Apie Mačionius ir Jančiulius

 Monika Mačionytė-Jančiulienė apie savo brolį Algirdą pasakojusi:

– Iš mūs šaimynos Algirdas gerausias lietuvys. Jis vienas iš pirmų Sainų bažnyčinio choro vedlių. Giedoj, kol pajiegė, per šermenis kuo gerausia patarnavo su seniai išmoktom giesmėm, maldom. Ražančus tai jam, kap ir man, kelrodis svarbiausias.

Jis nuo ankscyvos vaikystės giedojo namuose ir pas kaimynus. Mūs broliai ir sesės visi dainingais balsais. Anksci išmoko giedojimų prie numirusiojo. Iki dar pamenu visas maldas paeiliui ir visus paskaicymus prieš kiekvienų rožančaus dalį.

Sainų bažnyčiniam chori dalyvavo, kap kovojo dėl lietuviškų mišų, matė neteisingumų ir lietuviam daromų skraudų. Žamino ir jo žmonų, ir jį dėl to, kad lietuviai.

Štai 1990 m. sausį atsiųstame laiške Algirdas Palavinskas iš Vakarų Vokietijos rašo: „[...] girdėjau, kad ruošiatės surinkti žinias apie religinę-kultūrinę savo kraštiečių veiklą. Toje veikloje [...] neturėtų būti pamiršti nei vienas, kuris prisidėjo. [...] Norėjau paminėti epizodą mudviejų kelio su ponu Algirdu Mačioniu iš Seinų.

seinai-seni2

Kun. Rogovskio siautėjimui pasiekus visas aukštumas, Seinų lietuviai nutarė prašytis pas Vakaruose gyvenančius lietuvius ne tik materialinės, bet ir moralinės paramos.

Datų dabar neprisimenu. P. Mačionis užklaustas gal prisimintų, kada kreipėsi į mane su man tada keistai skambančiu prašymu. Tuo metu, kai laiškuose buvo prašoma maisto ir rūbų, o Mačionis paprašė [...] Vakarų Europos lietuvių intervencijos Vatikane. Man, nedaug nutuokiančiam, kaip pasiekti popiežiaus ausį, darėsi problematiška, bet nedelsiant kreipiausi į lietuvių katalikų kunigą Liubiną, kuris patarė kreiptis į Šv. Kazimiero kolegiją Romoje, į vieną iš prelatų. Nedelsiant storokas laiškas turėjo pasiekti Via Calstemonserato.

Prelatas pasirodė besąs kilęs iš Seinų, atrašė man laišką, guodžiantį, kad Seinija turinti galimybes melstis lietuviškai koplyčioje…

Aš nemoku nutylėti, kai reikalas eina apie principą. Seinijoje gyventojams tuo metu buvo itin sunku, gaudavome daug paramos prašančių laiškų. Pasirinkau kelis [...] ir užklausiau apie religines sąlygas – t. y. galimybę melstis lietuviškai. Gavau kelis atsakymus. Iš jų prisimenu Jūratę Grimalauskaitę, kuri gražiai aprašė Rogovskio incidentą, kai jis lazda talžė šventoriuje iš gėlių išdėliotą lietuvišką atributą ir į priekaištus davė aiškius nurodymus – „kas nori lietuviškai melstis, tevažiuoja į Kauną“. Kad Vilnius irgi lenkų, Rogovskis, matyt, nė kiek neabejojo…

Sudėjęs krūvon visą susirašinėjimą (buvau gavęs dar vieną Alg. Mačionio laišką) kreipiausi su piktu laišku į lietuvių emigracijoje vyskupą.

Kiek prisidėjo šis „žygis“ prie pakenčiamo sprendimo lietuviams melstis Seinų katedroje, tai sunku nustatyti, bet mūsų vyskupas man pranešė, kad skundai, kad ir sutrumpintai išversti į italų kalbą, su vyskupo prierašu perduoti Vatikano kardinolui tarptautiniams reikalams Cassaroli.

Uolus choristas, lietuviškai ne tik kalbąs, bet ir besimeldžiąs, Algirdas Mačionis turėtų būti įtrauktas į sąrašą asmenų, aktyviai pasidarbavusių lietuviškos maldos atgaivinimui Seinų katedroje.“

Seinų kapinėse Mačionių dėdės kapas – greta Lietuvos savanorių kapų. Daug kas matė, kaip Algirdas atveždavo savo sode užaugintų chrizantemų ir pasodindavo ant artimųjų kapų ir Lietuvos kareivėlių, ir dar močiutės brolio knygnešio Karolio Petruškevičiaus kapo (jo visi artimieji liko Lietuvoje; Alytuje jau mirė dukra Birutė, o kitų giminių nebeliko), tvarkė, šlavė lapus, rovė nereikalingas žoles, sodino gėles ir pavasarį, ir rudeniop.

– Mano 14 metų tėtė liko vyrausias ūkin. O buvo apė 80 margų žamės. Tėtė pasakoj: kap arė, tai rankas iškėlis in viršų už plūgo laikėsi, – tęsė Monika Mačionytė-Jančiulienė. – Tėvo brolis Vincus gyveno Sainuose (kur dabar Rutka Tartak bankas, tai stovėjo dėdės medzinis namas). Jis nespėjo namo išmokėc, vokiečų laikais namas sudegė, plecų nupirko Nievinskas, paskui Lažaunykai gyveno, ba Vincus prieš karų pabėgo in Lietuvų.

Vincas buvo baigęs universitetą, dirbo buhalteriu Šakių ligoninėje, ten susipažino su medicinos sesele Brone, kuri tapo jo žmona. Vincas jau miręs, o Bronė Mačionienė gyvena Šauliuose pas dukrą.

– Tėvai turėjo tris kolionijas: Radzūcuose, Konstantinuvkoj ir Pagavieniškėse, – toliau prisiminimais dalijosi mano pašnekovė. – Kap daug žamės, tai skaitėsi dzidelis gaspadorus. Daug raikėj mokėc, tode padalino vaikam. Dziedulius Maconius da pamenu, laikė daug gyvulių. Laikė ir mergų, ir bernų, ir piemenį, katriej kiaules ganė, avis. Ir iš miesto piemenukai ganė (Auronai).

Acimenu, kad mano močutė, mama ir močutės vyro sesuoj pjautuvais rugius pjovė. Rugiapjūtė truko tris–keturas nedėlias, o kap geri orai – graicau. Mano močutės sūnus Bronius, už tėtį jaunesnis, tai pjaunanc rugius ėmė ir prigimė. Sakyta vis, kad pajuostėn močutė parsinešė iš Konstantinuvkos.

Labai daug grikių sėjo. Acimenu, kap juos rovė ir tėtės sesuoj Onutė. Kap broliai išėjo savanorais in Lietuvų, tai lenkai kratas darė, mušė šaimynų. Jų, Onutį, tadu irgi sumušė, ir ji susirgo džovu (seniau sakydavo – sukatos). 18 metų turėjo ir mirė. Ir mano tėtė gydėsi. Džovu užsikrėtė ir mirė jų brolis Jonas, 21 metų. Algirdas da mažas buvo, kap Jonas ganė, ir imdavo sykiu ganyc.

Jauniausia Veronika gydėsi ilgai. Vis bijoj, kad gali toj liga atsinaujyc, bet išvažavus in Vilniaus kraštų ištekėjo. Numirė 35 metų ir palaidota Paberžės kapinaitėse, bet kapas neišlikis.

Tėtė mano buvo maisternas, pats viskų statė, gaminosi spintukes. Tadu jo tėvas, mano dziedulis, sako: „Petrai, tai tu aik in tų Konstantinuvkų.“ Ir da dalį Radzūcų aprašė. O Broniu (tėtės brolis, ką rugienoj gimė) paliko tėviškį.

Davė tėtei svirnų, medzo. Išstatė namus. Buvau 8 metų, kap išėjom in Konstantinuvkų. Ca pagyvenom 5 metus. Bet užėj vokiečai, ir išėjom mes in Lietuvų. Aš buvau 13 metų. Ir tus dėdė Bronius išvažavo su šaimynu, ir močutė. O dziedulis jau buvo miris, jaunas jis mirė.

1941 metais tėvai su pulku mažamecų gelažiniu vežimu patraukė paskui kitus vežimus in Lietuvų, kur manė, kad turėj būc geresnis gyvenimas. Bet tep nebuvo. Pirmiausia gyveno vokiečo ūkin Pašilių kaimi (Vilkaviškio valsčuj), o kap grįžo vokiečai, perkėlė prie Vilniaus, Paberžės valsčuj, in Pikeliškių kaimų. Gyvenom kumetyni prie Pilsudskio buvusio dvaro. Nebuvo blogai, ba buvo darbo, buvo ir duonos. Ramu neilgai buvo. Vilniaus krašti pradėjo siausc akovcai, užpuldzinėjo, grobė ir dzienų, ir nakcį, o po kiek laiko iš Rusijos sugrįžį vokiečai viskų nusavino ir likom be nieko, net mūs nuosavus arklius paėmė.

Prisiglaudėm pas dėdį Antanų Mačonį Kirsnelėj (Lazdzijų rajoni, prie Šeštokų). Pas dėdį būnanc mano tėvas Petras gavo žamės Veisiejuose, o kap perėjo frontas, grįžom per Rakelijų namų link. Antanas Mačonis Lietuvoj nuo seniau gyveno, 1918 m. kap išėjo savanoru, tai ir dėl Sainų kovojo, ir in Lietuvos karuomenį nuvėjo, ir paskui milicinyku liko Kapčamiestin. Paskui jį išėjo ir jaunesnis brolis Juozus. Jiej ir mano tėvas tai visi broliai. Juozus buvo nepilnamecis ir jo nenorėjo in kareivius priimc, bet jis iš paskos vaikščodamas prisiprašė ir ilgėliau irgi tapo savanoru, ir gavo ginklų, ir vėliau visam laiku apsigyveno Lietuvoj. Antanas už tarnavimų tėvynei gavo 8 ha žamės, katrų kolūkiai jam nusavino. O jam neblogai sekėsi, ba turėjo gerus arklius ir prieauglio susilaukdavo. Šnekėta, kad dėdė, kap neteko žamės, iš sielvarto per anksci numirė. Jo dukterys Giedrė ir Saulėna gyvena Šakiuose.

Dukros dar prisimenančios tėvo Antano Mačionio pasakojimus, kur Seinuose buvo įsikūrusi bendrovė, kooperatyvas „Rūta“. Medinis pastatas stovėjo tarp Silvisto namo ir restorano. Dabar buvusio lietuviško kooperatyvo vietoje statomas priestatas prie restorano. „Rūtoje“ veikė: Juozas Maksimavičius, Stasys Petruškevičius (jo būsima žmona dirbo pardavėja), Savickas, Vincas Mačionis (jo žmona Bronė kavinės vedėja buvo), Jurgis Marcinkevičius iš Klevų ir kiti. Ant parduotuvės buvo gražus lietuviškas užrašas, bet jis kažkam trukdydavo, tad po nakties rasdavo dažnai užtepliotą. Tada išvalydavo ir vėl pakabindavo.

Buvo ir Bubeliuose punktas pas Murauskus, tų namų šeimininkai taip pat priklausė bendrovei. Ir Griškų netoli buvo krautuvė. Pardavinėjama buvo žibalas, silkės, visokių buitinių ir maisto prekių. Pardavėjais dirbo vien lietuviai.

Vincas Češkevičius rašęs: „Aš buvau išrinktas Šv. Kazimiero draugijos skyriaus vedėju, vėliau Seinuose sukūrėm „Rūtos“ kooperatyvą. 1932–39 m. buvau jo revizijos komisijos pirmininku. 1930 m. mane išrinko kaimo (Aradnykų) saltyšiumi (seniūnu)… Pasižymėjau lietuviška veikla, todėl mane ne kartą tardė Berznyko viršaitis ir policijos viršininkas. 1940 m. pradžioje lenkai įskundė vokiečiams, kad aš politiškai nepatikimas ir galiu žmones agituoti. Sėdėjau vokiečių kalėjime pusantro mėnesio. Paskui turėjau pas vokiečių žandarus registruotis du kartus per mėnesį. Reikėjo vaikščioti į Berznyką 5 kilometrus. Pusę metų registravausi…“

– Mokyklų lankiau Bubeliuose, kap mokykla buvo Albino Žukausko gimtuose namuose –trobos vienam gali, ir Radzūcuose, Kliūčinykų namuose (dar Jonuška gyvena) ėjau, – porino Monika Mačionytė-Jančiulienė. – Bubeliuose mani mokino Čepulytė Birutė (iš Navasodės, jos tėvai turėjo tį dvarelį, visi išsimokino, vengdami tremties pacys pasitraukė in Lietuvų ir niekadu negrįžo). Tos mokyklos buvo nelegalios ir greit jas užėjį vokiečai uždarė. Gaudė ir uždarydavo in Bereza Kartuska. Mano tėvai irgi atkentėjo, nes iš Krasnavo aidami milicinykai pro mus visadu užsukdavo ir persekiojo visų laikų.

Važavo tėvai in Lietuvų, nes nenorėjo in Vokietijų, kap Dapkevičai priversci palikc namus ar Jančulių šaimynoj buvo bernai po 20 metų ir in Vokietijų in darbus išvežė.

Nor gyvenom prie pac rubežo, bet žmonės nieko nežinojo, kas tį už rubežo dedas. Lietuvoj prie Smetonos tai buvo labai gerai gyvenc. Kap perėjo in mūs pusį pusbrolis katris, tai sakė, kad jau Lietuvoj tai gerai gyvenc. Tai ir mūsiškiai 1941 m. susigundė in tų Lietuvų. Aha, kap nuvažau, pamatė an rubežaus, kad tį ne Lietuva, cik rusai.

Kap važavom iš Lenkijos – išvažavom pora arklių, karvį nusvedėm. Mūs šaimyna buvo nemaža, davė mumi ir pasiskersc. O tuom laiku negalima buvo pasiskersc, ale kap šaimyna dzidelė, tai davė du paršu. Kap atėjo vokietys, tai viskų pasliko. Nuvežė mus in Vilkaviškio valsčų, po visų Lietuvų pakrikdė tuos mūsiškius – tį, kur ankscau gyveno vokiečai, nes vokiečai savo žmones paėmė in Vokietijų. Turėj padaryc mainų: iš Lenkijos lietuvius pasiėmė ruskiai, tai tadu adavė vokiečus vokiečam.

Praėjo kiek laiko. Vėl užėjo vokiečai. Tai buvo vasara, per rugiapjūtį. Sekmadienį ryti buvom suskėlį, saulutė tekėj, o orlaivių staugimas visur aplinkui! Apie Vilkaviškį visur lygumos. Kunigų seminarija nuo mūs buvo už 8 kilometrų, buvusioj Vilkaviškio seminarijoj buvo rusų karuomenė, jiej slėpėsi apkasuose, bet tį lygumos. Kap juos vokiečai puolė, tai nespėjo nei priešycis, ba visur lygumos, ir kap an delno juos bombardavo, skrisdami arci žamės.

Paskui kap užėj vokiečai, in tų savo gaspadarkų sugrįžo vokiečai, katruos buvo išvarį ruskiai. Tadu kap sykis an laukų noko rugiai, javai buvo labai gražūs. O mus nuvarė an stoties in Vilkaviškį ir išvežė in Vilniaus kraštų, visus, kiek buvo an vokiečų gaspadarkų. Vokiečai tį išvarė lenkus iš jų namų ir inlaido mus. Iš mūsiškių dalis išėjo partizanauc in miškus. O mes pabuvom pusantrų metų Vilniaus krašti.

Mus kap nuvežė, tai nieko mes neradom: jokių žmonių, palikta tušči namai. Už Vilniaus 30 kilometrų in Pilsudskio dvarų, tai mes buvom iškelci palivarkan prie to dvaro. Buvo labai gražūs namai. O mūs šaimyna dzidelė buvo. Radom arklių, javų nekultų. Kap nebuvo savinykų, tai mumi nebuvo tį aršausia.

Užaidavo pas mus ir partizanai. Jų buvo ir iš mūs tarpo. Su Vilniaus krašto lenkais irgi visap buvo. Mes su jais sykiu negyvenom, bet iš mūs krašto buvo tokių, katriej turėjo su lenkais kartu gyvenc. Ir vieni juos vijo iš jų namų, o kici mokėjo gražai sugyvenc. Tuoj ateidavo „partizanų“, katriej kankino ir mūsiškius.

Kap mes grįžom iš to Vilniaus, tai tėvai su mažesniais vaikais parvažau traukiniu in Šeštokus pas tėtės brolį, o mes, vyresni (aš, Monika, ir Algirdas), grįžom vienu arkliu su lanku gelažiniais ratais vežimu. Kasdzien nuvažavom po 30 kilometrų, pakeliui turėjom nakvoc: pravažavį Vilnių, Trakuose, keturas nakcis nakvojom, kol parvažavom in Šeštokus iš Vilniaus. Tada su mumi, su mūs vežimu ir dzviem jų padvadom grįždžinėjo ir kilį nuo Punsko Kliūčinskai – du broliai Česius ir Juozus.

Kap jau buvom pas dėdį Šeštokuose, kap sykis užaidzinėjo vokiečai. Dėdė turėjo iš raudonų plytų svirnų. Tį buvo ir kambarys, ir aruodai, ir viršuj buvo lovos. Ne cik mes tį slėpėmės. Kap ėjo frontas, tai buvom mes su dzideli šaimynu (7 vaikai ir tėvai), dėdė Bronius su 4 vaikais pas tų dėdį ir dar toki veterinorai ruskiai pas tų dėdį. Visi tan svirni. Paskui baisu buvo, bombardau, kulkos cik skambėjo, kap in tas plytas daužė. Tai išsikasė tokių duobį, apkasų, o ciej veterinorai rugiuose, an lauko, pasdarė tokį apkasų. Tai kap pradeda šaudzyc, tai jau jiej pabėgo iš lauko in svirnų. Tadu buvo baisiausia.

Šeštokuose pagyvenom per vasarų, o paskui tėvam ir mažesniem vaikam davė tį kokio žydo namų Veisiejuose, o aš su Algirdu likom pas dėdį ir jam kad dapadėc. Jis davė tėvam karvį, javo, paršukų – už tai mus paliko, kad adzirbtum per kelis metus. Algirduku buvo per sunku ir nuo dėdės pabėgo, o aš išbuvau pas dėdį du metus.

Tėvai sugrįžo iš Veisiejų per Rakelijų (pro Raulytį – Maksimavičų ėjo kelukas) in Konstantinuvkų. Parvažavo namo – o namų nerado: cik akmenis ir šulnį… Tai baisus pergyvenimas tėvam. Mes tadu mažu atjautėm, bet jau nepamenu, kad verktau…

Mūs šaimyna insikėlė kaimynų Gausių ūkin. Rubežus da buvo neuždarytas, tai aš, Monika, iš dėdės paraidavau namo. Visko per rubežų nešėm: javų, paršus, kuparį net nuo Akmenių. Po dzviejų metų aš atabula parėjau namo, kad neliktų sliedų, ba jau buvo užartas ir išakėtas pasienio ruožas. Jei apžūrėjį būtų pėdsakus, tai aitų paskui juos in kitų pusį. Paskui dėdė davė karvukį ir da pamokino, kad parubežin paganytau prisrišus an virvukės, o kap patrulis perėj, tai pervediau namo. Karvė labai mumiem buvo raikalynga ir be galo naudynga, buvo ir pieno, ir veršukų, iš telyčukės dasiauginom kitų karvukį.

Visokių plėšikų buvo da baisiau kap karuomenės: ukrainiečų, vokiečų, lenkų. Miškuose buvo ir Lietuvos partizanų. Juos išmušė, iššaudė. Petruškevičukai tį du žuvo, Karulio, knygnešo anūkai, palei Rudaminų, nežinia, nei kur, tį tuose alksnynuose. Da ir paskui po fronto taikėsi, kad užaidzinėjo visokių žmonių iš miško.

Sykį aš ėjau namo per Lazdzijus nuo Rudaminos šituom gatvi, tai matiau – an šaligatvio gulėj nušauci Lietuvos partizanai. Trys vyrai paguldzyta an šaligatvio. Žmonės bijojos. Mažam tį kieno buvo ir sūnus ar tį brolis, ale nepasirodė, kad neišsiduoc. Kentė žmonės. Baisu buvo. Iš Žagarų vyrukų buvo išėjis in partizanus Juozas Žaliapūga. Daug negrįžo. Iš Žagarų Vektorus Juozas negrįžo, paėmė rusai, nežinia, kur žuvo. O buvo tokių, kad grįžo. Antanas Jančulis grįžo iš rusų karuomenės. Pasakojo, kap jis an to fronto vargo, valgyc nebuvo – jei nustverdavo kokį runkelį daržuose, tai graužė kap koki kralikai tuos runkelius. Buvo ir nelaimių: Antanavičukas žuvo nuo granatos, Akulionis liko be kojos, kitas Vektorus sužeistas. Jiej slapstėsi Krasnagrūdos dvaro laukuose.

O mūs tėvas pats maisternas, da padėjo jam vaikai, ir išsistatė viskų iš naujo jau ne Konstantinuvkoj, o Radzūcuose. Mes pakrikom pas dzidesnius gaspadorus, ėjom už bernų, mergų tarnauc.

Kap parėjom iš Lietuvos, nieko nebuvo, tai da gerai, kap kur koki geresni kaimynai, tai pagelbėdavo. Ir mūs, Mačonių, per karų laukus Antanas Nevulis (jis paėjo iš Vidugirų) Radzūcų buvo apsėjis javais, tai kur an mūs lauko buvo – viskų davė nuskirsc ir pasiimc. O buvo tokių, kad nedavė nieko. Mes, vyresni, tai dzyrbom kur išėjį, o mokėjo daugiausia javu. Mano mama su jaunesni seserim Aneli pas kaimynus ėjo ir bulves kasė. Perdzien bulves kasa, tai vakari duoda kašį bulvių namo parsinešč. O seniau niekas bulvių nearė, reikėjo perdzien kapliu kasc.

Akmeniuose gyveno šito iš Ragožų Jančulio brolis, o jų žmonos tai sasarys. Jiej draugiški žmonės buvo, net perainanc sienų padėdavo. Susidraugavom kaimynai – su Jančulių Juozu. Jančuliai vienam krašti Žagarų, o mes – Radzūcų ir Konstantinuvkos, Pagavieniškių krašti. Kaimukai nedzideli, tai visi ir kaimynai buvom. Jančulių trobesiuose buvo apsigyvenis lenkas Dzimida, ale jų nelaido, tai Jančuliai gyveno cik pircin. Antanų Jančulių, dziedulio brolį, rusai buvo paėmį in karuomenį. Tai kap jis attarnavo karuomenėj pas rusus, sugrįžo namo, susirinko liudinykus, nuvažau in Suvalkus, ir tokiu madu tas lenkas išsikraustė. Jis sakė: „Aikit jūs savo tėvynėn.“ Buvo net saltyšų atsivedis, kad jau rangtų vaikus, krautųsi ir važuotų in Lietuvų atgal, ba „ca jūs nieko nėr“. Ale nieko nepadarė, ba valdžos nebuvo, cik pacys lenkai susiorganizavo, kad juos išmesc iš ca atgal in Lietuvų.

Aš su Juozu Jančuliu apsižanijau 1949 metais. Nieko neturėjom, išėjom, kap stovėjom. Mano tėvai davė kiek lauko. Mes insikėlėm in Radzevičaus paliktas būkles, kur prieš tai gyveno mano tėvai, kol nepasistatė savo namų. Tai tį 8 metus gyvenom (dar dabar prie kelio stovi dzvi dzidelės liepos ir eglė, ir šulnys). 1952 metais išsikėlėm in savo naujus namus. Juozu Jančuliu (senjoru) jo tėvas davė 6 hektarus žamės prie tų sanų pastatėlių. Pradėjo gyvenc, kokį gyvulį prasmano, pradėjo stacyc trobesius, nuspirko sanų tvartų, perstatė. Kiaulės ėjosi, turėjom 12 kiaulių, nelabai kur pirko, nebuvo kur parduoc. Ale nor mėsos šaimynai buvo. Užėjo liga – iškrito visos kiaulės. Ne visadu viskas pasiėjo. Sako: „Kur trumpa, tį trūksta.“ Sunki labai pradza buvo, sunki…

Vaikai buvo aštuoni. Keturi užgimė toj pirmoj mažoj stubukėj. Vasarų dzidesni vaikai gulėjo kitam gali stubos, o žiemų vienam kambarin – visi. Asla da buvo, nebuvo grindų. Paskui dziedulis su broliu jau padarė medzines. Ale buvo viskas sykiu: ir virtuvė, ir lovos, ir stalas. Kap paaugo – tai atskyrėm kambarį.

Pirmi mūs stacyci namai buvo, kur dabar stovi garažas – buvo stuba. Šiton medzinėn stubon gyvenom apie 20 metų. Paskui, kap pradėjo vaikai žanycis, tai jau kraustėmės in naujų (mūrinį) stubų. Žamės turėjom tuos dovanotus 6 hektarus ir da 18 hektarų suspirkom. Vaikų pulkų išauginom, hektarų prispirkom, namus išstatėm, už tai gal vyras be čėso išėj iš šito svieto.

Daug acimenu iš praeities. Kas dabar – pamirštu. O tuos įvykius nuo mažo vaiko labai gerai acimenu.

 Dėkoju už pasakojimus.

 Eugenija Pakutkienė, punskas.pl

 

Komentavimas negalimas.