Apie savanorius ir Vidugirių kaimą

Su Punsko valsčiaus viršaičio pavaduotoju Jonu Vaičiuliu važiuojame į kaimą, kurio pavadinimas kilęs iš lietuvių kalbos žodžių „vidus“ ir „giria“ junginio. Šis kaimas nusidriekęs 12 km į pietryčius nuo Punsko ir apie 10 km į šiaurę nuo Seinų. Jo vardas, kaip jau supratote – Vidugiriai.

Šiuo metu kaime gyvena per 90% lietuvių. Čia kertasi keli vietinės reikšmės keliai, yra pagrindinė mokykla, bažnyčia bei keletas XIX a. statytų pastatų. Apylinkėje nemažai karių kapų – praėjusių karų pėdsakų. Yra ir gamtos paminklų, kaip antai valstybės saugomas 29 m aukščio ir 5,2 m apimties klevas.

Daug kam gali būti staigmena, kad Vidugiriai senesni nei Punskas. Jie pirmą kartą paminėti Jano Dlugošo. Šis lenkų kronininkas 1418 m. rašo, kad Jogaila, sužinojęs, jog Vidugirių miškuose slapstosi kryžiuočiai, nedelsdamas nutraukė ten vykusią medžioklę.

Vidugirių centre stovi Vytauto Didžiojo 500-osioms gimimo metinėms paminėti Šv. Kazimiero draugijos rūpesčiu 1934 m. pastatytas paminklas – kryžius.

1941 metais kaime gyveno 40 lietuvių šeimų. Pusė iš jų buvo priverstinai iškeldintos į Sovietų Lietuvą. Po karo sugrįžo tik 10 šeimų.

1955 metais Vidugiriuose susikūrė kolūkis, veikė žemės ūkio mašinų punktas. Vėliau čia įsikūrė Lenkijos visuomeninės kultūros draugijos padalinys. Kaimo saviveiklininkai per 13 metų suvaidino vienuolika vaidinimų.

Vidugiriuose gimė, tarp kitko, mokytojas, prozininkas ir poetas Petras Mockus-Mockevičius bei mokytojas ir kraštotyrininkas, Lenkijos lietuvių visuomenės veikėjas Juozas Vaina.

(sb), punskas.pl

vienas komentaras Apie savanorius ir Vidugirių kaimą;