Apie kaimo kryžius

XIV amžiaus pabaigoje į pagonišką Lietuvą atėjusi krikščionybė atnešė naują simbolį – kryžių, kuris tapo žmogaus išgyvenimų ir dvasinės būsenos liudytoju. Dažnai prie sodybų parimęs Rūpintojėlis saugojo nuo ligų ir nelaimių. Kryžius darželyje minimas dainose, eilėse ir giesmėse. Statydami kryžius žmonės išreiškė savo rūpesčius, maldavimus, liūdesį, prašymus, bet ir džiaugsmą, padėką Dievui, meilę Kristui. Jais būdavo pažymimas krikštas. Kryžiai statyti taip pat protėviams atminti.

Monika Mačionytė-Jančiulienė pasakojusi: „Žagarų kaimi buvo, kiek pamenu, apie aštuoni kryžai. Daugiausia kap prireikė kam, tai vis ėj pas kunigus ir ciej patarė stacyc kryžų. Tai ir prašanc Dzievo pagalbos arba padėkavojimas buvo Dzievuliu už kokių tai malonį.

Kryžus buvo daugumoj dėl sveikatos ir kad vaikucai nemirtų, ba seniau labai mirė daug mažų vaikų. Tode statė beveik kožnas prieg stubukės medzinius, o bagotesni cimencinius arba akmenin iškaltus. Prieg savo trobesių prie kelalio daugis turėj, kap da gyveno daržuose, paskui kap katriej tai perkėlė in savo sodzus, kap išėjo an kolonijų.

Žagarių kaimo kryžiaiPrie Dapkevičų sodybos yra akmeninis kryžus. Vaškių daržalin stovi gražus gelažinis kryžus. Seniau ca gyvenus Agotukė Jakubauskų. Petruškevičų, vadzytų Broncų, dziedulis pastatė kryžų ir an daržo, ir prieg namų. Petruškevičų Paulius buvo pastatis aukštų medzinį kryžų, toj vietoj likus krūsnis akmenų. Stovėjo medzinis kryžus kryžkelėse, kap važuoc nuog asfalto, vieškelio in balas. Kitapus buvusių Vaškių Zigmo, kur dar mano sūnus Vitas su šeimu gyvena, stovi Žagarų kaimo šv. Kazimiero draugijos kryžus. Palei bažnyčukį – kunigų siuvėjo Vinco Petruškevičaus stacytas kryžus, ba jisai ir da kitas buvo – vyrausias mano močutės brolis, paskui gyveno Bubeliuose. Prie jų sodybos irgi buvo kryžus. Tai mano močutės broliai – jų buvo šaši. Ir dzvi sasaris turėjo močutė. Mani, kap vyrausių šeimoj, tai močutė vis vedzojosi pas brolius. Paaugusiai raikėjo žūrėc mažesnių savo brolių ir sesutių, ba tėvai žūrėjo gaspadarkos.

Palei bažnyčukį yra keli kryžai. Vienas iš netoli buvusios mūs dėdės Karolio Petruškevičų sodybos, jų šaimynos. Jiem kunigas buvo užrodis: „Pastacykit kryžų, tai daugiau vaikų nemirs“, ba jų numirė net penki vaikai. O kap padarė kryžų ir kunigas pašvencino, tai jau gyveno Petruškevičų Juozas ir Antanas, ir jauniausia Birutė. Man labai rūpėjo tas kryžus, kad pernešc arcau bažnyčukės, ba po karo jų šaimyna negrįžo, abudu sūnai už partizanavimų kalėjo Sibiri, žuvo, o liko cik Birutė Alytuj (mirus jau). O ca, Žagaruose, jų sodybos vieton, išliko cik akmenų sklepas ir prie jo kryžus – kitapus dabarcinės gaisrinės. Sykį po atlaido – da mano mama gyveno, Karolio Petruškevičo sasuoj – sako: „Vyrai, imkit ir perneškit šitų kryžų in kitų pusį.“ Tadu pastatė šitų kryžų prieg upelio, alia irgi ne vieton, da po kiek tai laiko – aukščau. Šitas kryžus jau dabar garbingon prieg bažnyčukės vieton, cik norėjosi, kad būtų užrašyta, kieno tai kryžus. Pastarau su vaikais ir išrašė užrašų, pakabino, tegu bus atmintis nuog manį.

Jančulių kryžkelėj, kur dar auga storos dzvi sanos liepos, seniau stovėjo medzinis kryžus, alia supuvė ir nugruvo, neatstatė. Aš pasistengiau, kad mūs, Jančulių, sodyboj padarytų rūpintojėlį. Pašvencino prieš kelis metus Punski dzyrbis kunigas Donatas Rolskis. Tai vyrai prieš jį nusima kepurį, moteros nusilankia, kap ir raikėtų prieš kryžų.“

E. Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.