Apie švietimą mūsų krašte ir licėjaus istoriją

licejus

Balandžio 18 dieną Punsko Kovo 11-osios licėjuje vyko žinių apie Punsko Kovo 11-osios licėjų viktorina. Paskaitą apie šio krašto švietimą ir Punsko licėjų skaitė buvęs ilgametis šios mokyklos direktorius, visuomenininkas Juozas Sigitas Paransevičius.

 „Licėjus neatsirado kažkur tyruose, tai reikia primint, kaip atrodė lietuvių švietimas šitam krašte žymiai anksčiau. Žinom, kad iki I pasaulinio karo Punskas, Seinai buvo Suvalkų gubernijoj. Tai buvusi didžiosios Rusijos imperijos dalis. Prieš I pasaulinį karą lietuvių švietimo nebuvo. Buvo tiktai valdiškos rusiškos mokyklos, o lietuviai savo vaikų daugiausia į tas mokyklas nesiųsdavo, juos mokydavo daraktoriai. Kas buvo daraktoriai ir koks tai buvęs švietimas, reikėtų sužinot patiems. Dažniausiai toks daraktorius mokydavo vaikus iš vieno arba dviejų kaimų, privačioj pirkioj rinkdavosi, nes tas mokymasis buvo draudžiamas. Reikėjo kartu dar slėptis ir nuo žandarų.

Po 1905–1906 metų revoliucijos Rusijoje Rusijos valdžia kažkiek pakeitė savo politiką ir leido atskiroms tautoms taip pat organizuot savo švietimą. Mūsų krašte pirma pradinė lietuviška mokykla įkurta 1908 metais Seinuose. Jos mokytoja buvo Teresė Kryžianauskaitė. Tuoj pat „Žiburio“ draugija steigė lietuviškas mokyklas atskiruose kaimuose: Žagariuose, paskui kituose. Punske pradėjo lietuvių kalbos mokyti mokytojas Baltrukonis. Jūsų renginiuose šitas mokytojas dažnai yra minimas, nešama į Punsko kapines jam uždegt žvakutę. Iki I pasaulinio karo tų mokyklų jau atsirasdavo vis daugiau.

Per I pasaulinį karą lietuvių švietimas nenutrūko. Atsirado mokykla Bubeliuose, kurioje mokė žinomas tuo metu „Šaltinio“ darbuotojas Junaitis. Pagarsėjęs mokytojas, žinomas visoj Lietuvoj. Visur kitur, kur buvo daugiau vaikų, taip pat stengtasi steigt mokyklas. Reikėtų žinoti, kad 1918 metų sausio mėnesį kaip viena iš pirmų Lietuvoj buvo įsteigta „Žiburio“ gimnazija. Nuo sausio mėnesio prasidėjo toje gimnazijoje darbas. Dar karas nebuvo pasibaigęs, dar Seinuose valdė vokiečiai, bet mokykla jau veikė. Pirmasis tos mokyklos direktorius buvo Jonas Totoraitis, žinomas šito krašto istorijos žinovas, kunigas, daktaras, būtent šios mokyklos vienas iš pagrindinių steigėjų. Po jo mokyklai vadovavo kitas kunigas, daktaras Motiejus Gustaitis. Motiejus Gustaitis žinomas ne tik kaip mokytojas, visuomenininkas, bet ir kaip poetas.

Turbūt žinome, koks šitų mokyklų tolesnis likimas. 1919 metų rugpjūčio mėnesį Seinuose įvyko vadinamasis Seinų sukilimas, kurio metu Seinus ėmė valdyti lenkai. Visas mokyklas uždarė. Ir „Žiburio“ mokykla turėjo iš Seinų išsikelt. Išsikėlė į Lazdijus ir būtent ten veikė tarpkario metais kaip Seinų „Žiburio“ mokykla, „Žiburio“ gimnazija Lazdijuose. Ir kitos mokyklos, kokios tik buvo įkurtos, visos uždarytos. Dar šalia „Žiburio“ gimnazijos Seinuose jau buvo pradėjusi veikt atskira mergaičių gimnazija, kuri taip pat 1919 metų rugpjūčio mėnesį buvo uždaryta, o mokiniai turėjo kažkur išsiskirstyti. Tarpkario metais lietuvių švietimo padėtis čia buvo labai sunki.

 

Šito krašto likimas buvo lygiai toks pats, kaip ir okupuoto Vilniaus krašto. Po ilgų ir dažnų tėvų prašymų buvo leidžiama atidaryti lietuvišką mokyklą, bet tik pradinę kažkuriam kaime. Tačiau dažniausiai tuometinė lenkų administracija ieškodavo kokių nors priekaištų tai mokyklai (pvz., kad žemas lygis), ir ją uždarydavo. Ilgai tokios mokyklos neveikė.

Mūsų jaunimas labai dažnai stengdavosi arba peržengt sieną ir mokytis Lietuvoj, visų pirma Lazdijuose, arba važiuot taip pat jau su oficialiais dokumentais, kur veikė lietuviška gimnazija. Lazdijuose mokėsi mūsų krašto žinomi žmonės. Lazdijų gimnaziją baigė Antanas Valinčius, mokytojas, Jonas Stoskeliūnas, tarp kitko, mūsų licėjaus įkūrėjas, Jonas Pajaujis, jums dar gal pažįstamas ar bent žinomas. O į Vilnių taip pat važinėdavo mūsų krašto žmonės. Vilniaus gimnaziją baigė Juozas Vaina (manau, kad tikrai esat girdėję), kunigas Antanas Šuminskas, ilgametis mūsų mokyklos buhalteris Jonas Šliaužys. Mokėsi ir daugelis kitų. Kai kurie pasimokydavo ir labai dažnai tos gimnazijos nebaigdavo arba mokytis toliau negalėdavo.

Atėjo II pasaulinis karas. Tuoj pat po karo Lenkija pasiskelbė kaip vienatautė valstybė ir visiškai nebuvo kalbama apie jokias tautines mažumas Lenkijoje, kadangi jos sienos po II pasaulinio karo pasikeitė. Antrajai Žečpospolitai priklausančios rytų žemės buvo paimtos ir prijungtos prie Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos, o Lenkija atgavo vakarų žemes, arba Rytprūsiją, buvusias vokiečių žemes. Pasakiau – atgavo, bet ne visai šitas žodis tinka. Dėl to, kad Mozūrijos žemės priklausė Vokietijai jau nuo kryžiuočių laikų, o dalis žemių buvo Mažosios Lietuvos. Taigi šitose žemėse iškeisti gyventojai. Vokiečiai visi buvo privalomai iškeldinami ir apgyvendinami iš visur partraukti lenkai, tarp kitko, ir iš buvusios Tarybų Sąjungos, taip pat dalis iš Lietuvos, dalis iš Baltarusijos, dalis iš Ukrainos. Taigi pamažu šitos žemės buvo apgyvendinamos.

Tautinėms mažumoms reikštis buvo galima po 1951-ųjų metų. Būtent 1951/1952 mokslo metais pradėta mūsų mokyklose dėstyt lietuvių kalba, taip pat kiti dalykai lietuviškai. Vaitakiemy buvo bandoma tuoj pat po karo suorganizuoti lietuvišką mokyklą, bet ta mokykla tuoj buvo uždaryta ir pakeista lenkiška. Taigi tas žygis buvo visiškai nesėkmingas, ir tokių bandymų beveik daugiau niekur ir nebūta.

Prasidėjus darbui pradinėse, pagrindinėse mokyklose, visų pirma mokytojos ieškojo galimybių, kaip būtų galima mokslą tęst vidurinėse mokyklose. 1953 metais gautas sutikimas įkurti lietuvišką klasę Suvalkų bendrojo lavinimo licėjuje. Į tą klasę susirinko per 20 mūsų krašto jaunuolių. Ta klasė kaip lietuviška perėjo visą mokymo ciklą, nuo 8 iki 11. 11-oje klasėje buvo įvesti pedagoginiai dalykai. Būtent tai papildė mokytojų gretas. Mat galima buvo įgyti pradinių klasių mokytojo kvalifikaciją. Toj klasėj mokėsi jums pažįstamas Algis Uzdila, Jonas Staskevičius, Danutė Grabauskaitė ir daugelis kitų. Reikėtų žinoti, kad nors ta klasė buvo lietuviška, bet ją mokė beveik visi mokytojai, dirbantys su lenkiškom klasėm, o jie buvo lenkai. Tai reiškia, kad dėstyta lenkiškai. Keli dalykai tebuvo dėstomi lietuviškai. Mokytojas Stoskeliūnas, tos klasės auklėtojas, vedė lietuvių kalbos pamokas, truputį fiziką lietuviškai dėstė mokytojas Kubilius. Jis dirbo tuo metu būtent Suvalkų licėjuje. Kubilius visiškai nesimokė lietuvių kalbos, tad jam sunkiai sekėsi dėstyti lietuviškai, bet bandė tai daryt. Kažkiek tai klasei dėstė mokytojai Juozas ir Elena Vainos. Jie taip pat su ta klase buvo susiję. 1954 metais buvo bandoma vėl organizuot lietuvišką klasę Suvalkų licėjuje, bet susirinko nedaug mokinių, gal 9, ir jiems jau nebuvo sukurta atskira klasė. 1955 metais dar kartą bandyta suburti lietuvius Suvalkų licėjuje, bet jie buvo suburti lenkiškoj klasėj ir turėjo tiktai lietuvių kalbos kaip dalyko pamokas.

Šio krašto žmonėms kilo mintis, kad reikia lietuvišką vidurinę mokyklą turėti arti, o arčiausiai ir geriausiai – Punske. Prasidėjo įvairios derybos dėl Punsko licėjaus įsteigimo. Valdžia bandė labai argumentuotai įrodyti, kad Punske nėra sąlygų licėjui. Iš tikrųjų 1956 metais Punskas nebuvo sujungtas jokiais plentais, buvo tik vieškeliai įvažiuot ar išvažiuot. Nebuvo elektros. Ji žymiai vėliau atsirado. Punske pagaliau nebuvo pastato, namo, kuriame būtų galima mokyklą įkurt. Tačiau tuometinis Punsko viršaitis Antanas Judickas, kalbėdamas su švietimo kuratorijos atstovais, sakė, kad vieta bus. „Aš galiu atiduoti klasei savo kabinetą, jeigu reikia“, – sakė jis.

Nepriklausomai nuo to, kokia buvo argumentacija, Lenkijos švietimo valdžia sutiko, kad Punske būtų įkurtas licėjus. Švietimo ministras savo raštu licėjų įkūrė 1956 mokslo metų pradžioje, rugsėjo 1-ąją. Buvo surengti stojamieji egzaminai į 8 klasę ir iš Suvalkų perkelti lietuviai į 9 klasę. Jie, žinoma, patys norėjo persikelti į Punską.

1956 metais Punsko licėjuje darbą pradėjo dvi klasės – 8 ir 9, su maždaug trisdešimt keliais mokiniais: devintoje klasėje buvo 9 mokiniai, o 8 dvidešimt keli. Kaip buvo dirbama? Licėjus visų pirma dirbo senuosiuose kultūros namuose, rabino name, kur dabar parduotuvė. Pagrindinės mokyklos klasės buvo trijuose senuose namuose. Vienas medinis namas ir dabar dar stovi už „Valdi“ parduotuvės. Kitas namas – Gegužės 1-osios gatvėj, dabar ten privatūs žmonės gyvena. Ir ten, kur gyveno Škarnuliai. Štai po vieną kitą kambariuką tuose namuose buvo pagrindinė mokykla ir licėjus.

Pirmasis licėjaus direktorius buvo Punsko pagrindinės mokyklos direktorius Stanislovas Lysakovskis. Tai buvo dar prieš karą baigęs seminariją mokytojas. Visus dalykus pradėjo dėstyti visų pirma Punsko pradinės mokyklos mokytojai. Tik vienas mokytojas Stoskeliūnas turėjo aukštąjį išsilavinimą. Licėjaus mokytojų gretas vėliau papildė Punsko licėjaus absolventai. Labai greitai, sakyčiau, Punsko licėjaus kadrai buvo tokie, kaip ir lenkiškų mokyklų. Kuratorijos valdžia, net ir Lenkijos švietimo valdžia manė, kad anksčiau ar vėliau ta mokykla turės būti uždaryta, kad jos absolventai neturi jokių galimybių konkuruoti su visos Lenkijos absolventais. O ta mokykla, užuot nustojusi veikti, veikia iki šiol ir reikia manyti, kad veiks iki tol, kol bus norinčiųjų mokytis. Ir ne todėl, kad to norėjo dabartinė valdžia, o dėl to, kad čia besimokantys moksleiviai stengiasi įveikti visus sunkumus, susijusius su dvikalbyste, gali laisvai konkuruoti su lenkiškų mokyklų absolventais, jų įstojimo į aukštąsias mokyklas nuošimtis visiškai nėra blogas. Ir dar su aplinkinėmis vidurinėmis mokyklomis dabartinėje Palenkės vaivadijoje laisvai gali konkuruoti.“

bz, jp, sb, punskas.pl

 

Komentavimas negalimas.