Apie knygnešius

 2016 metų pabaigoje Punsko „Aušros“ leidykloje pasirodė B. Kaluškevičiaus ir K. Misiaus sudaryta knyga „Knygnešys IV“. Jos sudarytoją Benjaminą Kaluškevičių kalbina Sigitas Birgelis.

kaluskevicius

 S. Birgelis: Kada ir kokiomis aplinkybėmis susidomėjote knygnešių tematika?

 B. Kaluškevičius: Susidomėjimas knygnešiais atsirado vaikystėje. Mano senelis Jonas Kaluškevičius buvo knygnešys, sėkmingai darbavęsis Pietų Lietuvoje, buvusioje Seinų apskrityje. Gimęs 1863 m. Cyrailės kaime, Jurgio Kaluškevičiaus ir Agnieškos Birgelytės-Kaluškevičienės šeimoje. Krikštytas ir sutuoktas Punsko bažnyčioje. Po vedybų 1888 m. įsikūrė gretimame Būdviečio kaime gyvenusios žmonos ūkyje. Būdviečio koplyčios kapelionui Tomui Zubriui pasiūlius, pradėjo gabenti ir platinti draudžiamą lietuvišką spaudą ne tik Rudaminos, bet ir aplinkinėse parapijose.

1937 m. jam buvo paskirta knygnešio pensija. Kas mėnesį, ją parsivežęs, man įteikdavo vieną litą. Tai buvo tarsi vienas iš pasąmonėje tūnojusių įpareigojimų ateičiai ir paskata domėtis knygnešiais. Senelio pasakojimų ar nutikimų platinant draudžiamą spaudą nebeprisimenu. Apie juos vėliau papasakojo mano tėtis, jauniausias knygnešio sūnus Leonas. Bet ir jis nebeprisiminė pavardžių ir kitų mane dominančių faktų. Vyriausios senelio dukterys, kurios būtų galėjusios daugiau papasakoti, buvo išvykusios. Viena į JAV, kita – į Latviją.

Pirmą kartą spaudoje apie senelį Joną paminėta prieškariu – P. Rusecko išleistoje knygoje „Knygnešys. T. 2“. Ir tik 1983 m. istorikas akademikas Vytautas Merkys užsienyje – Punske leidžiamoje „Aušroje“ (nr. 2) paskelbė straipsnį „Nelegalioji spauda Suvalkijoje (iki 1905)“. Čia tarp kitų knygnešių paminėjo ir Jono Kaluškevičiaus pavardę.

Žinojau, kad senelis, norėdamas gauti pensiją, privalėjo pateikti gyvenimo aprašymą ir liudininkų pažymas. Bet sovietmečiu okupuotoje Lietuvoje ne visi galėdavo pasinaudoti archyvuose esančiomis bylomis, rasti reikiamos informacijos. Net ir mokslininkai istorikai ne viską galėdavo paviešinti, išspausdinti.

1994 m., jau atkūrus Nepriklausomybę, akademikas V. Merkys savo parengtoje knygoje „Draudžiamosios lietuviškos spaudos kelias, 1864–1904“ parašė trumpą straipsnelį apie mano senelį Joną. Nurodė prieškariu parašyto straipsnio autorių. Tai buvo Būdviečio mokyklos vedėjas, mokytojas Julius Daugėla. Bet jis dar 1941 m. kartu su šeima ištremtas ir mirė tremtyje. Jo asmeninį archyvą sunaikino trėmėjai. Daugiau gyvų liudininkų nebuvo.

kaluskevicius2

 Ką esate apie knygnešius parašę, išleidę? Kas dar likę rankraštyje?

 1988 metais, dar prieš Nepriklausomybės atkūrimo paskelbimą, susirinkę į Vilnių knygnešių ainiai įkūrė Lietuvos knygnešio draugiją prie Lietuvos kultūros fondo. Vienas iš prioritetinių draugijos uždavinių – rinkti ir kaupti duomenis apie visus Lietuvos knygnešius bei daraktorius. Turėjau nemažą kartoteką, kurioje buvau užregistravęs apie 3 000 knygnešių bei daraktorių pavardžių. Šį darbą palengvino ta aplinkybė, kad dirbau bibliotekoje. Jau buvo atverti vadinamieji bibliotekų spec. fondai, kuriuose buvo laikomi iki 1940 m. išleisti spaudiniai (knygos ir periodika). 1997-07-07 buvo atidengta atstatytoji Knygnešių sienelė Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune. Panaudodami sukauptus duomenis, kartu su kraštotyrininke mokytoja Ona Žemaityte-Narkevičiene 1998 m. parašėme knygą „Šimtas knygnešių. Knygnešių sienelės vardai“. Respublikinėje ir rajoninėje spaudoje bei tuo metu Knygnešio draugijos leistame neperiodiniame leidinyje „Knygnešių krivulė“ taip pat buvo išspausdinti mano straipsniai apie knygnešius bei daraktorius. Kartu su Knygnešio draugijos pirmininke Irena Kubiliene 2007 m. parengėme medžiagą optiniam diskui (CD), kuris buvo pavadintas „Paminklai Lietuvos knygnešiams ir daraktoriams“ [Elektroninis išteklius]. Šis CD buvo perkeltas ir į internetą (žr. Lietuviškas žodis. – www.spaudos.lt).

Apie kitus leidinius, jų parengimą ir leidybą toliau pasakosiu kaip apie darbą, atliktą kartu su kolega ir bendraautoriumi Kaziu Misiumi.

K. Misius, kultūros istorikas, paveldo tyrėjas, kraštotyrininkas, jau turėjo nemažą įdirbį. Apie knygnešius buvo išspausdinęs nemažai straipsnių. Knygnešio draugijai skatinant ir pritariant, nutarėme suvienyti jėgas ir parengti išsamų enciklopedinį žinyną „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“. 2004 m., minint draudžiamos lietuviškos spaudos atgavimo šimtmetį, žinynas buvo išspausdintas. Jame užregistruotos 5880 knygnešių bei daraktorių pavardės. Gavus pritarimą ir paramą žinynas buvo suskaitmenintas ir perkeltas į internetą – www.spaudos.lt.

Spaudos draudimo laikmečio tyrinėjimų nesustabdėme. Sukaupę pakankamai medžiagos (tarp kitko, ir naujų faktų), 2006 m. parengėme knygą „Didysis knygnešys Jurgis Bielinis“.

Tęsiant paieškas archyvuose ir bibliotekų rankraštynuose pavyko surasti naujų duomenų apie knygnešius ir daraktorius. Praėjus dešimčiai metų, minint lietuvių spaudos lotyniškais rašmenimis draudimo 150-ąsias ir spaudos atgavimo 110-ąsias metines, parengėme ir buvo išleista antroji knyga „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“. Knygoje patikslintos ir papildytos kai kurių knygnešių biografijos. Pateikta 580 naujų, pirmoje knygoje neaprašytų knygnešių bei daraktorių pavardžių. Knygoje yra ne tik portretinės, bet ir atmintinų vietų bei paminklų nuotraukos.

Bendromis jėgomis šiuo metu baigiame rengti rankraštį „Jie gynė lietuvišką žodį. Lazdijų–Seinų–Punsko krašto knygnešiai ir daraktoriai. 1864–1904“ (sąlyginis pavadinimas). Čia aprašyti knygnešiai ir daraktoriai spaudos draudimo metais darbavęsi šiame krašte. Užregistruota apie 220 asmenų, kurie daugiau ar mažiau yra prisidėję prie draudžiamos spaudos platinimo buvusioje Seinų apskrityje. Yra pavardžių, kurių nebuvo mūsų didžiajame žinyne „Lietuvos knygnešiai ir daraktoriai“. Pateiksime nemažai knygnešių portretinių ir atmintinų vietų bei paminklų nuotraukų. Rankraštis dar vis papildomas naujais arba patikslintais duomenimis, nuotraukomis. Jau pradėjome ieškoti galinčiųjų paremti leidybą. Knyga susidomėjo ir Lazdijų meras, pažadėjo pagelbėti ją spausdinant. Konsultanto ieškosime Punske.

 Kaip ir kada kilo mintis parengti knygą „Knygnešys IV“?

 knygnesysKaip jau minėjau, duomenų apie spaudos draudimo laikmečiu pasidarbavusius žmones rinkimo nesustabdėme. Jis tebetęsiamas ir po minėtų žinynų išleidimo. Lietuvos archyvuose, bibliotekų rankraštynuose, kraštotyrininkų ir knygnešių ainių asmeniniuose archyvuose buvome suradę knygnešių bei daraktorių autentiškų, spaudoje neskelbtų atsiminimų. Susidarė nemažas pluoštas – per 70. Rūpėjo juos paskelbti. Pasirinkome tokį būdą, kaip tai atliko prieškario metais P. Ruseckas, parengęs ir išspausdinęs du tomus, juos pavadinęs „Knygnešys“. To darbo ėmėmės tuoj pat po žinyno antrosios knygos išleidimo – 2014-aisiais. Trečią knygnešių atsiminimų tomą jau buvo parengęs akademikas Vytautas Merkys (išleistas 1997 m.). Mūsų surinktus atsiminimus Knygnešio draugija patarė išspausdinti vienoje knygoje ir ją pavadinti „Knygnešys IV“, laikantis prieškariu P. Rusecko leistų knygų sudarymo principų. Ruošiant atsiminimus tekdavo kai kuriuos faktus, datas, pavardes patikslinti. Atsiminimus rašiusieji ne viską gerai prisimindavo. Reikalingų žinių ieškodavome enciklopedijose, žinynuose, archyvuose.

 Kuo „Knygnešys IV“ išsiskiria iš pirmų trijų tomų? Papasakokite apie juos.

 Pirmiausia norime pasidžiaugti geresne leidybos kultūra: dailiau sumaketuota, įrišta kietais viršeliais. Už tai dėkojame Punsko „Aušros“ leidyklai. Kadangi trečiojo tomo formatas buvo mažesnis negu pirmų dviejų, taikėmės prie minėto trečiojo tomo formato. Siekėme, kad esminiais parengimo principais nuo ankstesnių tomų nesiskirtų. Nebent įdėta daugiau paaiškinimų, palyginimui paįvairinome kitų asmenų liudijimais, caro valdžios pareigūnų persekiojimo dokumentų ištraukomis. Paskelbėme ne tik portretines, bet ir atmintinų vietų bei paminklų nuotraukas.

 Ką įdomaus galima perskaityti Jūsų sudarytoje knygoje? Kuo ji originali?

 Originalumo ir nesiekta. Stengėmės laikytis ankstesnių trijų tomų tradicijos. Įdėjome neskelbtus knygnešių atsiminimus arba kitų užrašytus jų pasakojimus. Mums atrodo, kad įdomūs ir vaizdingi yra Aleksandro Račkaus užrašyti Vinco Birbalo pasakojimai apie jo knygnešystę, slapstymąsi, areštą, kalinimą ir bandymą būnant tremtyje Liepojoje platinti draudžiamą spaudą. Verti dėmesio sūnaus Vytauto atsiminimai apie tėvą Stanislovą Didžiulį. Nemažai yra ir knygnešių atsiminimų iš Užnemunės, buvusios Suvalkų gubernijos. Įdomūs trijų Matulaičių ir dviejų Matulaityčių prisiminimai, ganėtinai platūs – Petro Rimšos ir Andriaus Verbylos. Juose yra įdomių žinių, kaip būdavo pereinama siena. Palikome jų abiejų atsiminimus ir apie 1905 m. revoliucinius įvykius. Mažai teradome duomenų iš Vilniaus krašto, tačiau Kazimiero Strazdo surašyti atsiminimai praplečia žinias apie Vilniaus vyskupijos lietuvių tautinio atgimimo žadinimą.

 Ar Jūsų sudarytoje knygoje yra informacijos apie Punsko ir Seinų krašto knygnešius?

 Punsko ir Seinų krašto knygnešių atsiminimų neturėjome. Dar tikimės jų rasti. Spaudoje ir jau išspausdintuose atsiminimuose, taip pat interneto svetainėse radome šio krašto knygnešių bei daraktorių, kurių pavardės mums buvo nežinomos. Tai Jonas Vektorius, Agota Valinčiūtė ir Milončius (vardas nežinomas). Reikėtų giliau patyrinėti Suvalkų archyve esančias bylas, taip pat Punsko Juozo Vainos etnografiniame ir Visuomeniniame istorijos muziejuose esančius dokumentus. Gal pavyks rasti ir atsiminimų arba kitokių dokumentų apie šiuos ir kitus dar nežinomus knygnešius. Mūsų knygoje apie Punsko ir Seinų krašto knygnešius savo atsiminimuose pasakoja knygnešiai Agota Zigmantaitė ir Juozas Rimša. Kalvarijoje gyvenusi A. Zigmantaitė sako, kad į Punską draudžiamos spaudos atnešdavusi klebonui S. Norkui-Narkevičiui, vikarams J. Dailidei, J. Katiliui, P. Škėmai. Knygnešys Juozas Rimša pasakoja, kad draudžiamos spaudos parūpindavo 1897 m. į seminariją įstojusiam klierikui Antanui Mickevičiui (Kapsukui) – laikraščių („Varpą“, „Ūkininką“, „Tėvynes sargą“ ir kt.). Į seminariją juos gabenti J. Rimša patikėdavo knygnešiui Motiejui Andriušiui. Jau kitais, 1898, metais V. Mickevičius iš seminarijos buvo pašalintas. Ar M. Andriušis ir kitiems klierikams atnešdavo spaudos, J. Rimša nerašo.

 Kas prisidėjo leidžiant šią knygą? Kas talkino, rėmė?

 Savo lėšomis išleisti knygą mes, abu pensininkai, buvome nepajėgūs. Paruošę knygos rankraštį, kreipėmės į vieną iš Kauno leidyklų. Jos direktorius maloniai sutiko knygą išleisti. Leidykla, paskaičiavusi, kad savų apyvartinių lėšų nepakaks, pagal nustatytus reikalavimus parengė paraišką Lietuvos kultūros tarybai dėl dalinio leidybos finansavimo. Pagal Lietuvoje nustatytą tvarką, ši Taryba įgaliota skirti dalinį finansavimą kultūros projektams, tarp jų ir knygų leidybai. Bet Kultūros tarybos ekspertui, vertinusiam pateiktą paraišką, ši knyga neįtiko ir dalinio finansavimo nepaskyrė. Priežasčių nepavyko sužinoti. Nutarėme kreiptis į knygnešių ainius ir kitus asmenis, neabejingus Lietuvos istorijai ir knygai. Pavyko surinkti lėšų tiek, kad pakaktų išspausdinti Punsko „Aušros“ leidykloje. Lietuvos leidyklose knygos išleidimui mūsų sukauptų pinigų nepakako. Džiaugiamės, kad Punsko „Aušros“ leidykla palankiai sutiko mums pagelbėti. Knyga buvo išspausdinta.

 Kokio atgarsio Jūsų knyga susilaukė Lietuvoje?

 Bendraudami su istorikais, kraštotyrininkais, mokytojais, knygnešių ainiais girdėjome tik palankius atsiliepimus. Mūsų žiniomis, kai kurios bibliotekos knygą įsigijo dar pernai, gruodžio mėnesį. Bet iki šiol jų neįformino ir bibliotekų lankytojams jos neprieinamos. Apie knygą bibliotekų kataloguose įrašų dar nėra. Išsamią anotaciją paskelbė „Vorutos“ laikraštis – „Pasakoja knygnešiai: knygų lentynoje IV-as „Knygnešio“ tomas“ (2017 m. vasario 25 d., nr. 2, p. 15). Straipsnį apie šią knygą sutiko išspausdinti žurnalas „Tarp knygų“. Dar du straipsniai buvo interneto svetainėse www.alkas.lt ir www.kaunozurnalistai.lt. Rodos, tiek šis leidinys buvo pastebėtas ir aptartas ar artimiausiu metu bus aptartas spaudoje arba interneto svetainėse.

Kovo 16 d. Knygnešių dienos proga Vilniuje, Signatarų namuose, vyko šios knygos pristatymas. Dar pažadėtas pristatymas XXVII knygos mėgėjų draugijoje ir Kauno Žaliakalnio bendruomenės centre „Žaliakalnio aušra“.

 Ačiū už pokalbį.

Sigitas Birgelis, punskas.pl

Komentavimas negalimas.