Apie moterų kunigystę

Kardinolas Piacenza į žurnalistų klausimą apie moterų kunigystę atsakė, kad Bažnyčia negali moterims teikti kunigystės šventimų. Tai doktrininis sprendimas, kuris negali būti pakeistas pagal kažkieno norą.

Tačiau tai jokiais būdais nereiškia, kad moterims nėra vietos Bažnyčioje. Priešingai, moterys turi svarbų vaidmenį ir gali turėti dar didesnį. Bažnyčia yra įsteigta Kristaus ir žmonės negali pakeisti to, kad bažnytinė hierarchija susieta su vyrais. Bet niekas netrukdo moters genijui užimti vaidmenis, kurie nėra susiję su šventimais. Pavyzdžiui, gera ekonomistė galėtų valdyti visą Šventojo Sosto administraciją, gabi žurnalistė vadovauti Šventojo Sosto spaudos salei. Tokių pavyzdžių daug.

Klaidinga bažnytinę tarnystę suvokti, nors tai būdinga pasauliui, kaip gryną galią ir reikalauti šios galios „kvotų“. Bažnyčia nėra politinė valdžia, kurioje būtų teisinga reikalauti lygaus dalyvavimo. Bažnyčia yra Kristaus Kūnas, kurio kiekvienas narys turi Kristaus nustatytą vietą. Be to, Bažnyčioje vaidmenys neskirstomi į „vyriškus“ arba „moteriškus“. Yra vaidmenys, kurie dieviška valia susieti su šventimais arba ne. Kalbant apie vaidmenis, kurie nėra susieti su šventimais, nėra principinio skirtumo, ar juos atliks pasaulietis vyras, ar pasaulietė moteris. Svarbiau turėti tinkamą pasiruošimą tam vaidmeniui atlikti. Kunigai, savo ruožtu, nėra socialiniai asistentai, juo labiau Dievo funkcionieriai. Toks kunigystės suvokimas, neretas mūsų sekuliariais laikais, liudija apie kunigiškos tapatybės krizę. Tačiau pagrindinė kunigystės dimensija yra kristocentriška ir eucharistinė.

O jei dalyvavimas Bažnyčios gyvenime suvokiamas tik galios terminais, jis atskleidžia sampratą, jog Bažnyčia nėra dieviška-žmogiška institucija, o tik žmogiška, viena iš daugybės žmogiškų asociacijų – todėl ji turėtų būti valdoma pasidalijant galią.

Tačiau tai toli nuo tiesos. Hierarchija, viena vertus, yra dieviška institucija, antra vertus, ji tarnauja bendrystei. Būtų nesusipratimas, remiantis diktatūrų patirtimi, suprasti bažnytinę hierarchiją kaip „absoliučios galios“ išraišką. Tai gerai žino tie, kurie kasdien bendradarbiauja su popiežiumi: praktiškai joks sprendimas nekyla iš vieno asmens valios. Priešingai, tai ilgų pokalbių, konsultacijų, įsiklausymo į Šventąją Dvasią, ilgo kelio rezultatas, prie kurio prisideda daug žmonių. Šis kolegialumas nėra sociopolitinis konceptas, jis kyla iš vienybės Kristuje per bendrą tikėjimą.

Dėl to klaidinga kalbėti apie Romą kaip „galios centrą“. Roma paprasčiausiai reiškia „katalikiškumą“ ir „kolegialumą“. Dieviška Apvaizda lėmė, kad ši vieta tapo apaštalų Pauliaus ir Petro kankinystės vieta, kad bendrystė su Romos Bažnyčia istorijoje reiškė bendrystę universalioje Bažnyčioje, vienybę, misiją, doktrininį tikrumą. Roma tarnauja visoms Bažnyčioms ir myli visas Bažnyčias, neretai saugo kitas Bažnyčias nuo pasaulio galios, nuo vyriausybių, kurios ne iki galo pripažįsta religijos laisvę.

 

Komentavimas negalimas.