Apie Kūčias po Kūčių

Seniau skubėdavo verpc linų arba vilnų kuodelius, kad cik iki Kūcų pabaigtų, nes sakyta, kad jei nesuverps iki Kūcų, tai velniukas insisuks ir vilkas insivels, ir cik in pečų ciks toks kuodelis. O tai kvarabos bernai in likusį kuodelį primeta vištų mėšlo ar ko kito ir suvelia. Tai jau labai skubėjo suverpc pradėtų kuodelį. Jis buvo nei dzidelis, nei mažas. Jei linų kuodelis, tai jį reikėjo perdzien arba per dzvi dzienas suverpc, o jei vilnos, tai per savaitį. Nor po Kalėdų tai iki pavasaro vėl verpė kitus kuodelius. Susuka iššukuotus linus in žąsukes kap kasukes, tai nesivelia.

kucios3Vindelį po pažastim, ir nuo ankscyvo ryto in talkų pas Rėkus arba Peciukonius. Arba pas mus, Petruškevičus, su savais kuodeliais. Ir cik sukasi rateliai – kap smagu sykiu keliom verpc buvo. O pirštai tokie miklūs, cik ir pralaidza kuo plonesnį ir ilgesnį pluoštų. Kap priverpiam, tai vėl vakarais su virbalais ir kamuoliu siūlo ėjom vienos pas kitas megzc.

Giedojom advento ir Kalėdų giesmes. Žaidzimus šventom dzienom daugiausia pas mus, mūs dzidelė medzinė stuba buvo, suolai pasieniais stovėjo, ilgi uslanai. Ėjom susiedo, tai žiedo dalinimo, mįslių minimo, kitokio spėjimo. Už vokiečų pas mus daryci vakarėliai ir dainavom šokdami: „Ausim, sesulės, abrūsus, siųsim in Prūsus, ba prūsai brangiai moka, ba auscie jiej nemoka“. Arba „Bitutį“. Armonika grojo garsus apylinkėj muzikantas (net užsimerkis grojo) Vincas Vikauskas. Jo tėvai lietuviai, mama iš Lietuvos. Jis groc išmokino mano pusbrolį Juozą Antanavičų. Jam tėvas nupirko akordeonų, tai stacas graino. Da kitas gerai smuiku grojo tai Dabulių Stasys (Prano pradziedulis). O Būdava Andrus su savo sūnum Marcynu (gimį Dusnyčoj) ne cik geri abu šaučai, bet ir smuikais grojo vestuvėse, ėjo iš vienos in kitų. Marcynas Būdava buvo savanoru, už tarnavimų gavo žamės Avižancuose, kiek pagyvenis išsikėlė in Druskininkus, buvo ilgai vargonininku.

Per Kūcas nieko neskolino, kad iš namų neišaitų skalsa, laimė. Neskaldė balanų, kad gyvuliai nagų kanopų nesusiskaldzytų. Jei tų dzienų in namus užaidavo vyriškis – geresni bus metai ir vyriški cik gyvulukai gims (ar jei vaikelis – tai berniukas). Bus daugiau buliukų negu telyčukių.

Po stalu dėjo blaškų šaudų, katrais kitų dzienų rišo obelis. Kampi nekultų rugių pėdas – javam pavasarin biržyc. Akmenį po puodu pakiša, kad kopūstai kieci būtų. Dziedulis nuveina in kluonų ir krūkeliu pritraukia gražaus, lygaus šienuko, atnešis padraiko, ištaiso an stalo, mama užciesia švaru skotercu, deda valgius. Po vakarienės lieka, cik ryti suima dziedulis vėl tų šienukų ir nešė tvartan, visiem gyvulukam dalino po čuopkuco. O an stalo žūrėjo, kokių grūdukų daugiau: jei žirnių ar vikių – tai tokių daugiau sėjo. O su tėvu kap ėjom sėc, jis sėtuvėn inmaišo švencytų grūdų, pasėja javų, aš jam paduodu atneštų gniūžtukį šaudų, jis pakrato an pasėto lauko ir sako: „Kad vėl toki miežai užaugtų, kap šiciej buvo.“

Kūcai ištvarko trobų, išvalo, mūs molinį aslų iššluoja, išvalo. Ir laukia Kūcos. Kanapes valgė, avižinį kisielių, aguonpienį su prėskucais. Visadu ešerukų prigaudo Kūcai. Plotkelių vėliau pas vargonykų už karkų, šaudų kūlius arba javo gorcų gaudavo.

Pavalgius trauktas šienas iš po staltiesės. Jei ilga smilga – reikėjo cikėcis aukštų linų bei ilgo ir laimingo gyvenimo. Kokių grūdų rasdavo daugiau po staltiesi, reiškė, kad tokių reikia sėc, bus tokių geresnis derlius. Iš trobos šaudzinio stogo traukė: jei su varpu – tai cikėcis verta derlingų metų.

Po Kūcos gaspadorus pabera tris krūveles javų (rugius, avižas, miežus). Iš katros višta pradės lasc – tokie javai gerau augs. Jei dangus žvaigždėtas – vištos gerai dės kiaušinius, bus derlingi metai, daug grybų. Jei pūtė smarkus vėjas, bus riešutų, laukinių obuolukų ir grūšukių.

Jei Kūcos dzienų lijo – laukė ilgom varpom miežų. Medzus aprišdzinėjo šaudais ir užpildavo skyscimu nuo virtų žirnių. Pakrėsdavo medzus, kad gerau obuolių turėtų. Jei per Kūcų snigo – aisis bitės, bus medaus ir spiecus. Kad bitių spiecus kitur nelėktų – nešta kaimynam medaus ir alaus.

Gaidzys kiemi ilgai gyveno, labai reikalingas buvo. Ryti kap užgieda – laikas kelcis. Pas mus tai višta dėjo kiaušinius ir giedojo kap gaidzys. Močutė sakė: reikia kirsc galvų, kad nelaimės kokios neprišauktų, nor gailėjo dėl kiaušinių. Tai sako: reikia versc. Ir vertė tep vištų nuog viščinyko iki stubos slanksco. Jei būtų mieruojanc slankscį pasiekus vuodegu – būtų palikį gyvenc, o išėjo galvu – tai cik kaukšč, ir nėr. Jei an smercies, tai šunes nakcimi staugė. Mūs tėvas labai mylėjo gyvulius ir šėrė, tai kap vežė iš namų grabų – tvarti karvės labai baubė.

Tuoj po Kalėdų ir kalėdota. Kunigu per kalėdojimų tai sėtuvukį atseikėja. Ir kitokio maisto duodavo. Jei namuose jaunamartė, tai austo kų davė: ar tai rankšluoscį, ar kitų audinį. Aš kunigu Majausku inteikiau stomenį (kad išaitų marškiniai) an bovelnos austos drobės, valakniniu siūlu apmesta, marškiniam pasisiūc, tai tep jam paciko, kad kitais metais pats paprašė da an apacinių kelnių, tai išaudiau ir daviau.

 Papasakojo Marijona Petruškevičiūtė-Klimasarienė

Užrašė Eugenija Pakutkienė

Komentavimas negalimas.