K. Koženiovska. Lenkų kultūros buvimas Rytuose

Alkas.lt redakcijos pratarmė

Kol Lietuvos politikai, politologai ir apžvalgininkai vis dar spėlioja, kodėl Lenkija pastaraisiais metais rodo Lietuvai išskirtinį nedraugiškumą primesdama nepagrįstus kaltinimus tariama Lietuvos lenkų tautinės mažumos diskriminacija ir kitomis nebūtomis nuodėmėmis, kai tuo tarpu kaimyninei Latvijai kažkodėl jokių pretenzijų neturi, Lenkijos politologai jau seniai vykdo mokslininkų parengtą į Rytus nuo Lenkijos sienų esančių teritorijų repolonizacijos strategiją. Nors pirmiausiai ši strategija yra nukreipta į po Sovietų Sąjungos žlugimo  ir Europos Sąjungos įsigalėjimo Lenkijos tiesioginei įtakai atsivėrusius „kresus“ (liet. „pakraščius“;  taip lenkai vadina prieš II pasaulinį karą valdytas teritorijas Lietuvoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje; beje, į šią sąvoką patenka ir Lietuvos sostinė Vilnius), tačiau iš Lenkijos valdžios užsakymu XX a. paskutiniame dešimtmetyje parengtų lenkų sociologų geopolitinių studijų aiškėja, kad nestokojama strateginių ambicijų repolonizuoti ne tik vadinamuosius „kresus“, tačiau ir tarp neoimperinių ambicijų kupinos Lenkijos bei atsitraukusios imperinės Rusijos įsiterpusias,  buferines teritorijas – Lietuvos, Ukrainos bei Baltarusijos valstybes.

mapa-kresow-wschodnich-SmallViena iš tokių Lenkijos valstybinių geopolitinių strategijų buvo suformuluota 1999 m. sociologės, Vilniaus universiteto absolventės Katažynos Koženiovskos (Katarzyna Korzeniowska). Ji savo moksliniame straipsnyje „Lenkų kultūros buvimas Rytuose“ („Obecność kultury polskiej na Wschodzie“) dėsto strategiją ir taktiką, kaip Lenkija galėtų „repolonizuoti“ vadinamuosius rytinius „kresus“: Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą.

K. Koženiovska aptaria galimą Rytų Europos tautų arba bent labilių tautiškai tvirtai neapsisprendusių gyventojų grupių repolonizacijos strategiją. Kaip viena iš galimų neapsisprendusias, labilias tautines mažumas konsoliduojančių strategijų minima tariamai pažeidžiamų tautinės mažumos teisių gynimas, kita – vadinama elito polonizavimo strategija.

Ir nors autorė žodžius polonizacija ima į kabutes ir aiškina, kad tai reikia suvokti kaip polonizaciją gerąja prasme, bet polonizacija ir lieka polonizacija. O gerosios polonizacijos pavyzdžių, kaip ir negerosios, savo istorijoje jau esame turėję. Visgi, kaip matome iš pastarojo meto įvykių, naujasis Lietuvos polonizacijos projektas (repolonizacija) jau įgyvendinamas. O į tikslinę gerąja prasme polonizuoto elito grupę, be kai kurių žinomų istorikų ir politologų, atrodo, jau baigiama įtraukti ir Lietuvos aukščiausiosios valdžios atstovus

Šis K. Koženiovskos straipsnis „Lenkų kultūros buvimas Rytuose“ buvo parengtas pagal programą „Lenkijos valstybė lenkams Rytuose. Politikos modelio paieškos 1998-2000“ („Państwo Polskie wobec Polaków na Wschodzie. Poszukiwanie modelu polityki“), vykdytą Lenkijos valdžios užsakymu. Šios programos garbės globėjaa buvo tuometinė Lenkijos Seimo senato maršalka Alicija Gšeškoviak (Alicja Grześkowiak). Programos pristatyme nurodoma, kad „pagrindinis šios programos tikslas – apibrėžti užduotis Lenkijos politikai už Bugo gyvenančių lenkų atžvilgiu“.

Straipsnis yra skelbtas straipsnių rinkinyje  „III Lenkijos Respublikos politika Rytų lenkų atžvilgiu“ (Polityka III RP wobec Polaków na Wschodzie, Ośrodek Myśli Politycznej, 2005).

Jonas Vaiškūnas, Alkas.lt vyr. redaktorius

***

K. Koženiovska*. Lenkų kultūros buvimas Rytuose

Katažyna  Koženiovska | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Pranešimas perskaitytas seminare „Lenkai Rytuose ir  lenkų kultūros skatinimas Rytų Europoje“ 1998 12 14 d., Krokuvoje, pagal programą „Lenkijos valstybė lenkams Rytuose. Politikos modelio paieškos 1998-2000“

Vidurio Rytų Europa yra visų pirma istorinė sąvoka, jos geografinę teritoriją galima nusakyti tik istorinėje ir politinėje perspektyvoje, ir visų pirma – neigiamomis kategorijomis. Rytų Europa – tai šalys tarp Lenkijos ir Rusijos, būtent Baltarusija, Lietuva ir Ukraina. Latvija ir Estija čia ginčytina teritorija, kurios iš Rytų Europos nereikėtų išbraukti, tačiau šios analizės tikslais pravartu susitelkti ties trimis pirmosiomis šalimis, nes jų bendras vardiklis yra tas, kad čia turime kiekybiškai reikšmingą lenkų mažumą.

Šiuose trijuose kraštuose lenkų kultūra keletą amžių buvo tiek patraukli, kad įvyko lenkų kalbos ir kultūros ekspansija į etnines lietuvių, baltarusių ir ukrainiečių sritis. Paradoksalu, bet labiausiai patraukli ji buvo tuomet, kai per valdžios įstaigas sustiprintai reiškėsi rusifikacija; tuomet intensyviausiai vyko laisvanoriškas Vidurio Europos gyventojų lenkėjimas. Kiek supaprastindami galime teigti, kad tą lenkybės ekspansiją sukėlė dvi priežastys:

– aukštas lenkų kultūros socialinis statusas, priklausęs nuo jau atstovavusiųjų socialinės padėties (ypatingos reikšmės tam turėjo lenkų prado dominavimas Bažnyčioje);

– jos civilizacinis pranašumas prieš rusiškumą.

Taigi apie buvusios Abiejų Tautų Respublikos rytinių plotų „polonizaciją“ galima kalbėti pradedant XVI ir baigiant XIX amžiais. Šio termino vartojimas reikalauja paaiškinimo, arba veikiau prašosi nuimamos jo neigiamos konotacijos. Mat net iki XIX amžiaus pabaigos polonizacija buvo pagrįsta laisvanorišku lenkų kalbos ir kultūros priėmimu, o ne kokiu nors tikslingu lenkų elitų veikimu, taigi veikiau buvo lenkų kultūros patrauklumo padarinys.

Po Antrojo pasaulinio karo ryškiausia lenkiškojo elito dalis per prievartą arba ir laisva valia, paliko minimą teritoriją, o pasilikusieji pasidavė socialinei degradacijai. Tokiu būdu lenkų kultūros aukštesnio statuso veiksnys kone visai prarado savo reikšmę. Elito pasitraukimas vyko drauge su smarkiai nusilpusia katalikų Bažnyčia prie Sovietų Sąjungos prijungtose teritorijose. Panašiu būdu (nors skirtingu laipsniu) degradavo ir kitų tautų elitai, todėl nusilpo socialinis subjektas, pajėgus reflektuoti civilizaciją ir linkęs dialogui su lenkų kultūra. Jų vietą užėmė rusų arba bent jau prorusiškoji inteligentija, kuriai svarbiausiu orientyru intelektualinėje-kūrybinėje, o pirmiausia – politinėje sferoje tapo rusiškoji kultūra. Nesigilinant į rusiškosios ir sovietinės kultūros skirtumus, galima pasakyti, kad institucionizuota rusiškumo ekspansija po Antrojo pasaulinio karo pasiekė pastebimų laimėjimų.

Tokiu būdu Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos teritorijose lenkų kultūra, kitados vaidinusi čia dominuojantį vaidmenį, pasidarė antrareikšmė, o daugelis jos gyvavimo apraiškų iš viso išnyko. Baltarusijoje ir iš dalies Ukrainoje priešakinę vietą užėmė rusiškoji kultūra, o Lietuvoje – lietuvių tautinė kultūra (čia turime omenyje ištisus kraštus, o ne tik tuos regionus, kuriuose gyvena lenkiškoji mažuma).

Veiksnys, sumenkinęs lenkiškumo pozicijas, nors nevienodu laipsniu, buvo tautiniai atgimimai: baltarusių, lietuvių ir ukrainiečių. Jie žymiai sumažino lenkų kultūros asimiliacinį potencialą, tačiau rusų kultūros irgi. Tautinių atgimimų vaidmuo ryškiausias buvo ikisovietiniu laikotarpiu, o vėliau jie patys atsidūrė sovietinės rusifikacijos priespaudoje, kuriai ne visi vienodai sugebėjo priešintis.

Taigi, labai supaprastinant galima teigti, kad rusiškumas kultūros sferoje užėmė tradiciškai buvusios ten lenkų kultūros vietą.

Įvykus dešimtojo dešimtmečio lūžiui, Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos politinės situacijos atvėrė jas naujoms kultūrinėms įtakoms. Turint omeny kad, kad buvo panaikintos institucijos, įtvirtinusios rusiškumo prestižą ir dominavimą, o rusai rytinėje Lenkijos kaiminystėje sudaro tautinę mažumą (bent jau formaliai), rusiškoji kultūrinė įtaka, nors nevienodai sparčiai, turi polinkį silpnėti. Šių šalių modernizacijos procesai neišvengiamai atvers galimybes jų kultūrų arba bent jau kai kurių kultūros sričių (masinės kultūros, tam tikrų mokslo šakų) amerikonizacijai. Todėl reikia tikėtis, kad tose sferose rusų kalbos vietą palaipsniui pradės užimti anglų kalba, kartu tapdama Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos bendravimo su Vakarais priemone. Pravartu žinoti, kad sovietiniu laikotarpiu tokia bendravimo su Vakarais priemone iš dalies buvo lenkų kalba, tačiau šitoks lenkų kalbos vaidmuo Rytuose dėl tiesioginio kontakto su anglų kalba silpsta ir toliau silps. Lenkų kultūros vaidmuo šiuose trijuose kraštuose priklausys nuo to, kokių veiksmų tuo tikslu imsis Lenkija**, ir nereikia pernelyg pasikliauti, kad čia suveiks tradicija ar geografinė artuma.

Taigi, jeigu Lenkija yra suinteresuota lenkiškąja kultūra Rytų Europoje, tai privalo padaryti išvadą, jog ji visų pirma priklausys nuo konkurvimo su rusų kultūros bei kalbos įtakomis sėkmės.

Lenkiškumas sėkmingai tai darė daugiau nei šimtą metų, todėl jis nėra iš anksto pralaimėjusiojo pozicijose, o, tarkim, apie amerikietišką masinę kultūrą to pasakyti negalėtume.

Dėl to, atsižvelgiant į lenkų kultūros potencialą Rytų Europoje, galima pasiūlyti dvi jos įtakos palaikymo ir plėtros strategijas. Pagal pirmąją strategiją, geriausią lenkiškumo užnugarį Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje sudaro palyginti gausios ten gyvenančių lenkų bendruomenės. Tokios taktikos efektyvumą rodo vengrų kultūros pozicija Slovakijoje ir Rumunijoje, net ir Vaivadinoje. Tuo pat pagrindu, bent jau formaliai, Lietuvoje ir Latvijoje remiasi rusiškoji kultūra.

Antroji strategija remiasi lenkų kultūrine tradicija, atliekančia tarpininkės tarp Vakarų ir Rytų Europos funkciją. Manytina, kad Lenkijos rytų kaimynėse geriausiai lenkiškumą palaikytų intelektualinio, meninio ir politinio elitų „polonizacija“ (jų suartinimas su lenkų kultūra, kuris leistų ją laikyti savo tautinės kultūros papildu, vedančiu į Vakarų kultūros pasaulį). Žodžiu, ši „naujoji polonizacija“ turėtų reikšti vietinio elito įgautą tam tikro masto kultūrinę kompetenciją (pirmiausia kalbinę), įgalinančią jį komunikuoti su lenkiškąja kultūra, nors nesiekiant pakeisti tų elitų atstovų tapatybę, nutraukti jų ryšį su savo gimtąja kultūra ir pan. Lenkiškumas turėtų sudaryti antrinę, o kai kuriais atvejais netgi trečiaeilę kultūrinę kompetenciją.

Tokia „polonizacija“ turėtų būti grindžiama konkrečių lenkų kultūros produktų pasiūla Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos elitams pirmiausia tose srityse, kuriose vietinės tautinės kultūros nėra pajėgios patenkinti savo kultūrinės paklausos. Tam turėtų pasitarnauti lenkų kultūros patrauklumas, palyginti lengvas suprantamumas ir prieinamumas, kokia ji čia jau buvo per amžius.

Darant prielaidą, kad lenkybės reikšmė Rytuose gali augti visų pirma mažėjančios rusiškos įtakos sąskaita, reiktų apsvarstyti, kuri iš minėtų strategijų padėtų lengviau konkuruoti su rusiškąja kultūra ir visų pirma su rusų kalba.

Pagal pirmąjį variantą, lenkų kultūra Rytuose turėtų remtis tenykščiais lenkais. Todėl dera atkreipti dėmesį į jų bendruomenių kultūrinį potencialą, o tiksliau – pasidomėti, kiek tasai potencialas gali konkuruoti su ten įsitvirtinusiais rusiškosios kultūros elementais.

Lenkai Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje sudaro antrą pagal dydį tautinę mažumą (būtent po rusų), tačiau tik daliai jos atstovų lenkų kalba yra gimtoji. Ukrainos ir Baltarusijos atveju toji „dalis“ sudaro mažiau nei pusę. 1989 metais tiktai 13% Baltarusijos lenkų deklaravo, kad jų gimtoji kalba yra lenkų, Ukrainoje šis procentas siekia 12,5%. Tuo tarpu apie 30% lenkų tuose kraštuose teigė, kad jų gimtoji kalba esanti rusų. Kitokia padėtis buvo tik Lietuvoje, kur per visą sovietmetį veikė lenkiškos mokyklos ir kur 85 % lenkų savo gimtąja kalba laiko lenkų kalbą [1]. Deja, naujesnių duomenų šiuo klausimu neturime, nors atrodo, kad galimi pokyčiai lenkų kalbos naudai, įvertinus švietimo lenkų kalba tempus bei efektyvumą Baltarusijoje ir Ukrainoje, nebūtų žymūs. Be to, reikia nepamiršti, kad lenkų kalbos deklaravimas kaip gimtosios dar nereiškia gero jos mokėjimo.

Lenkai visuomenės daugumos atžvilgiu yra silpniau išsilavinusi žmonių grupė, daugiausia gyvenanti užmiestyje. Turintys vidurinį ar aukštąjį išsilavinimą, jį dažniausiai yra įgiję rusų kalba. Tokią padėtį nesunku paaiškinti, ji susijusi su jau minėtu lenkų aukštosios kultūros atstovų kresuose išnaikinimu. Tad atrodo, kad lenkai Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje turi labai ribotas galimybes įeiti į elitus savo šalyse ir aktyviai dalyvauti kultūroje, o jų įsišaknijimas tautinėje lenkų kultūroje yra per silpnas, kad galėtų jai atstovauti.

III-ojoje Lenkijos Respublikoje tai seniai buvo žinoma. Jau ankstyvaisiais dešimtojo dešimtmečio metais buvo sukurtos programos, skirtos kresų lenkų elito atkūrimui, sudarant sąlygas tenykščiam jaunimui lavintis Lenkijoje. Dabar paaiškėjo, kad tos programos buvo ir yra iš esmės repatriacinės (žymi to jaunimo dalis baigusi studijas pasilieka Lenkijoje) bei tranzitinės (tam tikra jo dalis nusprendžia išvykti toliau į Vakarus). O tie stipendininkai, kurie baigę mokslus sugrįžo į savo kraštus, neretai turėjo didelių sunkumų bandydami panaudoti Lenkijoje įgytą patirtį ir žinias (nors ir būtų galėję būti puikiausiais lenkiškosios kultūros atstovais). Praleidę penkerius esminius savo gyvenimo metus už šalies, iš kurios jie yra kilę, ribų tie jauni žmonės nesukaupė viso to patirties ir profesionalių kontaktų turto, kuris įgalintų gauti kvalifikacijas atitinkantį darbą. Kartais, ypač Lietuvoje, kliuviniu tapdavo valstybinės kalbos nemokėjimas. Todėl per pastarąjį dešimtmetį dėl gabiausių individų netekties lenkų kultūrinis potencialas Rytuose tik toliau silpo.

Lenkų tapatybės specifika Rytuose yra gan gerai išnagrinėta. Nežiūrint skirtumų atskiruose kraštuose, tai, kas lenkus sieja, yra vadinamoji „pasinė tapatybė“, kitaip sakant, verbalus, deklaratyvus saves įvardijimas lenku. Tačiau jis neduoda jokių gilesnių kultūrinių padarinių, nesukelia net poreikio geriau išmokti lenkų kalbą, neveda prie gilesnio lenkų kultūros pažinimo. Priklausymo lenkų tautybei deklaravimas dažnai yra siejamas su katalikiškumu arba savęs kildinimu iš katalikiškos šeimos. Tradicija lenką tapatinti su kataliku šiuose kraštuose siekia XIX amžių ir iki šiol yra labai dažnai pateikiama kaip svarbus motyvas „būti lenku“.

Tad jei lenkų mažuma būtų vienintelė lenkiškosios kultūros atstovė Rytuose, ji vargiai įstengtų skleisti aukštąją lenkų kultūrą, kitaip sakant, tą kultūrą, kuri įvairiais atžvilgiais būtų tų kraštų visuomenėms nuolat patraukli. Juolab lenkų mažuma negali atstovauti lenkų kultūros, pajėgios konkuruoti su rusiškąja, kuri ten yra užėmusi tvirtą vietą aukštosios ir masinės kultūros sferose. Greičiau reikia bijoti, kad žmonės, save vadinantys lenkais, taps rusų kalbos šalininkais, nes daugeliui jų ji yra profesinės srities kalba ir vienintelė tarptautinė kalba, kurią jie moka.

Lenkai Baltarusijoje, Lietuvoje ir Ukrainoje lenkų kultūrai veikiau gali atstovauti folkloriniu, vietiniu lygmeniu, kaip, tarkim, karaimų, armėnų, žydų kultūros. Taigi lenkiškumas šiuo metu aptariamose šalyse gali išlikti kaip kai kurių jų dalių regioninė specifika. Tai, be abejo, irgi yra kultūrinė vertybė ir įdomus lenkų kultūros variantas, ateityje vertintinas kaip specifinis istorinis Baltarusijos, Lietuvos ir Ukrainos paveldas. Tačiau tokia lenkų kultūros puoselėjimo forma leidžia tik palaikyti tautinės mažumos getą, kadangi neteikia gebėjimų (kad ir kalbinių) išeiti į platesnį visuomeninį kontekstą. Taigi lenkų kultūra „mažumos“ forma negali tapti įrankiu, veikiančiu lenkų kultūrą, o geriausiu atveju tegali padėti ją išsaugoti. Ji taip pat neturi potencialo paveikti vietos elitą, neutralizuoti antilenkiškas nuostatas tenykštėse visuomenėse ir pan.

Elito „polonizacijos“ strategija – reikia tai dar kartą pabrėžti – nesiekia pakeisti jų tautinės savimonės, tai tik bandymas lenkų kultūrą padaryti tarpininke tarp Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos tautinių kultūrų ir Vakarų kultūros. Toji strategija teigia būtinybę tikslingai ir aktyviai veikti apibrėžtą, palyginti nedidelę vartotojų grupę. Vis dėl to dera žinoti, kad lenkiškoji kultūra Rytų Europoje iš dalies (kad ir savo reliktų pavidalu) visuomet egzistuos kaip duotybė, net be papildomo skatinimo, lygiai kaip italų kultūra egzistuoja Albanijoje ar Kroatijoje, o, tarkime, graikiškoji – Makedonijoje ir iš dalies Bulgarijoje. Kita vertus, negalima nepasakyti, jog tai vis dėl to būtų labai siauras, nereikšmingas mastas, neužtikrinantis lenkiškumui nei pastovumo, nei konkurencingumo su akivaizdžiai įsitvirtinusiu rusiškumu.

Todėl, regis, bene efektyviausia būtų propaguoti aukštąją lenkų kultūrą, kurios tam tikros apraiškos susilaukia didelio susidomėjimo net ir Vakarų šalyse (pavyzdžiui, rimtoji muzika, kinas, kai kurios visuomeninių bei humanitarinių mokslų disciplinos). Manytina, kad masinės kultūros sfera, kaip, beje, ir visame pasaulyje, Rytų Europoje liks užgožta amerikietiško kino bei jaunimo muzikos, todėl čia rasti terpę lenkiškumui būtų sunku.

Svarbiausia lenkų kultūros plėtojimo sąlyga yra galimybių lengvai išmokti lenkų kalbos sudarymas. Būtų svarbu nustatyti tas sritis, kuriose Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos kultūros nepatenkina visų poreikių, tad lenkų kultūra turėtų ką reikšminga pasiūlyti. Regis, tokia palanki sritis galėtų būti specialiosios ir grožinės literatūros vertimai iš įvairių vakarų Europos kalbų. Rusų aktyvumas šioje srityje, nors dar didelis, vis dėlto regimai tolydžio silpsta, tuo tarpu paklausa yra didžiulė. Taigi strategija veikti gretimų kraštų įtakingąsias grupes, atrodo, yra labai perspektyvus būdas stiprinti Rytuose lenkiškąją kultūrą.

Teoriniu požiūriu, būtų pageidautina gretimų šalių elitą veikti tiesiogiai, laiduojant lenkų kultūrai stipresnes pozicijas Rytų Europoje, tačiau šitai įgyvendinti gali pasirodyti dar sunkiau nei mažumų strategiją, ir ne tik finansine prasme. Tai padaryti būtų sunku tiek dėl ribojančios vidinės pačių lenkų nuostatos, tiek dėl vietinių Lietuvos, Baltarusijos ir Ukrainos sąlygų.

Vidinę kliūtį sudaro visų pirma kasdienė pačių lenkų sąmonė, mat jie „nemato“ savo rytinių kaimynų. Čia turi reikšmės ne tiek konkrečios žinios, kiek „simbolinis žemėlapis“, kuriuo lenkų visuomenė dažniausiai remiasi. Gyventojai į rytus nuo Lenkijos nusakomi trumpu etnonimu „ruskiai“. Galima, žinoma, to žodžio turinį paanalizuoti subtiliau, tačiau nuo tikrovės atitrūkęs visuotinis jo vartojimas rodo nuostatą, jog toji teritorija kultūriškai yra jau susiformavusi, ir lenkiškumui ten nebėra vietos. Rytinių kaimynių tautos pastebimos tik tada, kai prabylama apie „engiamą lenkų mažumą“, bet net ir toji mažuma pernelyg dažnai suvokiama kaip tie patys „ruskiai“, nebent šiek tiek kitokie.

Reikia atminti ir tai, kad už mažumų koncepciją, kitaip sakant, prieš „elitarinę strategiją“ pasisakys įtakingi kresų lobistai. Neturi ji nei reikiamo visiuomeninio-politinio, nei intelektinio užnugario, kadangi Lenkijoje nėra reikšmingos grupės specialistų, užsiimančių rytiniais Lenkijos kaimynais.

Paradoksali gali būti ir kita kliūtis – katalikybės teritorijose į rytus nuo Lenkijos tapatinimas su lenkiškumu. Istorinėje perspektyvoje katalikybė buvo vienas veiksmingiausių, jeigu ne tiesiog pačiu veiksmingiausiu lenkiškosios kultūros įtvirtinimo įrankiu. Tuoj pat po Sovietų Sąjungos žlugimo katalikybės ir lenkiškumo tarpusavio priklausomybė buvo pastebėta ir kaimynų dažnai suvokiama kaip grėsmė. Tam nemažai prisidėjo piktnaudžiavimai, kurių imdavosi iš Lenkijos ten atvykdavę dvasininkai. Moraliniu požiūriu, principas turėtų būti akivaizdus ir aiškus: reikėtų atsisakyti į Bažnyčią žiūrėti kaip į lenkiškumo ambasadorę.

Tačiau politiniu ir praktiniu požiūriu šioje srityje reikia laikytis kuo didžiausio atsargumo, juolab kad prolenkiška ar tokia laikoma Bažnyčios veikla sukelia gana aštrias (neretai neproporcingas grėsmei) kaimyninių kraštų viešosios nuomonės reakcijas. Jos gali būti nukreiptos ne tik prieš lenkiškumą, bet (kad ir netiesiogiai) ir prieš katalikybę, o tai tuose kraštuose savo ruožtu silpnina vakarietiškas tendencijas, kaip kad Baltarusijos atveju. Antra vertus, lenkiškumo sąsaja su katalikiškumu padeda plėsti lenkų tautinę savimonę (vis didesnis katalikų skaičius laiko save lenkais), nors toks tapatinimasis yra lėkštas, geriausiu atveju pasižymintis universaliu (katalikiškuoju), o ne specifiniu lenkišku turiniu. Baltarusijoje ir Ukrainoje tarp kunigų, atvykstančių pagelbėti tenykštei Bažnyčiai, lenkų yra daug, bet visai nėra slovakų, kroatų ar slovėnų, kuriems kalbinė kliūtis būtų palyginti lengvai įveikiama. Taigi, katalikybė Baltarusijoje ir Ukrainoje (Lietuva čia išimtis) yra via facti vadovaujama veikiau lenkiškos negu visuotinės Bažnyčios. Tai Bažnyčios vidaus reikalai, tačiau ieškant lenkų kultūros išlaikymo Rytuose koncepcijos, šie ypatumai yra labai svarbūs.

Esminė išorinė aplinkybė, teikianti galimybę lenkų kultūrai išlikti Rytų Europoje, yra tautinių (daugumos) kultūrų padėtis Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje. Kiekvienos iš šių šalių tautinės (daugumos) kultūros įsitvirtinimo lygis yra skirtingas, bet Lenkija turėtų būti ryžtingai suinteresuota jų plėtra. Savo turiniu jos (įvairiu santykiu) yra tiek antirusiškos, tiek antilenkiškos, bet rusiškasis dominavimas čia buvo dar labai neseniai ir tam tikru mastu nuolat kelia joms realią grėsmę. Todėl artimiausiu laiku jos koncentruosis į rusiškosios įtakos neutralizavimą.

Aptariamų šalių fone Lietuva įvairiais atžvilgiais yra ypatinga, nes ji – „ekstremalus“ atvejis. Lenkų ten yra daugiausia, o lenkų mažumos tautinio sąmoningumo lygis aukščiausias (1989 m. 85 proc. lenkų teigė, kad jų gimtoji kalba yra lenkų). Lenkiškų mokyklų tinklas čia tankiausias, viešajame bei politiniame Lietuvos gyvenime lenkai reiškiasi ryškiausiai. Lietuvių tautinis sąmoningumas čia taip pat yra gilesnis ir labiau įsišaknijęs palyginti su baltarusiais ar net ukrainiečiais. Lietuvos politinė ir ekonominė padėtis irgi stabiliausia, o ir pati šalis palyginti su kitomis dviem turi labiausiai išplėtotus santykius su Lenkija.

Tie santykiai plėtojami be aiškaus visuomenės pritarimo, labiausiai todėl, kad lenkiškumas asocijuojasi su tradicine nutautinimo grėsme, o šiuo metu dar ir su stipria lenkų mažuma. Tasai lenkiškumas, kurio kilmė yra Lenkija, menkai pažįstamas. Intelektualinis elitas, ypač humanitarinis, yra ypač suinteresuotas kontaktais su Lenkija, pažymėtinas ir lenkų kalbos mokėjimas, ir ryškus lenkiškas kultūrinis paveldas. Tačiau žiniasklaidai (viešajai informacijai) trūksta gerų specialistų – Lenkijos žinovų, kurie galėtų tapti dalykiškos ir profesionalios kasdienės informacijos šaltiniu. Apskritai galima sakyti, kad politikos srityje esama ryškaus prolenkiško nusistatymo, kaip antai – Lenkijos pažinimo, kalbos mokėjimo, Lenkija bendrame kultūriniame kraštovaizdyje čia „pastebima“ ir pan. Nuogąstavimų kelia tik tai, kad šiuo metu aiškiai prolenkiška Vilniaus politika turi gana trapų pamatą jau vien dėl to, kad, viena vertus, buitinėje sąmonėje yra prisikaupę antilenkiškų stereotipų, o kita vertus, reikiamos kultūrinės-visuomeninės veiklos neatlieka Lenkija. Taigi tos politikos tvarumas kelia pagrįstų abejonių. Nedidelė, bet labai prolenkiška žymiausių intelektualų grupė daro esminę įtaką mokslo, taip pat politikos bei žiniasklaidos pasaulyje ir potencialiai galėtų tapti nuolat besiplečiančios lenkiškosios įtakos užuomazga. Tačiau ją rimtai riboja tai, kad šis negausi, nors kokybiškai esminė grupė stokoja gero institucinio užnugario, kuris padėtų išlaikyti ir plėtoti nuolatinius kontaktus su Lenkija. Nei abiejų prezidentų įkurtas Mickevičiaus fondas, nei Lenkų institutas Vilniuje tokio vaidmens nesuvaidins.

Skirtingai nei daugelyje Vakarų visuomenių, tiek Lenkijoje, tiek ir Lietuvoje istorijos išmanymas ir praeities vertinimas labai ryškiai veikia politines bei kultūrines nuostatas. Todėl istorikai sudaro tą profesinę grupę, kuri nuolat daro reikšmingą poveikį visuomeniniam gyvenimui. Tiek Lenkijoje, tiek Lietuvoje jie, pirmiausia, konstruoja tautinių mažumų savo kraštuose ir tautiečių bendruomenių už valstybės ribų kilmės ir funkcionavimo koncepcijas bei interpretacijas. Šiuo metu Lietuvoje jau yra įtakinga istorikų terpė, tautinės istoriografijos teiginių nelaikanti dogmomis. Šių istorikų sluoksnio poveikis yra žymus ir pasižymi aiškiai prolenkišku pobūdžiu. Teoriškai tai ir leido pripažinti lenkų mažumą ir jos kultūrą kaip esmingą pozityvų elementą kuriant Lietuvos nacionalinę kultūrą.

Tačiau Lietuvoje lieka pačių suinteresuotųjų – lenkų tautinės mažumos istorinio sąmoningumo klausimas. Joje, matyt, dar nesusiformavo pozityvi savo grupės dabartinės istorinės padėties interpretacija.

Kalbant apie Ukrainą, plačiajame kultūriniame gyvenime pastebimas rusų ir ukrainiečių kultūrų lygiavertiškumas (nors, regis, kalbos vartojimo požiūriu viršų jau ima ukrainietiškumas). Lenkijai yra svarbu kultūrinę pasiūlą suderinti su Ukrainos vidaus regionine specifika. Paradoksalu, kad rytinėje krašto dalyje, kuri yra stipriau rusifikuota, ypač Kijeve, lenkų kultūrai jaučiamas didesnis atvirumas, o įtarumas lenkiškumo atžvilgiu mažesnis. Tautiškai labiau susipratusiuose Ukrainos vakaruose esama istorinių ir savimonės barjerų. Esminis tikslas – prie lenkų kultūros palenkti vakarietiškai nusiteikusį tautinį elitą, mažiau linkusį ir į ryšius su Rusija (tarp jų kultūrinius). Visa tai, regis, gana sudėtinga.

Baltarusiškoji tautinė kultūra vis dar labai sunkiai atpažįstama, užtat rusiškosios kultūros persvara čia akivaizdi. Pasirodo, baltarusiškumas, bent šiuo metu, nėra pajėgus užsitikrinti tvirtų kultūrinių pozicijų. Taigi galbūt esama galimybės Baltarusiją repolonizuoti sensu stricto (tiesiogine prasme). Kaip rodo demografiniai tyrimai, šansų tikrai yra: „1970 metais Yvijos rajone lenkais užsirašė 11,7 %, tuo tarpu 1974 m. – 24,6 % (padidėjo 12,9 punkto). Absoliučiais skaičiais ten gyvenančių lenkų skaičius išaugo nuo 6744 iki 12020, o baltarusių sumažėjo nuo 48505 iki 34823. Tai rodo, kad vakarų Baltarusijoje yra stipri lenkų populiacija, gyvenanti dviejų tautybių pariby, kuri, priklausomai nuo politinių sąlygų, per surašymus gali pateikti arba lenkų, arba baltarusių tautybę“ [2]. Jeigu taip, tai galima būtų „didinti“ lenkų mažumą palyginti didelio skaičiaus tautiškai svyruojančių gyventojų sąskaita. Tačiau tąsyk neišvengiamai kiltų konfliktas su baltarusių tautinio atgimimo jėgomis, o deklaruojamasis lenkiškumas nebūtinai patrauktų paskui save didesnę kultūrinę kompetenciją.

Sėkmingai Baltarusiją „polonizuoti“ ir tokiu būdu čia nukonkuruoti rusiškąjį gaivalą būtų galima remiant Lenkijoje esančius baltarusių kultūrinius židinius, visai pašalinant rusiškojo elemento dominavimo grėsmę, o tuomet per juos būtų įmanoma daryti įtaką Baltarusijai. Kitaip tariant, pravartu siekti Baltarusijos kultūrinio baltarusinimo, kuris įgalintų ją atsiskirti nuo Rusijos kultūriškai, o vėliau, galimas daiktas, ir politiškai, tuo kartu sudarant sąlygas susiformuoti baltarusių elitui, gerai pažįstančiam lenkų kultūrą ir pozityviai jos atžvilgiu nusiteikusiam.

Aptartąsias dvi lenkų kultūros stiprinimo Rytuose koncepcijas reikia derinti tarpusavyje, kad jos viena kitą galėtų papildyti, o ne viena kitai prieštarautų. Teorinio prieštaravimo tarp jų nėra. Bet dėl aukščiau minėtų priežasčių prieštaravimai gali iškilti praktiškai jas įgyvendinant. Iki šiol absoliučiai dominavo pirmoji strategija, nukreipta į lenkų mažumą, o antroji poveikio kryptis retai tebuvo taikoma. Todėl plėtojant lenkų kultūrą Lietuvoje, Baltarusijoje ir Ukrainoje pravartu atsižvelgti į galimybę derinti abu būdus.

__________

* Autorės pavardė šiuo metu yra Katažyna Koženievska-Volek (Katarzyna Korzeniewska-Wołek).
** Čia ir toliau tekstas paryškintas Alkas.lt.
[1] por. R. Dzwonkowski, Polacy na dawnych Kresach Wschodnich, Lublin 1994, passim.
[2] P. Eberhardt, Przemiany narodowościowe na Białorusi, Warszawa 1994, s. 141.

Iš lenkų kalbos vertė V. Batvinskas, L. V. Medelis, J. Vaiškūnas

 Jonas Vaiškūnas, alkas.lt

alkas_logo_small

2 koment. K. Koženiovska. Lenkų kultūros buvimas Rytuose

  1. Kostas /Lt/ sako:

    Arkliukas turi kontaktą su savo žeme todėl labai nuo savo istorinių šaknų nenutols.O ereliuko ketinimus ir skraidymą reikia stebėti ir visiems ketinimams užbėgti už akių.Kuo geriausi linkėjimai lietuvaičiams.Žaviuosi jumis ir sėkmės.

  2. K.Koženiovska-Volska /Korzeniowska/ ,kaip ir daugelis Lenkijos intelektualų ir politikų,šališkai vertina polonizacijos reiškinius Rytų Pariby /Kresy/.Ypač tai liečia Lietuvos žemes,būtent čia lietuviai lenkėjo ne tiek savanoriškai,kiek vykdant nuolatinę prievartinę polonizaciją,kurią vykdė: 1/ per bažnyčią, jezuitų veiklą ;2/ per švietimo sistemą,mokyklas;3/per Vilniaus universitetą -nuo pat įkurimo 16a. iki 1939m.pabaigos.
    Užtenka paminėtikad ir tai,kad pralaimėjus 1863/64 m.sukilimą caro valdžia patenkino Varšuvos universiteto doc.Mikucko vardu pasiūlytą projektą,pagal kurį buvo uždrausta lietuviška spauda,o lenkų kalbai leista laisvai vartoti bažnyčiose.Tad,tuomet sustiprėjo ir lenkinimo veika.
    Didžiulė blogybė yra ir ta,kad šio laikmečio ženkli dalis Lietuvos intelektualų ir politikų iš dalies nuolankiai pritaria Lenkijos rūpestingai ir atkakliai vykdomai ,,Kresų“repolonizacijos politikai,deja.Tad,belieka pakartoti Mykolo Radvilos /Rudojo/duotą pasižadėjimą: ,,Visa išgale ginkime mūsų arkliuką nuo ereliuko“.