Apie XXII klojimo teatrų festivalį

Liepos 21-osios vėsų rytą prie Punsko kultūros namų teatralai rikiavosi eisenai. Visi kolektyvai su savomis vėliavomis (dalis dalyvių persirengę vaidinimų personažais) grojant Punsko kapelai „Klumpė“ keliavo per Punsko miestelį (nuo kultūros namų Mokyklos, Mickevičiaus gatvėm) į skanseną.

Jaudulys kiekvieno dalyvio širdyje – kad ir vėl puiki proga pasirodyti, dalyvauti, kad pavyko… Skanseno kiemelyje susirinkusius ir eisenoje dalyvavusius pasveikino LKN direktorė, LLD narė Asta Pečiulienė. Ji pristatė kiekvieną kolektyvą ir pakvietė į kluoną: vienus vaidinti, kitus žiūrėti.

ktf-seinai

Scenoje pasirodę teatrai:

PANEMUNĖLIO kunigo ir švietėjo J. Katelės paramos ir labdaros fondo jaunimo dramos studija suvaidino „Jaunas dienas“ pagal Maironio poeziją. Rež. Jonas Buziliauskas. Labai aktuali mūsų kraštui patriotiškumo tema. Užsiminta apie knygnešystę, mokslą namuose, daraktorius. Poezija ir jaunų mergaičių žaismu atskleistas lietuvybės grožis.

SUVALKŲ mėgėjų teatras „Sūduvis“ parodė Augustino Baranausko „Čigonę“ (rež. Aldona Kavaliauskienė). Sužinojome, kad nereikia aklai tikėti čigonės burtais ir vilionėm bei jaunikaičio meiliais pažadais. Paliesta švietimo, mokslo tema. Jei mergaitės būtų išmokusios skaityti, būtų pastebėjusios laikraščiuose perspėjimą. Spektaklyje ponia nėra pikta, ji net pasiūlo tarnaitei mokytis, šviestis. Tik ši nesupranta, kam reikia to mokslo. Apgavyste lyg ir įrodoma, kad mokslas yra vertingas, kad verta šviestis.

AGLUONĖNŲ klojimo teatras padovanojo žiūrovams Kazio Sajos „Liepsnojančią kriaušę“ (rež. Domininkas Malajavas). Spektaklis sujaudino iki ašarų. Jame moteris piešiniais vaizduoja ir prisimena jaunystę, meilę. Jos vyras žūsta po įšėlusių komunistų vežimo ratais, o duktė, susižavėjus vieno žudiko mašina, net ketina už jo tekėti. Vienintelis giminaitis (studentas) atveža tetai dažų ir rūpinasi, kaip jai padėti, nes trobelės stogas prakiuręs, laša lietus. Dukra, įsižiūrėjusi tėvo žudiką, nevertina mamos meno darbų. Palieka vienišą motiną likimo valiai. Tema aktuali ir mums, nes taip pat seni tėvai dažnai tampa nereikalingi.

ŽEMAITKIEMIO mėgėjų teatras „Seklyčia“ suvaidino Marijos Alytienės „Kurčią žentą“ (rež. Dalia Uzdilienė). Parodyta, kaip per kurtumą galima ir pailsėti, ir daug tiesos sužinoti. Be galo aktuali tema. Apkurtus pailsima nuo irzlios žmonos ar vyro priekaištų. Bet neįtikėtinai skaudi tiesa išeina viešumon, kai pagydomos ausys ir vėl girdima.

SEINŲ mėgėjų teatras parodė Stasio Žemaičio „Jaunikį iš Kauno“ (rež. Eugenija Pakutkienė). Tas jaunikis be mokslo, nes nemano, kad jis reikalingas. Jam motina viską sutvarko. Ji net nepamato, kad sūnui jau per mažos kelnės, švarkas. Jai Baltrutis – tai vis dar mažas vaikutis.

Radusi skelbimą laikraštyje apie neblogą vietelę, skuba piršti sūnui Barbutę. Bet nei mergina, nei vaikinas vienas kito nenori ir priešinasi savų motinų planams. Ponų iš Kauno graži tik apranga, bet jų vidus tuščias.

PAREČĖNŲ mėgėjų teatras „Kaukas“ suvaidino Bitės Vilimaitės „Mirusiųjų reikalus“ (rež. Irena Norkūnienė). Parodyta, kaip apgaunant nemokama mokesčių, kaip per avariją žuvus anūkui iš močiutės išviliojami pinigai. Spektaklyje atseit „švento pradėjimo“ mergaitė išmeldžia rojuje esančiai kaimynės motinai malonių. Ji apibara kaimynę, kad nesirūpina savo mama, liepia ant kapo padėti kailinius, lašinių, pažadėdama, kad perduos juos motinėlei. Spektaklyje nuostabiai vaidino 13 metų Norkūnaitė, kurios abu tėvai aktoriai mėgėjai.

Humoro grupė „DZYVŲ DZYVAI“ kritikavo lenkiškas prekes ir svetimas šalis. Pasakojo, kaip kaimynai, keliaujantys po svetimas šalis, rinktų mergaitei vardą. Spėta, kad Lenkijoje dukra tikriausiai būtų pakrikštyta Biedronka.

 Vaidinimuose vaizduoti neapsišvietę žmonės. Tačiau kadaise žmonės būriais traukė į tokius renginius, pėstute, arkliais daug kilometrų keliavo ir noriai žiūrėdavo vaidinimus. Kiekvieną šeštadienį vis kitam kaime vyko vakarėliai. Jaunimas juose dalyvaudavo, bet rytą jau ėjo apyvoką. Visur eidavo, bet sekmadieniais būtinai turėjo būti bažnyčioje. Kuris turtingesnis, kurio didesnė troba, rengė vakarėlius. O vaidinimus rodė kluone arba lauke. Ir daina skambėjo lauke, kieme.

Laikai keitėsi. Dabar mažai norinčiųjų vaidinti, dar mažiau – žiūrėti spektaklių. Tačiau tikėkimės, kad ateitis bus šviesesnė. Maloniai nuteikė trylikametė aktorė, kuri tinkamai – ir žaismingai, ir rimtai – suvaidino savo vaidmenį. Tai teikia vilties, jog rytojus būsiąs geresnis.

G. Pakutkienė, punskas.pl

 

Komentavimas negalimas.