savosios kalbos, istorijos ir kultūros tyrimus.
 
Taigi taip, esame pasaulio dalimi, bet lietuvių kalbai yra teikiamas neginčijamas prioritetas ir čia jokia konkurencija nėra įmanoma. Lituanistikos darbai, rašomi lietuvių kalba, negali būti vertinami prasčiau nei tie patys darbai užsienio kalba.
- Diskusijose Seime gairių oponentai teigia, kad lietuvių kalbos saugojimas išsiskiria draudimų ir bausmių gausa. Ar tai yra tiesa?
 
- Tai yra visiška netiesa. Lietuvių kalbos inspekcija pastaraisiais metais, jei neklystu, yra skyrusi tik vieną baudą. Iš tikrųjų, pats dirbau žurnalistu septyniolika metų. Niekada nebijojau kalbėti. Man atsiųsdavo raštus, kur būdavo surašytos mano kalbos klaidos. Aš būdavau dėkingas, jos padėdavo kalbėti taisyklingiau. 
 
Niekas realiai nebaudžia. Bandoma bendrauti ir paaiškinti. Lietuvoje kaip tik yra labai liberali priežiūros sistema, kuri paremta įtikinėjimu. Jeigu jau kalbėti apie draudimus ir baudimus, reikėtų prisiminti modernios demokratijos pradininkus prancūzus ar islandus, kurie tiesiog fanatiškai (gerąja prasme) gerbia ir puoselėja savo kalbą. Ten iš tikrųjų niekas negali rašyti bet kaip, sugebama ir spėjama kurti reikalingus terminus, turėti savo klaviatūrą ir visus panašius dalykus.
 
- Vieša paslaptis, kad konservatoriai ir liberalai Seimo Švietimo ir mokslo komitete itin oponavo Jūsų kandidatūrai į dabar einamas VLKK pirmininko pareigas. Mantas Adomėnas netgi paviešino slapto balsavimo dėl jūsų kandidatūros rezultatus su pavardėmis. Po to tie patys žmonės teikė pataisas, kurios visos buvo svarstomos ir atmestos Seime. Ar galime sakyti, kad egzistuoja liberalų ir konservatorių koalicija prieš kalbos norminimą ir apsaugą? 
 
-  Akivaizdu, kad liberalai turi savo poziciją, kuri atstovauja ideologijai – kalbėk bet kaip. Jie tiki, kad kalba pati savimi pasirūpins. Prieštaraujant mano kandidatūrai buvo pasakyta daug melo. Pradedant nuo to, kad aš nesu lituanistas. Buvo atkakliai negirdima, jog esu ne tik žurnalistas, bet ir lituanistas. Tiesiog buvo nenorima girdėti.

Tačiau skyrimas praėjo, kalbos komisija dirba darniai, sutelktai, priima sprendimus. Ta pati komisija parengė ir patvirtino gaires, kurioms nepritaria liberalų vadovaujama grupė. Tai veikimas jau ne prieš mane, bet prieš savo pačių balsais paremtą kalbos komisiją ir jos formuojamą kalbos politiką. Akivaizdu, kad jiems šita politika nepatinka. Tačiau aš nežinau, ko jie nori – ar jie nori, kad Lietuvoje nebebūtų valstybinės kalbos, ar jie nori, kad valstybine kalba nebūtų rūpinamąsi? Aš nesuprantu, nes mes kitokios pozicijos negirdime, tik teigimą: „nesirūpinkime, nesaugokime, pati susitvarkys, kalbėkim kaip norim“. Tai yra ne politika, o šnekėjimas dėl šnekėjimo, kova su pačių susikurtu baubu. Kai liberalai turės aiškiai suformuluotą savo poziciją kaip rūpintis lietuvių kalba, tada ir galėsime diskutuoti. 

 
- Ačiū už pokalbį.
propatrija

Komentavimas negalimas.