Ar tikrai lietuviško kaimo rytojus – apniukęs?

2011 m. spalio mėnesio „Pasaulio lietuvio” žurnale rašiau straipsnį „Apniukęs lietuviško kaimo rytojus”. Mintis kilo keliaujant po Lietuvą. Akį rėžė šimtai hektarų dirvonuojančios žemės, apgriuvę, dar praėjusį šimtmetį matę ūkiniai pastatai. Ir nors viena mano pažįstama lietuvaitė tvirtino, kad su Lietuvos kaimu nėra dar taip blogai, mat ji pastebi atnaujinamas sodybas, jose bėgiojančius vaikus – ji manęs neįtikino. Galbūt vienoje kitoje vietovėje taip ir yra, bet toli gražu – ne visur. Įrodymų nereikėjo ilgai ieškoti – patys Lietuvos gyventojai tai pastebi, signalizuodami viešojoje žiniasklaidoje: Lietuvos kaimas žlunga; nėra kam dirbti žemės; jaunimas bėga į miestus arba į Vakarus – jiems gyventi kaime nepelninga, neįdomu. Beje, tai pastebi ir valstybės įstaigos, atsakingos už žemės ūkio politiką, kaimo plėtrą, sociologai ir kiti mokslininkai. Tam tikslui bandoma ieškoti būdų ir priemonių tokią padėtį pakeisti. Galbūt iš tikrųjų dar ne viskas prarasta. Virginija Nometkaitė, kilusi iš Punsko krašto, šiuo metu dirbanti Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Ūkių ir įmonių skyriuje jaunesniąja mokslo darbuotoja, bando prieštarauti mano nuomonei. Jos manymu, Lietuvos kaimas pamažu atsigauna. Tarkim, pavažinėjus po Žemaitiją viskas atrodo labai gerai: ganyklose ganosi gyvuliai, laukai apsėti, sodybos sutvarkytos.

Lietuvos kaimo padėtis nuolat tiriama

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (LAEI) įsteigtas 1990 m., pertvarkant Lietuvos žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institutą (LŽŪEMTI). Instituto steigėja – Lietuvos žemės ūkio ministerija. 2009 m. įsigaliojus naujam Mokslo ir studijų įstatymui LAEI tapo valstybiniu mokslinių tyrimų institutu. Ši mokslo tyrimų valstybinė įstaiga vykdo socialinių mokslų srities žemės ūkio, maisto ir žuvininkystės ekonomikos bei kaimo raidos Lietuvoje mokslinius tyrimus ir eksperimentinę (socialinę) plėtrą. Atlikdama įvairius tyrimus, susipažįsta su aktualiomis šalies kaimo problemomis ir jame vykstančiais procesais. LAEI – tai verslo ir nevyriausybinių organizacijų partneris, vienijantis įvairių mokslo sričių specialistus ir nukreipiantis jų žinias į Lietuvos agrarinės ekonomikos ir kaimo raidos tyrimą. Kartu tai vienas iš agrarinės ekonomikos mokslo lyderių, gebančių kurti pasauliniu lygiu pripažįstamą mokslo produkciją ir tokiu būdu įsiliejantis į tarptautinę ekonomikos mokslo rinką.

Virginija Nometkaitė dirba Ūkių ir įmonių ekonomikos skyriuje, todėl beveik visi jos darbai yra susiję su šia sritimi. 2011 m. institutas pradėjo vykdyti ilgalaikę programą “Efektyvaus žemės ūkio kūrimas Lietuvoje”, kuri yra skirta tirti Lietuvos žemės ūkio raidos tendencijas ir aktualias problemas, pateikti moksliškai pagrįstus sprendimus žemės ūkio efektyvumui didinti. Vienas šios programos uždavinių yra tirti Lietuvos žemės ūkio subjektų veiklos efektyvumą ir gamybos optimizavimo galimybes. Minėtą uždavinį įgyvendina Virginijos skyriaus darbuotojai.

„Vykdydami šią programą rengiame pranešimus, kuriuos pristatome nacionalinėse ir/arba tarptautinėse konferencijose. Be to, rengiame straipsnius, studijas, – pasakoja Virginija.– Aš kartu su savo skyriaus kolegomis, vykdydami minėtą programą, tyrinėjame žemės ūkio subjektų lūkesčius. Atlikę tyrimą javų rinkoje, parengėme publikaciją „Javų rinkos dalyvių lūkesčių įtakos šiai rinkai vertinimas“, kuri šiuo metu yra atiduota spausdinti moksliniame žurnale „Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai”. Be to, 2012 m. lapkričio mėn. dalyvavome Lietuvos mokslų akademijos Žemės ūkio ir miškų mokslo skyriaus jaunųjų mokslininkų konferencijoje „Jaunieji mokslininkai – žemės ūkio pažangai“.

Be šių darbų, šiemet teko rengti žemės ūkio ir maisto sektoriaus variantines prognozes iki 2020 m., prisidėti prie leidinio „Lietuvos žemės ir maisto ūkis“ parengimo, atlikti pagrindinių augalininkystės produktų vidutinio laikotarpio prognozinių kainų modeliavimą, teikti siūlymus dėl paramos priemonių užsiimantiems ekologinės gamybos būdu. Aš buvau šių darbų bendraautorė.“

Instituto darbai nesiriboja vien Lietuvos teritorija. LAEI darbuotojai dalyvauja ir tarptautiniuose projektuose.

„2012 m. taip pat dalyvavau projekte „Visuotiniai politikos veiksmai ir investicijos žemės ūkio darniems sprendimams Baltijos jūros regione – 2007–2013 m. Baltijos jūros regiono programos Baltijos KOMPASAS, toliau vardija Virginija.– Jis jungė 22 partnerius iš 9 Baltijos jūrą supančių šalių, kurių tikslas dalintis praktinėmis ir mokslinėmis žiniomis, susijusiomis su žemės ūkiu ir aplinkosauga. Projektas veikė kaip regioninė platforma, kurios dalyviai ir suinteresuotieji asmenys modeliavo būsimos aplinkosaugos politikos efektyvius scenarijus, dalijosi inovacijomis ir geriausios praktikos pavyzdžiais. Įgyvendinant šį projektą, teko dalyvauti keliose tarptautinėse konferencijose, vykusiose Švedijoje, Danijoje, Suomijoje, Lenkijoje.“

LAEI tyrimų rezultatai ir išvados

Deja, LAEI instituto tyrimai patvirtina sunkią Lietuvos kaimo padėtį. Artėjant naujam programiniam 2014-2020 m. laikotarpiui, vis dažniau diskutuojama dėl pastarųjų metų žemės ūkio pasiekimų, mat šioje srityje vyko spartūs struktūriniai pokyčiai. Augo vidutinis ūkio dydis ir mažėjo ūkių skaičius. 2011 m., palyginti su 2007–aisiais, vidutinis ūkio dydis padidėjo nuo 11,0 iki 13,8 ha, o sąlyginių darbuotojų žemės ūkyje skaičius, remiantis žemės ūkio surašymų ir struktūros tyrimų duomenimis, sumažėjo nuo 173,6 iki 143,4 tūkst. Keitėsi žemės ūkio naudmenų struktūra – mažėjo pievų ir ganyklų, o daugėjo ariamos žemės. Nors Lietuva tradiciškai yra gyvulininkystės kraštas ir turi puikias gamtines sąlygas ir eksporto rinkas šiai šakai plėtoti, gyvulių skaičius pastaraisiais metais sparčiai mažėjo. Mažėjant dirbančių žmonių poreikiui žemės ūkyje, kaimo neaplenkė jaunų žmonių emigracija. 2011 metais 58 proc. ūkininkaujančių asmenų ir dirbančių jų šeimos narių buvo vyresni nei 50 metų amžiaus. Dėl to būtina naujai įvertinti žemės ūkio problemas ir pasiekimus bei ieškoti naujų šio sektoriaus konkurencinių pranašumų kūrimo alternatyvų.

LAEI direktorė Rasa Melnikienė 2012 m.  Lietuvos Seime vykusioje konferencijoje „Bendroji žemės ūkio politika 2014–2020 metais“ pabrėžė, kad parama žemės ūkiui ir kaimo plėtrai pirmiausia turi būti nukreipta išsaugoti žemdirbį ir apskritai žmogų kaime. Juk žemės ūkis – tai ne tik pajamų šaltinis kaimo žmonėms, bet ir kitiems šalies gyventojams. Iš žemės ūkio gaunamos žaliavos vartojamos tekstilės, chemijos, farmacijos pramonei. Kaimas tiekia kokybišką maistą, puoselėja tradicijas ir kultūros paveldą, kraštovaizdį, sudaro sąlygas rekreacijai, saugo biologinę įvairovę. Todėl kaimo rėmimui yra taikomos ES finansinės programos – Tiesioginės išmokos, Kaimo plėtros finansavimo (KPF), Agrarinės aplinkosaugos , o nuo 2014 m. – taip pat Aplinkai naudingos veiklos (vad. “žalinimo”).

Į darbą kimba tik dalis Lietuvos ūkininkų

Yra Lietuvoje ūkininkų, kurie noriai naudojasi ES parama, plečia ir puoselėja savo ūkius. Tie, kurie investuoja į ūkių modernizavimą, kelia darbo našumą, optimizuoja veiklą ir produktų pateikimą vartotojams, jau yra pasiekę gerų rezultatų. Tačiau jų vis dar per maža, kad galima būtų kalbėti apie Lietuvos kaimo klestėjimą. Yra aktyvesnių regionų, bet yra ir tokių, kur iš tikrųjų plyti dirvonuojantys laukai.

Šitai patvirtina LAEI darbuotojų atliktų tyrimų rezultatai: Lietuvos regionų skirtumai yra gana ryškūs. „Juos lemia gamtinių, socialinių ir ekonominių veiksnių, tradicijų ir kt. įvairovė. Šie veiksniai turi tiesioginės arba netiesioginės įtakos derlingumui, darbo našumui, pajamoms ir, galiausiai, gyvenimo kokybei konkrečiame regione“, – patvirtina V. Nometkaitė. Tačiau tai nereiškia, kad tie “pažangesni” regionai nuolat progresuoja. „Pastaraisiais metais išryškėjo visai šaliai būdingos neigiamos tendencijos: tuštėjantys kaimai, dirvonuojančios žemės ir sparčiai mažėjantis užimtumas mažo žemės ūkio naudmenų našumo vietovėse“, – pripažįsta LAEI specialistė.

Svarbus socialinis aspektas

Ar bėda yra tik ta, kad per mažai dėmesio ir lėšų skiriama žemės ūkiui? O gal tai veikiau socialinė problema visų pirma lemia nelinksmą kaimo padėtį Lietuvoje? Tarybiniais laikais žemė buvo nusavinta, įsteigti valstybiniai ūkiai, o bendram, t. y. visų, turtui žmonės tapo abejingi. Netekę savo sodybų, į „kolchozus“ sutelkti kaimiečiai prarado norą puoselėti žemę ir primiršo, kaip reikia ūkininkauti. Tokį požiūrį patvirtina Geologijos ir geografijos instituto Visuomeninės geografijos skyriaus vyriausiasis mokslo darbuotojas docentas Vidmantas Daugirdas delfi.lt portale: „Kaimo gyvenviečių degradacija turbūt iš esmės yra nulemta sovietmečio apgyvendinimo sistemos kūrimo perlenkimais, kai išnaikinti vienkiemiai, sukurtos vadinamos centrinės dirbtinos gyvenvietės, o dalis gyvenviečių paskelbtos neperspektyviomis. Sovietmečiu įvyko kažkoks gyvenviečių sistemos išprievartavimas. Dabar, kai viskas vyksta rinkos sąlygomis, kažkuria prasme vos negrįžtame atgal.“

Norint atkurti prieraišumą žemei, reikalingas laikas ir žmonių švietimas, įtikinimas, kad savo ūkyje, sodyboje, gali tvarkytis patys. Optimizmo teikia tai, kad atsiranda aktyvių kaimo gyventojų, kurie sugeba ne tik tvarkytis savo sodybose, bet ir įgyvendinti nemažus bendrus projektus, finansuojamus ES: kelių, mokyklų, infrastruktūros.

Lietuvos kaime trūksta žemės ir darbo rankų

Ūkininkų nuomone, apleistų pastatų vis dar daug, bet jie kitokie – netvarkomi ne vien dėl apsileidimo, pinigų ar laiko stokos, o todėl, kad nebėra kam juose gyventi – žmonės ieško darbo miestuose, nes pradėti verslą ar ūkininkauti nuo nulio nėra paprasta: trūksta darbininkų ir laisvos žemės. Lietuvoje neūkininkaujama mažuose žemės plotuose, mat kelių hektarų ūkio pakanka tik šeimai prasimaitinti. Norint iš to gyventi, ūkį reikia didinti, bet žemė, kurią galima būtų išsinuomoti ar įsigyti – jau pasidalinta. Ypač Lietuvos šiaurėje, kur ūkiai rentabilūs, tuo labiau kad jie gauna rimtą paspirtį – ES išmokas. Didiesiems ūkininkams jų net nelabai reikia, tačiau mažiukai, negaudami paramos, tikriausiai neūkininkautų. Lietuvoje dirvonuojantys sklypai, ypač nederlinguose ir kalvotuose šiaurės rytų rajonuose, dažniausiai priklauso miestiečiams, kurie jų nenori nei atiduoti žemės ūkiui, nei parduoti, nei patys dirbti ar kurtis, tik laukia galimybės parduoti užsieniečiams. Be to, išvis mažai kam norisi žemės ūkyje dirbti. Verslininkai, įkūrę kaime kokį fabrikėlį, nesuranda darbingų žmonių, mat čia pasilikę dažniausiai pensininkai ir asocialūs asmenys. Kai kuriose seniūnijose du trečdalius gyventojų sudaro pensinio amžiaus žmonės, nėra jaunimo, vaikų, – kai kuriose seniūnijose (net ne kaimuose) gimsta tik keli naujagimiai arba nei vienas. Gaunamas uždaras ratas. Gyvenvietėse tebestovi parduotuvės, vaistinės, medicinos punktai, mokyklos, kitos viešųjų paslaugų įstaigos. Mažėjant žmonių skaičiui jos viena po kitos uždaromos, žmonės praranda darbą, pragyvenimo šaltinį.

Tai koks gi tas lietuviško kaimo rytojus?

V. Daugirdas prognozuoja, kad nors „kaime vykstantys procesai – įvairūs, tačiau kaimo vietovės tikrai neišnyks. Tik vyks tam tikros transformacijos, kurių metu galbūt išnyks dalis gyvenviečių“. Mokslininkas optimistiškai vertina Lietuvos kaimą: „Didesni ūkininkai tikrai išliks, kaimuose ir miesteliuose gyventojų tikrai bus – jie visai nesunyks, ne taip kaip Rytų Lietuvoje. Jie turi tam tikrą perspektyvą. Ilgainiui situacija susireguliuos, tik sunku pasakyti, kada. Pradės apsimokėti kaime gyventi. Lietuviai juk darbštūs, linkę prie žemės, dirbs apleistas žemes, dalis sodybų bus atnaujinta ir apgyvendinta.“

Iš tikrųjų dabar madingas ekologiškas gyvenimas. Į kaimus kraustosi žmonės iš miestų, kur gyvenimas bėga sparčiai ir ne visada kokybiškai. Naujakuriai – vienas kitas pinigų susitaupęs emigrantas, pagyvenę žmonės, jaunos šeimos, ieškančios ramybės ir saugesnio gyvenimo – grįžta į kaimą ir perka ūkius, stato naujus namus. Tokiu būdu prie rajonų centrų esantys kaimai virsta sezoninėmis gyvenvietėmis – vasarą čia suvažiuoja sodybas įsigiję miestiečiai. Bet ar jie kada nors norės dirbti žemę ir siekti iš jos derliaus?

Božena Bobinienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.