Arvydas Juozaitis. D. Trampas ir nauja pasaulio tvarka

 Didžioji Lietuvos žiniasklaida vis dar rimtai neišnagrinėjo pasaulio politinę bendruomenę sudrebinusios JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) kalbos, pasakytos rugsėjo 26 d. JTO asamblėjoje. Rimčiausi analitikai sako, kad tai dramatiškai keičia tarptautinės politikos akcentus. Lietuvoje — tyla.

Pirmą kartą, kad ir atsargiai ar net pašaipiai žvelgiantys į D. Trampą apžvalgininkai sukluso. Prieštaravimų ir įtampų poliai pasaulyje trakštelėjo. Nes JAV vadovas, kuris šiuo atveju aiškiai atstovavo bendrai visos administracijos pozicijai, pareiškė, kad neoliberalusis pasaulio globalizavimas priėjo liepto galą. Jis aiškiausiai paskelbė, kad ne tik JAV, bet ir kiekviena pasaulio šalis turi (ne tik gali) nepaklusti „viršvalstybinių“ organizacijų diktatui, — šalys turi remtis savų tautų suverenumu ir patriotizmu.   

Juozaitis-Baltijos-Asambleja-300x234Daugelį metų stebėjęs tarptautinės politikos peripetijas, iš Vakarų ir Rytų šaltinių (kurie man buvo prieinami daugiausia anglų, vokiečių ir rusų kalbomis) susidariau niūrų vaizdą apie provincialų Lietuvos viešosios erdvės užsisklendimą. Kelios tezės iš prezidentūros, keli pareiškimai iš URM’o ir mums jau „viskas aišku“. Toliau – tik lėkšta dvaro politologija. Tik kartojame tarptautinės neoliberalios žiniasklaidos, remiančios globalizmo ideologiją, klišes. Deja, vis mažiau aiškumo ir savarankiško žvilgsnio mūsų viešojoje erdvėje, nes rimtos politinių procesų analizės ir aptarimo erdvės Lietuvoje iki šiol nėra. Nėra jėgų? Tuo metu, kai tarptautiniai pokyčiai akivaizdūs ir dramatiški.

Malonią išimtį sudaro aplink Vilniaus forumą susibūrusių jaunų politologų darbai, prikeliantys kritinio mąstymo kultūrą tarptautinės politikos stebėsenoje. Paminėtinas prieš savaitę pasirodęs Vytauto Sinicos straipsnis, kuriame autorius teisingai iškelia du esminius istorinius vyksmus. Pirma, Europos Sąjungos federalistinės krypties desperatišką aršėjimą, kai dviejų didžiųjų ES šalių neoliberalieji, eurofederalistiniai sluoksniai dreifuoja link „pragmatinių santykių“ su Rusija; antra, gilėjantį pleištą tarp JAV ir ES didžiųjų valstybių, arba kitaip tariant augančius prieštaravimus tarp NATO ir ES viršūnėlių

Abu procesai Lietuvai yra itin pavojingi.

Jau rašiau apie Tėvynių Europos siekį, stiprėjantį Europos Višegrado valstybėse, kurį palaiko  jau ir Austrija, ir netgi Italija (visai pagal masinės nelegalios migracijos į Vokietiją kelią!). Vokietijoje auga Alternatyvos Vokietijai populiarumas (ši partija jau antra ir ji vejasi daug metų pirmavusius krikdemus). Kad ir kaip Angelos Merkel ideologai kaltintų ją „populizmu“, tai negelbsti – vokiečiams atsiveria akys. Eurobiurokratų iliuzijos, kad ES šalių piliečiai sutinka  su federalizmu ir visuotiniu tautų susiliejimu tėra tik iliuzijos. Kuo ilgiau jomis bus maitinamasi, tuo blogiau bus Europai, reiškia, ir mums.

Europos tautų Sandrauga nėra ir niekada nebus federacija, nepaisant biurokratinių žaidimėlių su Europos Sąjungos sutartimis. Tie žaidimėliai nėra legitimūs ir kažkokios naujos imperijos Europoje sukurti negali.

Tačiau jau įsijausta į  eurozonos federalizavimą. Vėl brukama dviejų greičių Europa – tie, kurie suspės koja į koją su Berlyno-Paryžiaus „integraciniu centru” – ne tik su bendraja valiuta, bet netgi ir kariuomene, teisėsauga, tiesioginiais mokesčiais į „federalinį biudžetą”, ES reglamentais, kurie nepaisant nacionalinių konstitucijų virsta tiesioginiais įstatymais visai zonai – tai pasityčiojimas iš tūkstantmetės Europos teisės. „Už borto“ metamos „antro greičio“ šalys, kurioms numatomos arba didelės finansinės bausmės (nesutiks su nelegalių migrantų paskirstymu), arba … mažesnė finansinė parama. Perkamas tautų suverenumas?

Baudžiant „atsiliekančio greičio“ ES šalis gali būti sukelta įtampa ir dėl NATO ateities. O tai jau grėsmė pačiai Europai. Bet, sako Emanuelis Makronas, nėra ko baimintis, mes pasiūlysime „naują Europos saugumo sistemą“. Tai bus labai moderni sistema — drauge su Rusija.

Vytautas Sinica pabrėžia, kad mūsų politinis elitas ne tik apsimeta, jog nieko reikšmingai naujo nevyksta, bet iš esmės ir inercijos palaiko ekspresyvųjį Emanuelio Makrono ir tylųjį Angelos Merkel eurofederalizmą. Ir net labai įdomu, kad mūsų „didžiųjų kovotojų prieš Kremlių“ visai negąsdina šių politinių lyderių dreifas Rusijos link. Vadinasi, ir reikia sutikti su V. Sinicos išvadomis, kad mūsų elitas ramiausiai vykdo Berlyno ir Paryžiaus neoliberalų užsakymą, nepaiso jau netgi nacionalinio saugumo interesų.  

Donaldo Trampo rugsėjo 26 d. kalba visa tai apnuogina ir stato į savo vietas. Tai programinė kalba. Kodėl? JAV prezidentas programiškai atmetė globalizmą, kalbėdamas apie naują sistemą pasaulyje ir naują JAV vaidmenį joje.

Ne, JAV prezidentas nepamiršo savo šūkio „Amerika –- pirmiausia“, — ne, jis eina toliau. Dabar jis jau pabrėžė, kad kiekvienos šalies nacionalinis interesas — tos šalies, o ne tarptautinių organizacijų interesas. Todėl kiekvienos šalies patriotizmas yra gerbtinas ir net pageidautinas. Patriotizmas garantuoja šalies energijos panaudojimą ir savigarbą. Kiekvienos tautos suverenumas ir kiekvienos šalies patriotizmas pripažįstamas (angl. embraced) esmine vertybe.

Siūlau atidžiai išanalizuoti D. Trampo kalbą. Tada pamatysime, kad iki šiol chaotiška vadinta politika anaiptol nėra chaotiška.  Medijos ir  aršūs JAV prezidento oponentai iš neoliberalų stovyklos tikrai klaidino pasaulį. D. Trampas visai nėra atsitiktinė politinė figūra. Jis neatsitiktinis nei JAV, nei pasaulio istorijoje.

 Jis yra esminių pokyčių pasaulyje reiškėjas, lyg medijas. Karštligiški pasaulio neoliberaliosios žiniasklaidos puolimai prieš D. Trampą — be ateities. Kaltinimai dėl jo galimo slapto sąmokslo su Kremliumi? Pasakykime lietuviškai: juokiasi puodas, kad katilas juodas…  Ypač tai pasakytina apie Europos neoliberalųjį elitą.

Viskas priešingai: D. Trampas itin aiškiai ir geopolitiškai mato vykstančius tektoninius lūžius. Jis mato daug aiškiau ir toliau. Arogantiškieji neoliberalai mato tik savo antitautinius principus ir laikosi tarnystės trumparegiškiems tarptautinių korporacijų interesams. Ir amoralumui.

Jeigu norite, kad JAV prisidėtų prie jūsų saugumo, neatiduokite savojo energetinio saugumo Rusijai. JAV yra kertinė NATO partnerė. O nepatikimumas dvelkia iš dabartinių Vokietijos ir Prancūzijos valdančiųjų sluoksių. Jie blaškosi kartus su savo įsipareigojimais koncernams, prekiaujantiems rusiškomis dujomis. Ir nafta — nafta jau ir su Rytais. 

Pasaulio globalizavimo sistema, kuri buvo paremta tautų ištrynimo ideologija ir politika, priėjo aklavietę. Ji priėjo aklavietę pačioje šio globalizmo citadelėje – Jungtinėse Valstijose.

Ką tai reiškia? Kelis dešimtmečius veikė  „globalus tikrumas”, kai Kinija naudojosi prekybos privilegijomis, o dabar to tikrumo, kai pigios prekės plaukė į JAV, o gamyba kėlėsi į Kiniją kartu su technologijomis, neliko.

Kad suprastume esminę šio dramatiško lūžio priežastį, turėtume susipažinti ne tik su D. Trampo kalba, bet ir su ką tik Kinijos komunistų partijos paskelbta tarptautinės politikos kryptimi. Ji skelbia, kad Kinija gelbės pasaulį nuo JAV … keliamo globalaus netikrumo“ (angl. global ucertainty).

JAV pati išaugino Kinijos ekonominę galybę, kuri dabar pačiai JAV meta iššūkį, ir pagaliau privalėjo imtis nacionalinių užkardų ir apsaugos priemonių. 

Kinijos prekybos intervencija jau kerta JAV ekonomiką.

Nuo 1974m. JAV toleravo prekybos su Kinija deficitą (dėl pigių kinų prekių, dėl žemesnių Kinijos gyvenimo standartų, subsidijų bei protekcionizmo). Tačau susimąstyta, kai 2017m. JAV prekybos deficitas su Kinija pasiekė 375 mlrd. dolerių (eksportas 130 milijardų USD, importas – 506 milijardai USD). Kas tai? Ogi štai kas: klasikinis „laivosios rinkos ir prekybos“ periodas baigėsi.

Todėl JAV priversta pereiti prie protekcionistinių priemonių. Nes Kinija „kovoja“ už „laisvąją prekybą“ savos ekspansijos labui.  Kinijos valdantysis elitas nori, kad toliau veiktų palanki jos galių augimui viršnacionalinė tarptautinės prekybos sistema. Ir JAV pasakė: „Stop“.

Koks paradoksas! – dabar Kinijos komunistų partija gins globalizmą.

Toliau — naujas galių dipolis. JAV-Kinija.

Taip, pasaulinės sistemos vidiniai prieštaravimai pasiekė apogėjų.

Kokia Rusijos vieta šiame balanse? Rusija natūraliai tampa Kinijos satelitu — priešpriešoje su JAV ir NATO. Kokia Europos, ES vieta šiame balanse? Kol kas taip: Rusija veikia panaudodama dujas, kurias siūlo kaip saugumo garantą Europai. Europai be JAV. 

Ir ne vien Rusija veikia su Kinija. Mums svarbu, kaip Kinija smelkiasi pas mus. Ji jau daug ką daro. Antai grandiozinis Šilko kelio kontinentinės infrastruktūros projektas. Jis nutaikytas ir į Baltijos šalis. O  Baltarusijoje net įsilinguoja.

Lietuvos užsienio politika nebegali nebematyti šių procesų. Deja, atrodo, nemato.

Mes neturime pagrindo tikėtis, kad Lietuvai pavyks išvengti pavojų vien plaukiant pasroviui su eurofederalizmu. Vien taktiniais pataikavimais federalizmui toli nenueisi — jis sekina kiekvienos Europos valstybės jėgas. Europa, toliau demonstruojama atvirumą musulmonų pasauliui, netrukus gali tiek pakisti, kad jos įsisenėjęs elitas nebeišlaikys valdžios vadžių. Europos Sąjungos branduolys neturi galimybių tapti nauju globalizmo galios centru.

Tačiau. Tačiau kaip bendra ekonominė erdvė ji lieka svarbi mums. Net tampa reikalingesnė.

Todėl Lietuvai svarbu palaikyti pusiausvyrą, drauge su kitomis ES šalimis mažinti prieštaravimus tarp NATO ir ES viršūnių, remiantis pirmiausia savo pačių nacionalinio saugumo ir šalies gerovės interesais. Regioninė sandrauga su Latvija. ES vidaus politikoje pusiausvyrą palaikyti padės Baltijos šalių bendradarbiavimas su Vyšegrado grupe, nepamirštant ir bendradarbiavimo perspektyvų Šiaurės Europos kryptimi. 

Ateina strategiškai palankus Tėvynių Europai laikas. Saugant stiprius ryšius su NATO, galima atgaivinti nacionalinias jėgas kūrybai. Apie tokį gaivinimą savo apaštališkojo vizito Lietuvoje metu ką tik kalbėjo ir popiežius Pranciškus. Pagrindinė žmogaus tapatybė – priklausymas savo tautai, sakė jis. Itin pabrėždamas tai pamokslo metu Vilniuje, Katedros aikštėje. Pirmojo didžiojo Sąjūdžio mitingo vietoje.

2018 09 30

 

Komentavimas negalimas.