Apie kleviškius

Jonas Marcinkevičius apie savo tėvą Jurgį pasakojo:

– Tėvukas karuomenėj Zambruve buvo. Su keliais tį lietuviais užtraukdavo tarnaudami dainų. Kap grįžo in ūkį in Klevus, dažnai važuodamas su žmonu in Sainų jomarkų ir atgal grįždamas užsukdavo Jonas Virbyla iš Vaiponios kaimo. Pernakvodavo, tai ciek dainavo skambių dainų, kad net gražu visiem buvo. Seniau daugiau žmonės bendravo, aplinkinius kaimyninių parapijų atlaidus apvažuoja vežimais, arkliais, tai kur apsistojį an turgavietės ar pievukės po atlaido an vieno vežimo susideda valgio ir vaišinosi, šnekėjosi. Ir ilgai giminiavosi. Dabar jau traca ailia nepažįsta vieni kitų, per mažai bendraujam ir grait išainam iš giminės.

Klevai

Klevai

Klevuose daug jaunimo, apie 100, buvo prieškaru. Visur dzidelės šaimynos. Va kap tokių Ščerbinskų – kap pasakoj – 12 brolių ir 13-ta sesuoj, vienos mamos. O jai mirus kita irgi ciek sūnų pagimdė. Kap turėjo augc, tai ir augo.

Jaunų ūkinykų kuopos kaimuose kurtos. Klevai tį kap ilgokai nenorėjo, tai kap atvažavo Juozas Maksimavičus ir Jonas Pajaujis, tadu cik sutvėrė. Vakarinius ūkinykam kursus adarė, o po jų geriem mokiniam suruošė kursus Kukave, tai mano tėvukas ir kici parsivežė po 4 obelų sodzinukus, čiepukus – pasisodzino sodelin, tai jau kad obuolių turėjo kiekvienais metais. Rusės sentikės irgi netoli turėjo sodus, jos gyveno Ramoniškėse. Žmonės juos vadzino maskoliais. Kici žuvis gaudė. Viskų supirkdavo atvažavį žydai. Ir jau miesti parduodavo savom kainom.

Daugiausia austus dalykus ir milus nešojo visi. Dzviratis, ylgos ir placos kelnės, vadzytos pumpė, ir blizgancys juodzi batai, apacoj ylgos kojinės – tai bylojo apė vaikino bagotystį. Micevičus pasakojo, kad dzviracų darytos lenkcynės: kas graicausia nuvažuos, tai vėl – kas povaliausia. Jis pats abejas laimėdavo.

Kostas Buračiauskas porino:

– Vieni jauni Vakantuose tinklinio žaidė (buvo pliacus be medzų), kici pas Masionių Marį repetavo. Už Lietuvos himno giedojimų šnekėta, kad nuviliotas policinykų in miškus ir nušautas Jonas Leončikas – Elės Ramanauskienės dziedulis (jos mamos tėvas). Lenkų nužudzytas 1921 m. Augustavo giroj, prie kelio Sainai–Augustavas, netoli Gibų. Atėjo jiej in vakarų, kad pavėžytų, ir jau negrįžo… Jo lavonų parvežė kaimynas Pranas Leončikas (Kastanto Leončiko tėvas) iš Suvalkų in Sainus. Ciej lenkai, kur nužudė, buvo be uniformos. Jiem buvo raikalyngi arkliai, katriej tuom laiku buvo labai brangūs.

Mūs, Buračauskų, troboj, namuose vaidinimų repeticijos vykdavo. Jas ruošė Marcinkevičų Jurgis. Ir savo namuose ruošdavo. Išėjo vaidinimas prieškaru – 1936 m. Jei vestuvės kur kaimi, tai po jų irgi susilakia jaunimas pašokc, ba jau paruoštas ar tai kluonas, ar troba, kap sakyta – vienas tvarkymas. Po daugelio vestuvių vykdavo šokiai toj pacoj vietoj. Toki pasišokimai da vyko ir vėliau: po mano vestuvių, Juozo ir Janinos Griškų vestuvių suruoštas šokis Klevų kaimi – pas Griškus kluoni. O net ir vėliau, ir po jų duktės vestuvių, praėjus 20 metų, irgi vė vyko toki pacys atkurci šokiai kluoni. Būdavo šokiai su bufietu, atvažuodavo vaidyc su vaidinimu Žagarai, Pristavonys. Sykį, pamenu – an kiemo pylna žmonių ir kluonas prisikimšis, o ir bilietų pritrūkdavo, tai adarėm kluono duris ir visi iš kiemo da kiek galėjo macyc. Tadu tai uždzyrbom gerai už bilietus. Bufietas tai saldainiai, šokoladai – in šokoladinį valsų. Buvo išgerc alaus, buvo ir užkanda, lašinių, duonos, a, ir cigaretės.

Kiba gerausiem ūkinykam iš kelių kaimų buvo ciej kursai Kukave. Po vakarinių kursų nuvežė, dasiaugino tėvai ir kici gerų obuolių atmainų (kronselka, boiken). Iki šol kasmet veisia. Ciej kursai vyko apie 1937–1938 m.

Pyrmas pieno supirkimo punktas prieš Antrų pasaulinį karų buvo inkurtas Klevuose pas Misiukonius.

Jaunimo visur daug. Aidavo iš dzidelių šeimų padzirbėc in talkas arba kur nebuvo vaikų. Sportuoc irgi reikėj, kad raumenis išsidaryc. Tai va Algirdas Pakutka sugalvojo, kad pasidaryc namuose jiegainį iš ūkio padargų sunkesnių, kad raumenis išvyscyc. Tai mankščinomės. Algirdas iki 100 kg štangų iškeldavo – laimėdavo visur, o va A. Misiukonių (vėliau išsimokino karinyku) nepajėgė, ateina ir neduoda rodos. Alia po kiek laiko žūrom, kad jis jau pasivijo mus. Nugi pradėjom žūrėc, kap jam pavyko. Sykį užainam, o jis kad kiloja namie štangų nuo vežimo.

Rodos, po visos dzienos darbų pailsį, alia kap cik išgirstam, kad tį ir tį dzienynėlis ar vakarėlis, visas nuovargis praeina ir lekiam. Tankiai susieidavom ir Stulgiškės miški – tį pliacus nemažas, iš daug kaimų suveina, vieni graina, kici šoka. Apie 10 muzikantų kaimi mūs buvo, tai buvo kam pamainyc. Jau aidami tai an kelio vieni graina, kici nedaėjį aikštės – jau an kelio šoka, pristoja prie kaimo kryžaus – pagieda giesmių. Sykį net su žaibais kap liej lietus kap iš kepurės. Keliu šlapia, miški šlynė, purvynas, o visiem norisi pašokc. Tai ką sugalvoj – ainam an piliakalnio prie Balulių. Mažu nuo to ir sąskrydžai prasidėjo.

Smuiku ir skripkeli mano tėvukas Ignas Buračauskas su savo broliu Jurgiu graino, o akordeonais trys broliai Raguckai. Jiej ir nuotraukas gerai darė ir išdarydavo.

Sykį aru savo žamį, nugi ateina keluku ir prisistato: „Raguckas, atvažavau iš Kauno pažūrėc tėviškės, draugų senų, su katrais grainom, dzaugėmės ca.“ Da užėjo pas Ščerbinskus, pas Jonų Buračauskų, sakėsi, kad turi visų maišų nuotraukų.

Broliai Raguckai buvo išvažavį ir liko Lietuvoj, jų sesuoj Elena už Adomo Balulio ištekėjo ir liko tėviškėj, o jauniausias Petras, gimis apie 1929 m., in Ramoniškes nuvėj in žantus. O vienų jų brolį žaibas nutrenkė, kap trise ėjo ar stovėjo, tai vidurinis nuo žaibavimo žuvo. Juozas ir Vincas Raguckai, gimį apie 1914 m., apsiliko gyvenc Lietuvoj, Lazdzijuose pradzoj nuomavosi, samdėsi namų (kur dabar Kolka – Liaukevičų žantas gyvena).

Artūras Matusevičius iš Lazdijų pasigyrė, kad net aplankęs Raguckus Kaune, bendravęs, gavęs iš jų keletą nuotraukų.

 Jie man rodė daug nuotraukų, leido keletą pasiimti, – sakė jis. – Raguckai grodavo vestuvėse, susidraugavo su Češkevičiais. Lazdijuose randama jų darytų nuotraukų ant gero popieriaus su data – 1940 metų ruduo, kai savo noru išvažiavo į Lietuvą.

Iki 1949 m. brolius Raguckus samdė stribai fotografuoti partizanus. Paskui įtarė, kad jie susinešę su savanoriais. Todėl jiems grėsė Sibiras. Suspėjo pasprukti Lietuvos gilumon. Slapstėsi Kaune, gerai nugyveno. Vienas mirė 1986 m., kitas 2004 m. Paliko sūnų ir dukrą. Lazdijuose, Vieštartų kaime yra dar iš Raguckų giminės Liaukevičiai.

Didelis Klevų kaimas, geri ūkininkai, darbštūs žmonės. Prie kaimo kryžiaus, pastatyto kleviškių saviveiklininkų lėšomis Vytauto Didžiojo garbei 1935 m. ir saugoto, slėpto per karą tai vienam, tai kitam kluone, renkasi žmonės vakarais giedoti arba kalbėti rožančių. Gegužę bundant žemei kunigas vis atnašauja Mišias. Nuo senovės čia, kaip ir kituose kaimuose, gyventojai gerbė žemę, tėvų gimtąją kalbą, tuokėsi su savo ar gretimų kaimų merginomis ir vaikinais, tikėjo ir tiki Dievą.

 Ačiū už pasidalinimą prisiminimais.

E. Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.