Audrius MAKAUSKAS. Laisvė atidarė kanalus ir tiesai, ir melui

Pe­tras Plum­pa

Pe­tras Plum­pa



  Lie­tu­vai at­ga­vus ne­prik­lau­so­my­bę, dau­ge­lis žmo­nių pra­plė­tė sa­vo pa­sau­lė­žiū­rą, ta­čiau tik ne­dau­ge­lis iš es­mės pa­kei­tė gy­ve­ni­mo bū­dą, san­ty­kius su ki­tais žmo­nė­mis ir sa­vo vals­ty­be, sa­ko bu­vęs re­zis­ten­tas Pe­tras Plum­pa. Jo tei­gi­mu, gy­ven­ti šiuo­lai­ki­nė­je Lie­tu­vo­je iš­oriš­kai yra leng­viau, bet mo­ra­li­nės prob­le­mos ta­po tik pa­ines­nės.

Jei­gu so­viet­me­tį tiks­lai ir nuo­la­ti­niai prieš­inin­kai bu­vo aiš­kūs, tai da­bar dau­ge­lio žmo­nių, or­ga­ni­za­ci­jų ir par­ti­jų sie­kiai ne­pas­to­vūs, mo­ra­liš­kai ne­skaid­rūs, be to­li­mos pers­pek­ty­vos. To­dėl gy­ve­na­me tie­sos ir me­lo, gė­rio ir blo­gio miš­rai­nė­je, tei­gia vie­nas Lie­tu­vos Ka­ta­li­kų Baž­ny­čios kro­ni­kos lei­dė­jų Pe­tras Plum­pa. Pra­de­da­mi cik­lą „Po­kal­biai apie Lie­tu­vos vals­ty­bę”, kal­bi­na­me jį apie so­vie­ti­nę pa­tir­tį ir da­bar­ti­nės Lie­tu­vos prob­le­mas.

La­ge­riuo­se užau­gu­si pasaulėžiūra

- Gi­mė­te 1939-ai­siais. Tai­gi lais­vos Lie­tu­vos net ne­at­si­mi­nė­te, kai mo­kyk­los lai­kais įsi­jun­gė­te į ko­vą už ją. Kas ta­da pa­ska­ti­no jus tai da­ry­ti?

- Pir­mie­ji pa­trio­tiš­ki įspū­džiai pra­si­dė­jo 1944 me­tų pa­va­sa­rį, kuo­met ge­ne­ro­las Po­vi­las Ple­cha­vi­čius pa­skel­bė sa­va­no­rių mo­bi­li­za­ci­ją į Vie­ti­nę rink­ti­nę – su tiks­lu, pa­si­trau­kus vo­kie­čiams, ne­įsi­leis­ti į Lie­tu­vą so­vie­tų. Ka­dan­gi tuo me­tu te­tu­rė­jau pen­ke­rius me­tus, įvy­kių pra­smės ne­su­vo­kiau, bet ge­rai at­si­me­nu tą va­ka­rą, kuo­met į tro­bą su­si­rin­ko mies­te­lio vy­rai pa­ly­dė­ti ma­no bro­lių į lie­tu­viš­ką­ją ar­mi­ją ir su­sto­ję vi­si su­gie­do­jo Lie­tu­vos him­ną.

Dar po pu­sės me­tų vy­res­ny­sis bro­lis iš­ėjo į par­ti­za­nus, to­dėl na­muo­se pra­dė­jo nak­ti­mis rink­tis gink­luo­ti „miš­ko bro­liai”. Po to pra­si­dė­jo kra­tos, areš­tai ir trem­tys. Mū­sų na­muo­se už­si­li­ko vie­no par­ti­za­no at­vež­ta prieš­ka­ri­nė pa­trio­ti­nė spau­da: „Ka­rys“, „Tri­mi­tas“, „Po­li­ci­ja“, „Žvaigž­dė“, „Lur­das“, „Žvaigž­du­tė“, „Ka­riū­nas“ ir kt., ku­rią vė­liau, jau pra­mo­kęs skai­ty­ti, nuo­lat var­čiau ir skai­ti­nė­jau. Vi­sa ma­no vai­kys­tė pra­ėjo bes­kai­tant tuos lei­di­nius ir be­gy­ve­nant ne­prik­lau­so­mos Lie­tu­vos sie­kiais. Ma­nau, ma­no gy­ve­ni­mui tai pa­da­rė di­de­lę įta­ką. Tai bu­vo ti­kra pa­trio­ti­nio są­mo­nin­gu­mo mo­kyk­la.

A-MakauskasAn­ti­so­vie­ti­nes nuo­tai­kas su­stip­ri­no ne tik daž­nos kra­tos – mū­sų na­mus kra­tė bent aš­tuo­nis kar­tus, – bet ir įka­lin­ti bro­liai ir tė­vas. To­dėl Su­vai­niš­kio sep­tyn­me­tė­je mo­kyk­lo­je ne­si­ra­šiau į pio­nie­rius ir ne­ven­giau an­ti­so­vie­ti­nių pa­si­sa­ky­mų. Ka­dan­gi sė­dė­jau vie­na­me suo­le su bu­vu­sių trem­ti­nių sū­nu­mi Jo­nu, tai mū­sų nuo­tai­kos bu­vo pa­na­šios. To­dėl 1952 me­tų spa­lio 21 die­ną mus į mo­ky­to­jų kam­ba­rį iš­sik­vie­tė mo­ky­to­jai kom­jau­nuo­liai tar­dy­mui. Bu­vo­me kal­ti­na­mi dėl mū­sų an­ti­so­vie­ti­nių nuo­tai­kų bei kal­bų bei dėl to, kad no­ri­me „Ta­ry­bų Są­jun­gai už­ner­ti ant kak­lo kil­pą“!

Tuo me­tu mums bau­džia­mo­sios by­los ne­su­da­rė ir į pa­tai­sos ko­lo­ni­ją ne­už­da­rė, nes mo­kyk­los di­rek­to­riu­mi bu­vo ma­no „po­ri­nin­ko“ Jo­no gi­mi­nie­tis. Be to, bu­vau kla­sės pir­mū­nas ir ga­vęs spe­cia­lų pa­gy­ri­mo raš­tą, tai bu­vo lyg ir ne­pa­to­gu try­li­ka­me­tį pir­mū­ną iš­vež­ti „pa­tai­sy­mui“.

1954 me­tais bai­giau Su­vai­niš­kio sep­tyn­me­tę mo­kyk­lą, kas­die­ną par­ašy­da­vau po ei­lė­raš­tį ir pra­dė­jau ra­šy­ti ro­ma­ną „Kru­vi­na pa­švais­tė“ apie par­ti­za­nų ko­vas. 1955 me­tais kar­tu su Pa­ndė­lio vi­du­ri­nės mo­kyk­los moks­lei­viais par­ašė­me ke­lias­de­šimt at­si­šau­ki­mų, ku­riuos iš­pla­ti­no­me Pa­ndė­lio, Su­vai­niš­kio, Kons­tan­ti­na­vos, Pa­lie­pių ir Vil­ko­lių apy­lin­kė­se.

- Už sa­vo veik­lą pa­te­ko­te į la­ge­rį, ka­lė­ti jums te­ko il­gus me­tus. Ar so­vie­ti­niuo­se la­ge­riuo­se iš­mo­ko­te kaž­ko, kas jums vė­liau pra­ver­tė ir lais­va­me gy­ve­ni­me?

- Kai bu­vau 21-erių, stip­rų dva­si­nį po­vei­kį pa­da­rė ku­ni­gas Al­gir­das Mo­cius, su ku­riuo kar­tu ka­lė­jo­me vie­na­me iš Mor­do­vi­jos la­ge­rių. Ža­vė­jo jo as­me­ny­bė, la­bai su­do­mi­no Fa­ti­mos fe­no­me­no at­sklei­di­mas. Tai bu­vo ryš­kus pos­tū­mis į ka­ta­li­ky­bę, bet dar ne­pil­nas. Tik po tre­jų me­tų, vėl at­vež­tas į tą pa­tį la­ge­rį, pa­te­kau į tarp­tau­ti­nę at­si­ver­tu­sių ka­ta­li­kų gru­pę, ku­rio­je bu­vo lie­tu­vis, žy­das, gru­zi­nas, ru­sas. Kas­die­ną da­ly­vau­da­vau jų sam­bū­ry­je, kar­tu ana­li­zuo­da­vo­me Šven­tą­jį Raš­tą. Skai­tant pa­sku­ti­nį To­mo Kem­pie­čio „Kris­taus se­ki­mo“ sky­rių, stai­ga ap­vir­to vi­sas pa­sau­lė­vaiz­dis: ti­kė­ji­mo tei­gi­niai stai­ga ta­po aiš­kūs kaip Tie­sa! Din­go vi­sos ti­kė­ji­mo abe­jo­nės, nors ne­din­go nuo­la­ti­nis troš­ki­mas ti­kė­ji­mo tie­sas par­em­ti pro­to ar­gu­men­tais. Tie ieš­ko­ji­mai ir at­ra­di­mai bu­vo be ga­lo įdo­mūs: jie apė­mė vi­sas gy­ve­ni­mo sri­tis, to­dėl vė­liau pa­ska­ti­no vėl pa­si­ner­ti į ne­le­ga­lios veik­los klo­dus. To­kiu bū­du la­ge­riuo­se užau­gu­si pa­sau­lė­žiū­ra nu­lė­mė to­li­mes­nį gy­ve­ni­mo bū­dą.

Už Lie­tu­vą ko­vo­jo ne visi

- Ar so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos me­tais – kal­bė­ki­me ne apie 1989-uo­sius, o kiek anks­tes­nius lai­kus – di­džo­ji da­lis žmo­nių su­vo­kė, kad Lie­tu­va oku­puo­ta, kad ji val­do­ma to­ta­li­ta­ri­nio re­ži­mo?

- Prieš­ka­ry­je gi­mę žmo­nės iki pat 1953 me­tų bu­vo Sta­li­no rep­re­si­jų liu­di­nin­kai, to­dėl oku­pa­ci­jos fak­tas jiems bu­vo sa­vai­me aiš­kus da­ly­kas. Gi­mę po ka­ro jau ne­be­su­vo­kė to­kio di­de­lio prieš­ta­rin­gu­mo tarp ne­prik­lau­so­mos ir oku­puo­tos Lie­tu­vos gy­ve­ni­mo, nes vi­si lan­kė so­vie­ti­nę mo­kyk­lą, vi­si mai­ti­no­si la­bai ten­den­cin­ga oku­pan­tų pro­pa­gan­da. Pa­trio­ti­nio ne­są­mo­nin­gu­mo ly­gį ro­do ko­mu­nis­tų skai­čiaus di­dė­ji­mas: jei­gu 1950 me­tais Lie­tu­vo­je bu­vo maž­daug 27 tūkst. kom­par­ti­jos na­rių, tai 1988 me­tais jų skai­čius vir­ši­jo 200 tūkst.! O kom­jau­nuo­lių bu­vo net dvi­gu­bai dau­giau. Juk į to­ta­li­ta­ri­nę oku­pan­tų or­ga­ni­za­ci­ją ne­ga­li sto­ti žmo­gus, su­vo­kian­tis sa­vo as­me­ni­nį ir tau­ti­nį pa­že­mi­ni­mą. Į so­vie­ti­nes or­ga­ni­za­ci­jas ne­sto­jo pra­kti­kuo­jan­tys ti­kin­tie­ji, nes tai reiš­kė sa­vo­jo ti­kė­ji­mo iš­si­ža­dė­ji­mą ar­ba veid­mai­nys­tę. Šie gy­ven­to­jai bei bu­vę ka­li­niai ir trem­ti­niai ne tik su­vo­kė esą oku­puo­ti, bet ir lau­kė iš­lais­vi­ni­mo.

- Da­bar daž­nai sa­ko­ma, kad iš ti­krų­jų už Lie­tu­vą ko­vo­jo vi­si, tik skir­tin­gais bū­dais, kad tam ti­kru bū­du ko­vo­jo net kom­par­ti­jos ar kom­jau­ni­mo ak­ty­vis­tai. Jei Lie­tu­vai ga­li­ma bu­vo pa­da­ry­ti ge­ro ir esant sis­te­mos da­li­mi, kam ta­da bu­vo rei­ka­lin­gas at­vi­ras re­zis­ten­ci­nis vei­ki­mas?

- Be abe­jo, vi­si ko­vo­jo už sa­vą­jį bū­vį, o ypač ko­mu­nis­tai, to­dėl, siek­da­mi leng­ves­nio gy­ve­ni­mo ir no­ro įsi­kur­ti val­diš­ko­se oku­pan­tų struk­tū­ro­se, jie leng­vai at­si­ža­dė­jo pa­trio­ti­nių, re­li­gi­nių ir mo­ra­li­nių pri­nci­pų. To­kio­je dva­sio­je jie auk­lė­jo ir sa­vo vai­kus. Ar ga­li­ma to­kius pri­si­tai­kė­lius lai­ky­ti ko­vo­to­jais už Lie­tu­vos lais­vę ar­ba ko­vo­to­jais su ko­mu­nis­ti­ne sis­te­ma? Juo­kin­ga…

Iš es­mės nepasikeitė

- Esa­te ra­šęs, kad „kaip iš­ėji­mas iš ka­lė­ji­mo ne­pa­kei­čia bu­vu­sių ka­li­nių mo­ra­lės ir troš­ki­mų, taip Są­jū­džio iš­ko­vo­ta lais­vė ne­pa­kei­tė bu­vu­sių so­vie­ti­nių pi­lie­čių su­dar­ky­tos mo­ra­lės ir egois­ti­nių sie­kių.“ Kas tuo­met vis dėl­to pa­si­kei­tė su Ko­vo 11-ąja?

- Su Ko­vo 11-ąja at­si­ra­do in­for­ma­ci­jos ga­vi­mo ir sa­vi­raiš­kos lais­vė. Žmo­nės, iš­ug­dy­ti me­la­gin­go­je so­vie­ti­nė­je at­mos­fe­ro­je, ga­lė­jo su­ži­no­ti sa­vo tė­vy­nės is­to­ri­ją, oku­pa­ci­jos fak­tą ir ap­lin­ky­bes, žmo­gaus tei­sių ver­tę ir ga­li­my­bes. Kas no­rė­jo, tas šio­mis ga­li­my­bė­mis pa­si­nau­do­jo ir ga­lė­jo iš es­mės pa­keis­ti as­me­ni­nį gy­ve­ni­mą bei vi­suo­me­ni­nę raiš­ką. Dau­ge­lis žmo­nių la­bai pra­plė­tė sa­vo pa­sau­lė­žiū­rą, ta­po vi­sa­pu­siš­kai iš­pru­sę, ta­čiau tik ne­dau­ge­lis iš es­mės pa­kei­tė sa­vo as­me­ni­nį gy­ve­ni­mo bū­dą: sa­vo san­ty­kius su ki­tais žmo­nė­mis, su šei­mos na­riais, su vi­sa vi­suo­me­ne, pa­ga­liau su sa­vą­ja ne­prik­lau­so­ma vals­ty­be. To­dėl ša­ly­je toks aukš­tas ko­rup­ci­jos ly­gis, tiek daug ne­vil­ties, bui­ti­nio smur­to, sa­vi­žu­dy­bių. Vi­sa tai ska­ti­na bėg­ti iš gim­ti­nės, nors iš es­mės tai yra bė­gi­mas nuo sa­vo­jo še­šė­lio…

- Ar da­bar­ti­nė Lie­tu­va – ša­lis, ku­rio­je ge­ra gy­ven­ti?

- Man, kaip ka­ta­li­kui, iš­oriš­kai da­bar yra kur kas leng­viau gy­ven­ti ne­gu so­viet­me­tį: ga­liu lais­vai kal­bė­ti, ra­šy­ti ir or­ga­ni­zuo­ti. Mo­ra­liš­kai da­bar­tis yra su­dė­tin­ges­nė, o prob­le­mos pa­ines­nės. Lais­vė ati­da­rė ka­na­lus tie­sai ir me­lui, mei­lei ir egoiz­mui, gė­riui ir blo­giui. Jei­gu so­viet­me­tį bu­vo aiš­kūs tiks­lai ir nuo­la­ti­niai prieš­inin­kai, tai da­bar dau­ge­lio žmo­nių, or­ga­ni­za­ci­jų ir par­ti­jų sie­kiai ne­pas­to­vūs, mo­ra­liš­kai ne­skaid­rūs, be to­li­mos pers­pek­ty­vos. To­kio­je tie­sos ir me­lo, gė­rio ir blo­gio miš­rai­nė­je krikš­čio­niš­ko­ji raiš­ka grei­tai iš­blės­ta, iš­lai­ky­da­ma tik for­ma­lius pa­vi­da­lus. Api­bend­ri­nan­ti iš­va­da ga­lė­tų bū­ti to­kia: lais­vai gy­ven­ti dar ne­reiš­kia ge­riau gy­ven­ti.

Iš­lik­ti tie­siems ir drąsiems

- Prieš kiek ma­žiau nei me­tus sa­kė­te, kad „krikš­čio­niš­kos orien­ta­ci­jos Lie­tu­vos pi­lie­čiai tu­rė­tų bur­tis į gy­vy­biš­kai svar­bią ko­vą su so­vie­ti­nes tra­di­ci­jas tę­sian­čios val­džios re­ži­mu.“ Bet ko­vo­jan­tys už tai, kas po­pu­lia­riai va­di­na­ma „krikš­čio­niš­ko­mis ver­ty­bė­mis“ – t.y. vi­sų pir­ma už pa­gar­bą žmo­gaus pri­gim­čiai, api­man­čiai jo ly­tiš­ku­mą ir tau­tiš­ku­mą – pa­sta­ruo­ju me­tu įvar­di­ja­mi kaip Lie­tu­vos va­ka­rie­tiš­ko kur­so prieš­inin­kai ir Vla­di­mi­ro Pu­ti­no po­li­ti­kos įran­kiai. Ką ga­lė­tu­mė­te pa­sa­ky­ti apie tai?

- Ne­su nei va­ka­rie­tiš­ko, nei ry­tie­tiš­ko kur­so ša­li­nin­kas. Min­tys į Va­ka­rus kry­po so­viet­me­tį, kaip į lais­vo gy­ve­ni­mo kon­ti­nen­tą, iš ku­rio ga­li at­ei­ti iš­ori­nis iš­lais­vi­ni­mas. Ta­čiau lais­vė į Lie­tu­vą at­ėjo ne iš Va­ka­rų. Ir ne iš Ry­tų – juk Mi­chai­las Gor­ba­čio­vas ne vel­tui pa­skel­bė Lie­tu­vai blo­ka­dą ir sal­džiai „mie­go­jo“ Sau­sio 13-osios nak­tį… Grei­čiau Lie­tu­va da­vė Ru­si­jos de­mo­kra­tams pa­vyz­dį, kaip su­žlug­dy­ti Rugp­jū­čio 19-osios pu­čą, o kar­tu ir Lie­tu­vai ati­da­ry­ti var­tus į lais­vę.

Lie­tu­vos po­li­ti­kų orien­ta­ci­ja į Eu­ro­pos Są­jun­gą (ES) tu­ri aiš­kų tiks­lą: pa­si­nau­do­ti Va­ka­rų eko­no­mi­niais pa­sie­ki­mais – tap­ti ly­gia­ver­čiais eu­ro­pie­čiais. Iš da­lies tai pa­vy­ko, bet ne vel­tui: Lie­tu­va gau­na mi­li­jo­ni­nes do­ta­ci­jas, o Eu­ro­pa iš Lie­tu­vos gau­na šim­tus tūks­tan­čių emig­ran­tų. Bet tai dar ne vis­kas: rei­kės at­si­sa­ky­ti ir kai ku­rių tra­di­ci­nių ver­ty­bių, ku­rios šimt­me­čius su­da­rė tau­tos mo­ra­li­nį stu­bu­rą. Šiuo at­žvil­giu krikš­čio­nys tu­rė­tų iš­lik­ti tie­sūs ir drą­sūs, jiems mo­ra­li­niais orien­ty­rais ne­tu­rė­tų bū­ti nei ES, nei V.Pu­ti­nas, nei Jung­ti­nės Ame­ri­kos Vals­ti­jos. Pa­ga­liau „pa­li­kim ver­go da­lią klai­kią“.

- Ko la­biau­siai trūks­ta šių die­nų lie­tu­viams, kad ga­lė­tų su­kur­ti ge­res­nę vals­ty­bę?

- Ge­res­nis gy­ve­ni­mas pra­si­de­da nuo žmo­gaus, nuo sa­vęs. Tad ge­rų žmo­nių vi­su­ma ga­li su­kur­ti ir ge­res­nę vals­ty­bę. Tu­rint ome­ny­je, kad ge­ro žmo­gaus ug­dy­mas pra­si­de­da nuo vai­kys­tės, tau­ta ir vals­ty­bė pa­ga­liau tu­rė­tų at­sig­ręž­ti į vai­kų mo­ra­li­nį ug­dy­mą šei­mo­se ir mo­kyk­lo­se. Ka­dan­gi dau­gu­mai po­li­ti­kų to­kios idė­jos yra vi­siš­kai sve­ti­mos, tai vil­tį ga­li įžieb­ti re­li­gi­nės bend­ruo­me­nės – pa­na­šiai kaip so­viet­me­čiu. Jei­gu ka­ta­li­kai la­bai rim­tai ir ati­džiai įsik­lau­sy­tų į po­pie­žiaus Pra­nciš­kaus ka­te­che­zes, jei­gu steng­tų­si vi­sa tai gy­vai įgy­ven­din­ti, šei­mų ir bend­ruo­me­nių gy­ve­ni­mas iš es­mės pa­si­keis­tų. Tai bū­tų nau­ja pra­džia. Juk bet koks at­gi­mi­mas tu­ri pra­džią.

- Jums pa­čiam dėl sa­vo veik­los, grįs­tos Lie­tu­vos lais­vės sie­kiu ir tvir­tais mo­ra­li­niais įsi­ti­ki­ni­mais, te­ko il­gus me­tus ka­lė­ti. O di­džio­ji da­lis veik­los bu­vo at­lie­ka­ma kons­pi­ra­ci­nė­mis są­ly­go­mis. Jei leis­tu­mė­te sau pa­spė­lio­ti at­ei­tį – ar ma­no­te, kad ka­ta­li­kų at­ei­ty­je ir vėl lau­kia kons­pi­ra­ci­ja ir ka­lė­ji­mai?

- Jei­gu da­bar­ti­nės ES an­ti­krikš­čio­niš­kos mo­ra­li­nės ten­den­ci­jos įgaus pa­grei­tį, jos ne­iš­ven­gia­mai pe­reis į tei­si­nę sis­te­mą ir bus pri­va­lo­mos vi­soms vals­ty­bėms na­rėms. Pa­vyz­džiui, jau da­bar Šve­di­ja pa­lai­ko ag­re­sy­vią ho­mo­sek­sua­lu­mo plė­trą. Tar­ki­me, pa­sto­rius Ake Gree­nas iš Born­hol­mo bu­vo tei­sia­mas už tai, kad pa­moks­le ci­ta­vo Bib­li­ją apie ho­mo­sek­sua­lu­mą bei ki­tus sek­sua­li­nius iš­kry­pi­mus. Šve­di­jos įsta­ty­mai drau­džia bet ko­kius tei­gi­nius, ku­riuos ga­li­ma in­terp­re­tuo­ti kaip ne­pa­gar­bą ho­mo­sek­sua­lams. To­dėl pa­sto­rių A.Gree­ną apy­gar­dos teis­mas nu­tei­sė ka­lė­ti. Jei­gu ir vi­so­je ES krikš­čio­niš­ko­ji mo­ra­lė at­si­durs už įsta­ty­mo ri­bų, jos skel­bė­jams ir vėl teks pa­tir­ti so­vie­ti­nes rep­re­si­jas.

Ro­jaus že­mė­je vi­zi­ja išblėso

- Pa­bai­gai – vie­nas „glo­ba­les­nis” klau­si­mas. Vil­niaus uni­ver­si­te­te su­reng­to­je pa­skai­to­je esa­te sa­kęs, kad Kro­ni­kos lei­di­mo ir ver­ti­mo į įvai­rias kal­bas tiks­las bu­vo ne tik ap­gin­ti Lie­tu­vos ti­kin­čiuo­sius. Tuo taip pat siek­ta su­stab­dy­ti mark­sis­ti­nės iš­lais­vi­ni­mo teo­lo­gi­jos pli­ti­mą Baž­ny­čio­je, dau­ge­lio pa­sau­lio krikš­čio­nių nai­vų su­si­ža­vė­ji­mą ko­mu­niz­mu. Ar ma­no­te, kad Kro­ni­kai pa­vy­ko lai­mė­ti šį mū­šį?

- Per­nai Sei­me mi­nint Kro­ni­kos 40-me­tį sa­kiau, kad me­lo iš­vie­ši­ni­mas reiš­kia jo de­mas­ka­vi­mą.

Jo­kia krikš­čio­nių veik­la taip ne­siu­ti­no so­vie­tų val­džios, kaip jos me­lo de­mas­ka­vi­mas. Juk mi­li­jo­nai už­sie­nio in­te­li­gen­tų tuo ko­mu­niz­mo me­lu ti­kė­jo. Ypač skau­dus to me­lo vai­sius bu­vo mi­li­jo­nų ka­ta­li­kų Lo­ty­nų Ame­ri­ko­je su­ve­džio­ji­mas. 1971 me­tais ku­ni­gas Gus­ta­vo Gu­tier­re­zas iš­lei­do kny­gą „Iš­lais­vi­ni­mo teo­lo­gi­ja“, ku­ri Pie­tų Ame­ri­ko­je ta­po so­cia­lis­ti­nio ka­ta­li­kų ju­dė­ji­mo įkvė­pė­ja. Pra­dė­ta pos­trin­gau­ti apie tai, kad An­tro­jo Va­ti­ka­no su­si­rin­ki­mo do­ku­men­tuo­se įvar­dy­to­ji Die­vo Tau­ta esan­ti ne kas ki­ta, kaip „ne­tur­tin­go­ji liau­dis“, ar­ba tos Die­vo avys, ku­rioms yra pa­ža­dė­ta Dan­gaus ka­ra­lys­tė. Tad pro­le­ta­ria­to iš­lais­vi­ni­mas iš bur­žu­jų jun­go esan­ti pa­grin­di­nė Baž­ny­čios mi­si­ja. Ka­dan­gi anks­tes­nės mi­sio­nie­rių prie­mo­nės ne­tur­tin­gos liau­dies ne­iš­lais­vi­no, tai so­cia­lis­ti­nė re­vo­liu­ci­ja esan­ti krikš­čio­nims at­siųs­ta Dan­gaus do­va­na.

Šios teo­lo­gi­jos įta­ko­je kai ku­rie ku­ni­gai net at­si­sa­kė ku­ni­gys­tės ir ta­po re­vo­liu­cio­nie­riais. Vie­nas toks dva­si­nin­kas net par­eiš­kė, kad efek­ty­viau­sia evan­ge­li­za­vi­mo prie­mo­nė esąs kul­kos­vai­dis.

Ka­dan­gi ši pseu­do­teo­lo­gi­ja už­krė­tė be­veik vi­sas lo­ty­nų Ame­ri­kos ša­lis, vie­nas teo­lo­gas net par­eiš­kė, kad žlu­gus ka­ta­li­ky­bei Lo­ty­nų Ame­ri­ko­je, iš­kils grės­mė Baž­ny­čiai ir vi­sa­me pa­sau­ly­je.

Nors Lie­tu­va nuo Ame­ri­kos že­my­no bu­vo to­li, bet krikš­čio­nių rū­pes­čių ir na­lai­mių ai­das sklan­dė po vi­są Že­mę. Lie­tu­vos krikš­čio­nių per­se­kio­ji­mo fak­tai, su­ra­šy­ti Kro­ni­kos pus­la­piuo­se, pa­siek­da­vo iš­ei­vius Va­ka­ruo­se. Tie teks­tai, iš­vers­ti į is­pa­nų kal­bą ir iš­siun­ti­nė­ti Pie­tų Ame­ri­kos ša­lių am­ba­sa­doms ir vys­ku­pi­joms, tu­rė­jo at­ver­ti akis tiems ka­ta­li­kams, ku­rie že­miš­ką­jį ro­jų ma­tė So­vie­tų Są­jun­go­je. Ma­ny­čiau, kad ir lie­tu­viš­ko­ji Kro­ni­ka šiek tiek pri­si­dė­jo prie Lo­ty­nų Ame­ri­kos krikš­čio­nių iš­blai­vi­ni­mo.

Šian­dien, kai ko­mu­nis­ti­nio ro­jaus vi­zi­ja iš­blė­so, už­te­mo ir kva­zi­krikš­čio­niš­ko­ji iš­lais­vi­ni­mo teo­lo­gi­ja.

Rei­kia pa­sa­ky­ti, kad pir­mie­ji iš­lais­vi­ni­mo teo­lo­gi­jos, kaip ir ko­mu­niz­mo ar so­cia­liz­mo pra­di­nin­kai, tu­rė­jo kil­nius, po­zi­ty­vius tiks­lus – su­kur­ti lai­min­gą gy­ve­ni­mą šio­je že­mė­je, re­vo­liu­ci­niu bū­du su­grą­žin­ti ka­dai­se pra­ras­tąjj ro­jų. Tai sa­vo­tiš­ka Ba­be­lio bokš­to sta­ty­ba, iš es­mės ig­no­ruo­jan­ti Kris­taus skelb­tą­ją Die­vo Ka­ra­lys­tę. Iš ki­tos pu­sės, krikš­čio­nys pri­va­lo bū­ti so­li­da­rūs su varg­šais, nes to rei­ka­lau­ja ar­ti­mo mei­lė. Šiuo po­žiū­riu iš­lais­vi­ni­mo teo­lo­gi­jos ša­li­nin­kai yra krikš­čio­niš­kes­ni už gob­šius ka­pi­ta­lis­tus, ku­rie skur­de lai­ko iš­ti­sas tau­tas. Ga­li­mas da­ly­kas, kad iš­va­ly­ta nuo mark­siz­mo, iš­lais­vi­ni­mo teo­lo­gi­ja ga­lė­tų tar­ti nau­ją žo­dį ka­ta­li­kų so­cia­li­nė­je veik­lo­je.

Komentavimas negalimas.