Apie darbymetį

Juozas Gylys pasakoja:

– Oi savo gyvenimi daug visko teko macyc. Likau anksci be tėvo. Tynajus kap peršalo ir graita numirė. Jis paėj iš Radzūcų Gylių. O mama Kuosiūtė iš namų buvo. Kiek panašlavus apsižanijo su tadu pas mus Vidugiruose gyvenusiu Keleru. Jis buvo kilis iš Vokietijos. Biedni, neturėj savo kampo, tai kiek pas mamos tėvus ir brolį pagyvenį išvažau in Francijų ir mani jau 8 metų pasiėmė. Aš tynajus ėjau mokyklon, buvau pramokis ir prancūziškai, mani paskui kalbino vertėjauc, alia nieko man nesinorėj, cik namo.

Dzyrbo tynajus patėvis su mano mamu kokian tep kap kolkozi, tai usidzyrbo ir kap grįžo, tai ca Rimkažaruose nuspirko gaspadarkutį. Buvo mano brolių, patėvis anksci numirė, mano jaunesni broliai sanatvės tepgi nesulaukė, o aš vis da laikausi. Jau 95-tus metus sulaukiau, da be lazdukės, laikausi. Sūnus aprūpina, pagamina, o ankscau tai pats daviau rodų. Savo žmonų tepgi anksci teko laidoc, ba an širdzies gydėsi. Paėmė pagalbinė, alia paskambino, kad atvažuotau, ba numirė. Tai šokas visiem: ir sūnam, ir man, ir jos seserėm.

Ėjau po gaspadorus in talkas daugumoj, o paskui buvo langviau, kap kalviavimo išmokau iš Žabarausko, ba jis buvo geras kalvis Dzeveciškių dvari, kap tynajus dzyrbau. Anksci nuvėjau uždarbiauc, duonos brokau, gavau ir kampukų gyvenc, net su žmonu tynajus suscikau, katrį buvo gera kraučka, susižanijom. Susižanijį tynajus gyvenom, iš lantgalių padarau stalų, sukaliau krėslus, lovų, senikan šaudų prikimšom ir tokias guolis. Nuog labai prasto ir paprasto gyvenimo pradėjau. Man tan dvari teko laukuosa da arkliais dzyrbc, o paskui kap padedzinėjau kalviu, tai noragų aštryc, tai išlankc, atlankc, ašį užmauc. Tai isyk kalviauc dau, tai išlankdzinėjau, ciesinau arba aštrinau, lankiau noragus iš štangos, kaustiau arklius. Buvo cvekucai nedzidukai su storom galvukėm – uknoliai. Kauscymas labai raikalyngas, kad nenumuštų arkliai kanopų, netrūkinėtų, tode reikėj kauscyc. Paskui tai žinia, arkliai išėj iš mados. Traktorais arė, akėj.

Da pamenu ir apypietes. An dzviejų valandų popiet būdavo pertrauka apypietei. Tai pagulim po medzu an pievukės, alia jaunas, tai ar ilgai prigulėsi, tuoj norisi ko kito. Priaina mergų pulkas ir prašo: „Juozai, mažu pagraitai…“ Kap gali atsakyc jom, kap gražai paprašo.

Mylėjau pagraic, pats buvau nuspirkis guzikinį armonikų, buvau išmokis pats per savi graic, dainų tynajus visi tadu mokėj, o in šokimų tai ciko smagesnis grajinimas. Žinia, bile valsukas, bile polkutė, ir visiem tadu ciko. Ėjau ir an vakarėlių graic, tai jau sumeta pinigėlių, pridurkas buvo geras. Laikėm paskui ir paršėkų sau užskersc, vištas dėl kiaušinių, kralikus dėl mėsos.

Gavau sklypelį žamės iš Sainų dvaro, ca kap goželnia – spirito darykla ilgai buvo, tai man kalnukas papuolė, alia kap sykis Dzeveciškių dvari teko dzyrbc vikšriniu traktoru, jau gavau važinėc, ir spichu – su žamės stūmdzymo agregatu, tai po darbo šefas laido ir gražai nulyginau. O ca už mano sklypo iki dabar išlikį to Sainų dvaro prūdai, tvenkiniai su žuvim. Buvo ir po žami dzideli sklepai, tai žiemų priveža ladų. Gerai laikėsi per vasarų, nesilaido ir šaldė tas sugaudzytas žuvis. O an šitos pakalnės – ca kap mano sklypas, tai kopčų pylna, kap seniau, tai bulves, tai runkelius laikė, macyc, dvaras ca, o paskui žmonės. Alia kap lyginau tų gautų kalnukų, tai neliko tų kopčų, tokių žamėn inkastų sklepų, an viršo lantgaliai, o an jų šaudai ir vė žamė. Tai per žiemų ciej kopčai išlaikė ir nesušalo bulvės, morkvės ir rūnkeliai.

Mes ca po biskio statėmės ir tvartelį, ir stubų. Laikėm savo penimių, ba žinia – šaimyna augo, reikėj valgyc. Žmona gerai gamino ir daug siuvė vis. Tadu kraučkos buvo raikalyngos visur. Pasisodzinom vienų kitų obelaitį, slyvų, va obuolių kasmet daug vis ir da kiek supūsta. Šamet vengerkės užaugo, cik nėr jau kam rinkc ir valgyc, ba kožnas gatavų perka krautuvėj ir da sako, kad pigiau išaina. Aronijos tadu krūmukų gavau iš tokio pažįstamo, pasisodzinom, tai jau visa eža prisdaugino ir kasmet gerai turi vuogų. Ranka ca kaimynai, o da kiek lieka žiemos, tai paukštukai nurankioja. Jiem irgi raikia.

Šamet niekas nescikėj, kad an rudenio pagrybaus, prisgrybaus, ba pavasaris sausas, vasara tepgi ir da karšta, betgi per rugiapjūtį ir paskui gerai inlijo ir da kas norėj ir nori, tai visi dabar grybauna. Visi dzaugiasi grybų gausa, baravykų nemažai gali rasc, žąsukių, rudmėsių, kelmucų.

Rugių ir žieminio javo sėjimas laukuose kap ir baigėsi, drabnas šamet grūdas, o vasarojo beveik nevertėjo rinkc, nebuvo ko. Kukurūzai po vienai kolbai turi ir nedzidukai – sako žmonės, nelabai dzidelis grūdas žieminių rugių, kvietrugių. Alia pas mus vis ciek žieminis javas gerau auga.

Oi savo gyvenimi daug mosikuoc teko dalgi, ba teko daug žolės nupjauc ir javų nukirsc, ir pradalgį ar ir du apkirsc laukus, kad inait mašina, pjaunamai kelių padaryc – iškirsc. Kad būtų langviau kirsc, tai reikėj mokėc ir išaštryc asluki, ir plaktuku išplakc an bobukės, kad ciesesnė būtų, ba išmuši ašmenis in grumstus, kap taikosi, ar ir akmenukas kokias papuola, ir ne tep ima, atšimpa.

rugiapjute

Sykį, sakau, tep plaku dalgį nuėmis nuog koto an bobukės, o bobukė kulbėn instrigdzyta. Nugi žūrau, kad skubinasi, ba dairosi ir macyc, kad skubinasi. Nugi ateina kokias lietuvys ir klausia, ar toli rubežis, kap toli nuog mūs Rimkažarų in Lietuvų. Sakau, kad ne per toli, parodiau, in katrų pusį, tai padėkavojo ir daugiau nesuscikom. Alia misnu, kad jam pavyko pabėgc nuo NKVD ar nuo kokio kalėjimo in savus namus.

Tai va kap rugius, tai aina kircikas ir griebikė. Pyrmų pradalgį rėža pats gaspadorus. Paskui jį aina griebikė, o paskui kitos poros. O kap žinoc, kadu jau pradėc? Tai žūrėj, ar geras grūdas. Paima rugio varpų ir sutrina saujon, ir kap grūdas kietokas, tadu sušaukia talkų. Rankasi porom kap in šokį. Kircikas kerta, o griebikė sugriebia, iš glėbuko ištraukia saujukį dėl ryšuluko ir suriša pėdukų. Kap jau pabeigiam, sustatom pėdus in rikutes, kap apdzūsta – krovėm in ylgabrikius ir vežėm klojiman. An šalinės rėdukais gražai reikėj sudėc pėdukai, kad per kūlimų langva būt nuog šalinės paduoc an damfos.

Darbymetė vis anksci. Anksci pro rytų, kap cik prašvitus aidavom in laukus, o per pietus daryta apypietė – kokių vienų ar kitų valandukį po pietų galėj kožnas nusnausc po medzu.

Pietam tai parainam namo pas gaspadorų, o jau pavakarus tai atneša in laukus, ir vėl kertam, kol sutemsta. In vakarų vėsiau būdavo vis, tai gaivesnis oras. An dalgio insistrainam žilvico vytelės lankelį, tai su juom gerau aciskira nukirstas javas nuo nenukirsto ir griebikei langviau sugriebc – surinkc.

Talkose tai buvo smagu kirsc, cik švilpia, kap kožnas mosikuoja savu dalgi. Vieni sparcau, kici povaliau, tai sustojį da aslukėm paaštrinam dalgius, tai da kokių baikų katris pradės, kitas užbeigs, tai kokių dainų moteros užtrauks, ir smagumas ėmė, norėjos ir kirsc, ir griebc, ir vė surišc. Kap katrom tai padėjom, o kitos tai pacos spėj ir griebc, ir surišc. Sanesni žmonės labai žūrėj, kad nesimėcytų nei grūdas, iki klojimo neišbyrėtų, kur neraikia. Tai, būdavo, aina ir suranka kožnų varpų, drabynukių vežimų išciesia linini paklodi, parvežtus javus kap sudeda in šalinį, tai iš paklodės grūdus gražai iškraca an klojimo, paskui sušluoja, sako, ca bus vištom. Buvo ir arklinės grabarkos, alia saniem gerau paciko grėblys. Paslankia ir pakelia nuog lauko, ražienos kožnų varpų, nesimėtė jokia varpa.

Darė ir seniau vainikus iš javų ir kvietkucų. Kur gražesnės varpos ir kvietkucai, tai sakydavo – ca in dažynkų (derlinių) vainikų. Kici rinko, kol da nenunokį varpos – jas langviau sudėc ir nelūžinėja.

 Dėkoju Juozui Gyliui už pasakojimą. Linkiu sveikatos ir gražaus gyvenimo.

G. Pakutkienė, punskas.pl

Komentavimas negalimas.