Apie Vygrių „kamaldulį“

Vasarą daug keliaujama, lankoma. Mūsų krašte vieši nemažai keliautojų iš Lietuvos. Jie vis šiltu žodžiu pamini Vygrius, čia jiems arba jų tėveliams visokias įdomybes pasakojusį Viktorą Vinikaitį, kuris jiems, kaip ir mums, dėl savo paveikslų, kalbos, gyvenimo būdo buvo tarsi paskutinis kamaldulis.

Irena Vaznelytė-Choroškienė paskolino išsaugotus Viktoro užrašytus prisiminimus. Jai padovanotoje užrašų knygelėje Viktoras užrašęs plunksna, pieštuku visus lapus. Štai kelios ištraukos.

vinikaitis„Žmogau, kokie paprasti, labai paprasti tavieji darbai, darbeliai, palyginti su panaudotomis medžiagomis tiems darbams atlikti. Pagalvok tiktai, kokia nesudėtinga figūra yra molinė plyta. Tačiau kokia sudėtinga jos sandara. Smulki dalelė prie dalelės. Kiek daug jų reikia. Sakyčiau, kad tobuliausias tavo ar mano darbas neprilygsta preciziškai medžiagai, kurią naudojame. [...]

Žmogau, pastatei namą. Dėl statikos, iš viršaus nustatytų sąlygų. Statinys stovi ir dėl Žemės traukos, kuri atsiradusi seniai, prieš žmogaus atsiradimą. Bet nepastatysi namo ant debesies, nes ten nėra tokių sąlygų. Padarei mašiną, nes turi sąlygas. Pakilai į orą, nes ten tos pačios sąlygos. Kartais žmogus nesusimąstydamas pasisavina, pasako, kad jo darbai yra realūs, o šaltinių davėjas, teikėjas neegzistuoja. Žmogus turi laisvą valią veikti, dirbti, tą patį gali ir grupė bei tauta… Pasaulis gerbia tik stipruolius, ryžtingus, stiprios valios žmones (1961-10-01). [...]

Gyvenimas yra vienas visiems. Tik jo sąlygos nepriklauso nuo pačio žmogaus. Kartais žmogus nepajėgus pakeisti jam iš anksto nubrėžto kelio ir sąlygų. Šv. Ignotas sako: „Taip žmogus privalo prašyti Dievo, lyg pati sėkmė priklausytų nuo Jo – Aukščiausiojo, ir taip dirbti bei stengtis, lyg viskas priklausytų nuo jo įdėto darbo (1952-03-12). [...]

Žinios, mano supratimu, tai ne vien ko nors pažinimas, bet pažinimas ir gebėjimas panaudoti praktikoje.

Kas gali būti tinkamesnio ir labiau gyvenimiško, jei ne žmogaus tobulėjimas kiek tik įmanoma. Laimė – tai žengimas teisingu gyvenimo keliu, žinant tiesą, tai laisvė ir gebėjimas ja naudotis savo ir žmonių naudai.

Mokslas geras dalykas, bet geresnis protas. Geriausia – tylėti tinkamu laiku, kalbėti taip pat tinkamu laiku.

Kas perdėtai bijo priešo, tas jau pusiau pralaimėjo (šv. Ignotas) (1952-03-20). [...]

Net gyvenimo pilnatvė neapgins nuo netikėtos mirties (1961-10-01).“

Rašyta lenkiškai, rusiškai ir lietuviškai:

 

„Tarp juodų arimų

 

Tarp juodų arimų

Ir gilių vagų

Dar garuoja kraujas

Žuvusių draugų.

 

Tik neverk, mažyte,

Skambink gitara.

Tu žinai, kad meilė

Buvo sutarta.

 

Neskambės gitaros

Šiltais vakarais,

Neateis ten aidas,

Iš tenai į čia.“

 

„[...] aš užsėsdams ant bėro žirgelio

Ir paduodams ranką mylimai.

Ir sudiev, ir sudiev, mylimoji,

Ir sudiev, ir sudiev amžinai.

 

Aš išjosiu į rytų šalelę,

Kur patrankos graudena miškuos,

Kur nuo ugnies dangus raudonuoja,

Kulkosvaidžiai groja himnus.“

 Mirė Viktoras vienišas ant ežero kranto per Naujuosius metus… Paliko Irenai ir kitiems giminaičiams, kaimynams nutapytų paveikslų, drožinių, skulptūrų. Galima jo darbų pamatyti ir bažnyčiose, pvz., Seinų Čenstakavos Mergelės Marijos (buvusioje evangelikų) bažnytėlėje. Tai didelis paveikslas su Kristumi ant kryžiaus, Čenstakavos Mergelės Marijos didelis paveikslas, portretai Seinų bažnyčios presbiterijoje. Viktoro pavaizduoti kunigas Antanas Venžikas, Seinuose klebonavęs 1951–1964, Seinų vikarai Albinas Grajauskas ir Antanas Liutostanskis. Seinų ir Vygrių bažnytėlėse yra nukryžiuotasis Kristus, Vygriuose – du paveikslai, vaizduojantys Marijos dangun ėmimą, paveikslai, vaizduojantys šv. Romualdo viziją, šv. Oną, šv. Benediktą, karalaitį Kazimierą, arkangelą Mykolą, Madoną, apaštalą šv. Petrą, karalių Joną II Vazą, vysk. Česlovą Falkovskį. Privačiuose namuose esą: Kristus Ganytojas, Dievo Motinos apsireiškimas, Šventoji šeima.

Viktoras Vidugirių bažnytėle labai rūpinosi, padarydavo, ko prireikdavo. Ir dabar yra katafalkas karstui padėti, žvakidė. Viskas iš medžio. Gražus atminimas.

Irena Vaznelytė-Choroškienė, pasakojusi apie giminaitį Viktorą Vinikaitį, koks jis buvęs geras, paslaugus ir gabus (drožinėjo, piešė, tapė, rašė), parodžiusi jos bute ant sienų kabančius Viktoro tapytus paveikslus, paskolinusi nuotraukų, užrašų knygutę, davė ir savos kūrybos.

 

„Prisiminimui

 

Tarp praeities veidų, miglotų, svetimų,

Užtemdytų naujais šešėliais,

Ir tarp veidų, ryškių, gražių kaip gėlės,

Paliks ir mano jaunas besišypsąs veidas.

 

Iškart ryškus, pridengs kitus, paskum išblės,

Ir vietoj jo paliks pilka, maža dėmė…

Nauja tarpe miglotų ir senų dėmių.

Tyki kaip prislopintas nakty aidas.

 

Ne kartą liūdnai besišypsąs mano veidas

Iškils prieš tavo mėlynas gilias akis,

Privers gerai susimąstyti tave jis

Ir vėl užges kaip pasirodęs audros žaibas.

 

Ne vieną rudens vakarą klajosi vienas.

Nė vėjo šalto, darganos, nieko nebosi.

Mintys išsisklaidys, bet tu toliau svajosi.

Aplink tave tylu, mėnuo, šviesu, šviesu kaip dieną.

 

Ne kartą naktimis miego nenorėsi,

Ieškosi ryškesnių prisiminimų

Ir bus Tau liūdna, neramu, ilgėsies,

Nes nebūsiu su tavim…

1966-11-24“

 

Labai dėkoju gerbiamai Irenai.

G. Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.